R. Jasukaitienė. Gyvenimo tempu į aukštą kalną

Ant aukšto stataus Jiesios skardžio daugiau nei aštuonias dešimtis metų stovi Kazio Borutos namelis. Pasislėpęs tarp aukštų liepų, išlakių ąžuolų, jis šviečia ryškiai geltona spalva ir traukia praverti paslaptį. Bet patekti į jį nėra paprasta: ant vadinamo Čigonkalnio tėra siauri, akmenukais išgrįsti laipteliai, kuriuos rašytojas pavadino „Gyvenimo tempu“.

Skardingas buvo kūrėjo gyvenimo kelias – laisvos minties, laisvo žodžio žmogaus kelias. „kaktomušiais per gyvenimą ėjau, už viską širdimi mokėjau, tokius ir eilėraščius iš širdies rašiau“, – kažkada prisipažino rašytojas. Neįtikęs jokiai valdžiai, prie visų kalintas, o visgi sugebėjęs  į gyvenimą žvelgti romantiko žvilgsniu, Kazys Boruta išgrindė ir dar vienus laiptelius, besileidžiančius į jo paties sodintą sodą, ir pavadino juos „Ramybės tempu“. Tikėtina, kad šioje sodyboje (1938 – 1941 m.nuolat, o 1942 – 1965 m. su pertraukomis, daugiausiai vasarodamas) gyvenęs poetas atrasdavo sielos ramybę.

Prie trikamienės liepos, kuri, sako, laimę nešanti, tebėra stalelis, prie kurio sėdėdamas K.Boruta sukūrė žinomiausius savo kūrinius: „Baltaragio malūną“, pasakas vaikams „Dangus griūva“, romaną „mediniai stebuklai“… Suoliukas, ant kurio poeto sėdėta, įaugęs į liepos kamieną, lyg žodis, įkritęs į pasąmonę, grąžina prie ištakų: gera čia būti, šitoje įbūtintoje vietoje skleidžiančioje ne tik istorinę, bet ir jausmų atmintį.

Liepos 27- ąją dieną rašytojo Kazio Borutos sodyboje, Garliavos apylinkių seniūnijoje, šalia Rokų (Kauno raj.), vyko 56-oji tarptautinės poezijos šventės „Poezijos pavasaris“ – jau 27-asis Borutaičių, kuriems vadovauja Garliavos Jonučių gimnazijos mokytoja Zigrita Petraitienė – poetinis renginys „Nuo čia pradėjau aš…“, skirtas kraštiečių rašytojų Roberto Keturakio 85-mečiui ir Kazio Borutos 115-mečiui bei Mokyklų bendruomenių metams paminėti. Nors šį kartą į poezijos šventę rinkomės ne obelims žydint, o bumsint į žemę alyviniams, ji buvo ne mažiau įspūdinga ir laikantis visų tradicijų.

Šventės pradžią skelbia iškilmingai įnešama ugnis, viso renginio metu deganti prie sodybos koplytstulpio. Giedamas Borutaičių draugijos himnas, sukurtas pagal K.Borutos ir Z.Gaižauskaitės žodžius. Pristatomi šventėje dalyvaujantys poetai: Birutė Grašytė, Lina Buividavičiūtė, Ramunė Brundzaitė, Davidas Kastiljonė (Davide Castiglione), atvykęs iš Italijos, Antanas Šimkus, Aldona Ruseckaitė, Zita Gaižauskaitė, Zenė Sadauskaitė. Gyvo poetinio žodžio laukia ne tik mokiniai, bet ir jų tėveliai, gausus mokytojų būrys. Mokiniams šis susitikimas – netradicinė pamoka. Postūmis kurti. Įsiklausymas į save: o aš ar turiu ką pasakyti?

Renginyje pagerbiami respublikinio Borutaičių  1-12 klasių mokinių poezijos varžytuvių laimėtojai. Šiemet varžytuvėse dalyvavo net 55 mokiniai iš 30-ies mokyklų: Radviliškio, Pasvalio, Pakruojo, Zarasų, Panevėžio, Kelmės, Alytaus, Marijampolės, Kuršėnų, Jurbarko, Sudervės, Palangos, Vilniaus rajono ir Kauno rajono.

Nustebino dalyviai iš Liuksemburgo Europos mokyklos – pirmą kartą varžytuvėse dalyvavo Sekmadieninės mokyklos užsienyje mokiniai. Skirtingo amžiaus grupėse buvo atrinkta po šešis įdomiausius, poezijos vertinimus atitinkančius laimėtojus.

Vasara ir karantino sąlygos, deja, daugeliui sutrukdė dalyvauti šventėje ir atsiimti apdovanojimus. Borutaičiai dėkoja aštuntokei Justei Sipavičiūtei, atvykusiai net iš Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos ir jos šauniai palaikymo komandai, paįvairinusiai šventę dainuojamąja poezija. Justės eilėraščiai išsiskyrė brandumu, įvaizdžių išradingumu, netikėtomis metaforomis. Vienuoliktoko Lino Daugėlos, atvykusio iš Kretingos Pranciškonų gimnazijos, poetinis žodis skalsus, bet daug pasakantis.

Renginio metu speciali Borutaičių draugijos dovana už ilgametę kūrybinę veiklą buvo įteikta Garliavos Jonučių gimnazijos dvyliktokei Simonai Katiliūtei, jau spėjusiai išleisti savo poezijos knygutę „Sniegu tau į ausį“. O Borutaičių „Poezijos pavasarėlio 2020“ laimėtojų nugalėtoju buvo vainikuotas dvyliktokas Dominykas Andriuškevičius.

Poetė Aldona Ruseckaitė, viena iš varžytuvių komisijos narių, gražiai pastebėjo, ką poetinio žodžio pajauta suteikia žmogui. Ne visi mokyklos suole rašantys taps poetais, daugelis pasirinks kitus kelius, kitas profesijas, tačiau visi bus prisilietę prie šios rupios lyg mūsų duona žemės – poezijos žemės. Visi kuriantys mokiniai siekia tikslo – būti savimi, per kūrybą išsiskirti iš pilkos minios. Bet tai – ne viendienė pramoga, tai – įsipareigojimas žodžiui ir jį skaitančiam žmogui. Šią kūrybos priedermę ypač akcentuoja poetas Robertas Keturakis.

Poetas yra pašauktas dovanoti save kitiems. Kaip ir Mokytojas, auginantis mokinio sparnus skrydžiui. „Gražus ąžuolynas auga“, – pasakytų poetas keturvėjininkas Kazys Binkis. Už jo auginimą, atidų prižiūrėjimą turėtume padėkoti mokytojams, šventės rengėjams, o visų pirma – Borutaičių draugiją globojančioms mokytojoms Zigritai Petraitienei ir Birutei Jasiukaitienei.