E. Stankevičiūtė: Depresiją japonai vadina sielos peršalimu, grūdinkimės

Japonų apsauginės medicinos žinovė, „Beža Familia“ grožio namų prezidentė Erika Stankevičiūtė apie rytinius įpročius, liūdesio žavesį ir pažadus kitiems metams su šypsena ir juoku.

– Kaip geriausiai pradėti rytą?

– Mano rytas prasideda iš vakaro. Japonų kultūra mane įkvepia planuoti, rūpintis savimi. Vakare aš vengiu užsibūti prie televizoriaus, dažniausiai skiriu laiko pokalbiams su draugėmis, nes tai puikus būdas išsikalbėti, pasidalinti. Labai svarbu – vakarinė malda, taip pat – naktinė patalynė, kad miegas būtų jaukus, malonus, kad atsibustum ir su malonumu pasveikintum rytą. Mano rytas – tęstinumas ramaus vakaro, jaukaus miego ir malonus prabudimas.

Japonų mokslininkai sako, kad žmogaus sveikatos paslaptis yra gamta. Miško vonios yra būtinos mūsų sielai. Mano rytas prasideda ramiai, su žalia japoniška arbata arba nuostabia kava porcelianiniame puodelyje.

Būtinai puodelis turi būti gražus. Ne iš vakaro naudotas. Turiu namuose vietą prie židinio, pro langą matosi pušynas. Aš nesistengiu savęs provokuoti ypatingai nuotaikai. Liūdesy taip pat yra savotiškas romantizmas. Japonai pabrėžia gyvenimo tikrovę. Kavos puodelis su pasinėrimu į gamtą – tai, kas įkvepia. Perskaitau verslo žinias.

Pusryčiauju įvairiai. Mėgstu varškę, blynelius. Japonai nustebtų matydami pusryčiams varškę, jie renkasi žuvį, ryžius, kiaušinį, miso sriubą. Muzika – taip pat svarbu, – arba skaitau žinias, arba klausau džiazą.

Tokį rytą turiu gal penki metai. Prieš tai, žinoma, buvo vaikai, ir rytai aušo visai kitokie. Atsikeli, veži vaikus į mokyklą, darai pusryčius, leki į darbą. Dabar mano aukso amžius.

Turiu nepaprastai gėdingą savybę – niekaip negaliu laikytis dienos rėžimo, negaliu savęs priversti eiti anksti miegoti ir anksti keltis. Kaip tos japonės išsimiega penktą valandą atsikėlę? Norėčiau kitais metais susitvarkyti rėžimą ir perimti iš japonų gerą patirtį.

– Dabar ir žiemą daugiau leidžiame laiko namuose – koks Jūsų namų jaukumo receptas?

– Įsikūriau prieš aštuonis metus naują būstą. Ir vėlgi mane įkvėpė japonai. Jame nėra nei prabangių baldų, nei prabangaus interjero. Japonai man sugebėjo perduoti mąstymą, kad gyvenimas nėra tobulas, nereikia siekti tobulumo. Grožis slypi netobulume. Japonai turi gražų išsireiškimą – „Vabi sabi“ ( liet. k.: neįkyrus grožis). Mano jaukumas – paprastume, derėjime, ramybėje, tvarkoje. Jaukumas – tai jausmas, kurį sukuria šeimos nariai. Interjeras – tikrai ne svarbiausia, vyraujanti nuotaika – tai, kas svarbu. Gebėjimas namuose gyventi nepasineriant į materialųjį pasaulį.

– Jei Jūsų draugai nusiminę, kaip juos paguodžiate, palaikote?

– Japonai turi tokį pasakymą „Kokoro no kaze“. Iki 1990 metų japonai teigė, kad nėra depresijos. Depresiją jie vadino sielos peršalimu, tai tarsi peršalimo požymis. Japonai pataria grūdinti tiek kūną, tiek sielą. Jeigu mano bičiulės palūžta, aš nesistengiu nuvilnyti ta pačia liūdesio banga. Man labai lengva pamatyti stipriąsias to žmogaus savybes, todėl pradedu kalbėti apie tai, ką ji galėtų pasiekti. Kalbu apie galimus rezultatus. Japonijoje, kai buvo žemės drebėjimas, aš paklausiau savo bičiulių, kaip galėčiau jiems pagelbėti, tai jie atsakė, jog vienintelė pagalba – nekalbėti apie tai. Jeigu yra liūdesys – nereikia apie jį kalbėti. Taigi, kai mano artimieji nusiminę, mano pastanga – įžvelgti tai, ką geriausia gali tas žmogus, galbūt pagelbėti kažkokiu konkrečiu veiksmu, energetinis pastiprinimas.

– Kur žadate keliauti kitais metais ar šią žiemą jei leis aplinkybės?

– Į kalnus. Dievinu kalnus. Buvimą kalnuose. To labiausiai trūksta. Ir, žinoma, į Japoniją šiek tiek pagyventi.

– Geros nuotaikos receptas, ar pasidalintumėte su skaitytojais?

– Geros nuotaikos receptas – keistas sąskambis. Japonijoje yra toks posakis – „Gan bate“ (liet. k.: pastanga, stengtis). Kiekvieną dieną dedi pastangas, sieki kažko, – kažkas gaunasi, kažkas – ne, vienos dienos labiau pripildytos jausmais, kitos – mažiau. Neturint tikslo, negali nei mėgautis kažkuo, nei net suvokti, kad tu mėgaujiesi. Tikslo siekimas – geros nuotaikos receptas visose padėtyse. Mano geros nuotaikos receptas – „Gan bate“. Diena įgaus vienokį ar kitokį atspalvį, kai stengsiesi ją nuspalvinti, nes ji turės spalvų.

– Kas Jus labiausiai palaikė per pirmąjį karantiną?

– Pažintinis. Labai įdomus laikas. Esu priklausoma nuo naujų žinių. Pažintine prasme galėjau nevaržomai mokytis japonų kalbos, sportuoti, dirbti. Tai pažintinis iššūkis. Kiek galimybių. Verslas visas dirbo iš namų, mokinausi, sportavau, gaminau valgyti, skaičiau, meno studijų paskaitų išklausiau.

– Ką darote ar veikiate, kai jaučiatės labai prislėgta ar liūdna?

– Yra du tipai žmonių: vartotojai ir kūrėjai. Jei priklausai antrajam, tai nėra pavojinga liūdėti. Liūdesys tikras, jis yra gražus, nereikia nuo jo bėgti. Jei esi pilnavertis ir esi  pasaulio dalis, jei priimi jį pilnavertiškai, tai normalu, kad jauti visokius jausmus ir netgi džiaugtis be pagrindo būtų nuodėmė. Liūdesys turi savo šarmo, o jei esi kūrėjas, – nelieka laiko liūdėti. Dabar toks metas, pasaulis yra sukrėstas pandemijos, tiesiog tai faktas, o ne prielaida liūdesiui, turime prisiderinti ir toliau gyventi, tobulinti save, siekti naujų žinių.

Japonų išsireiškimas „Mono no avere“ (liet. k.: liūdesio žavesys) mane įkvepia priimti viską, ką atneša kiekviena diena. Amerikietiškas krykštavimas nėra šlovinamas nei vienoje šventoje mąstysenoje.

Susikaupimas, rimties buvimas, žavesys liūdesyje, kaip tik tai, kas dabar vyksta, yra apsivalymas nuo krykštavimo, noro sužavėti kažką be pagrindo. Mes dabar tampame tikresni, tyresni. Žavu.