Rugsėjo 24 d. Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje vyks tarptautinė konferencija „Rusų dramos teatrai Baltijos regione: istorija, kultūrinė atmintis ir institucijų transformacijos“. Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos mokslininkai nagrinės rusų dramos teatrų atsiradimą sovietmečiu, jų vaidmenį kultūros politikoje ir pokyčius atkūrus Baltijos valstybių nepriklausomybę.
Konferenciją inicijavo Vilniaus senasis teatras, jos partneris – Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Rengėjai siekia paskatinti platesnius iki šiol gana menkai tyrinėtos rusų dramos teatrų istorijos Baltijos šalyse tyrimus ir aptarti šių institucijų vietą šiandienos kultūroje.
Nuo 1946-ųjų iki šiandienos
Šiemet sutampa dvi Vilniaus rusų dramos teatro istorijai svarbios datos. Prieš 80 metų, 1946-aisiais, teatras pradėjo veiklą Aleksandro Ostrovskio spektakliu „Be kaltės kalti“. O prieš 40 metų, 1986-aisiais, tuometinis Lietuvos TSR valstybinis rusų dramos teatras iš Jogailos gatvės persikėlė į J. Basanavičiaus gatvėje esantį teatro pastatą.
Rusų dramos teatras čia veikė iki 2022 metų. Dabartinis Vilniaus senasis teatras savo tapatybę sieja ne vien su sovietmečio institucija, bet ir su gerokai ilgesne šio pastato istorija – teatras J. Basanavičiaus gatvėje buvo atidarytas dar 1913 metais. Jame įvairiais laikotarpiais veikė skirtingos trupės, buvo rodomi dramos, operos ir šokio spektakliai.
Kultūra, kalba ir imperinė politika
Konferencijoje bus mėginama pažvelgti ne tik į teatrų meninę veiklą, bet ir į politines aplinkybes, kuriomis XX a. viduryje Sovietų Sąjungos respublikose buvo kuriami rusų dramos teatrai. Rengėjų teigimu, šios institucijos buvo ne tik teatro meno erdvės, bet ir rusų kalbos bei kultūros sklaidos vietos.
Todėl konferencijoje bus keliami kultūrinio kolonializmo, imperinės ir mažumų kalbų santykio, kultūrinės atminties bei „nepatogaus paveldo“ klausimai. Šiandieninis teatras save pristato kaip daugiakultūrį, daugiatautį ir daugiažanrį, o jo tapatybės kaitą liudija ir pastarųjų metų repertuaras bei kūrybinės paieškos.
Ukrainos nacionalinės menų akademijos profesorė Hanna Veselovska nagrinės kultūrinio kolonializmo mastą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Estijos patirtį aptars Lauris Kaunisaare, Latvijos – teatro kritikė, žurnalistė ir tyrėja Baiba Kalna-Puķīte.
Apie Vilniaus senojo teatro istoriją ir tapatybės kaitą kalbės teatrologės Rasa Vasinauskaitė ir Renata Semaškienė. Ina Pukelytė nagrinės imperinių ir mažumų kalbų santykį, Violeta Davoliūtė – sovietinio palikimo ir nepatogaus paveldo klausimus, o Vladas Sirutavičius aptars sovietinės kultūros politiką stalinizmo ir destalinizacijos metais.
Konferenciją užbaigs mokslininkų ir teatro bendruomenės diskusija, kurią moderuos Lietuvos kultūros tyrimų instituto bendradarbis Martynas Petrikas. Platesnį dabartinio Vilniaus senojo teatro veidą galima matyti ir jo daugiakalbiuose pastatymuose.
„Kvietimas į ešafotą“
Konferenciją lydės vieno objekto paroda „Kvietimas į ešafotą“ iš Vilniaus senojo teatro ciklo „Vieno arte-fakto teatras“.
Jos atspirties tašku tapo vienas ryškesnių Lietuvos rusų dramos teatro vėlyvojo sovietmečio spektaklių – ukrainiečių aktoriaus ir režisieriaus Grigorijaus Gladijaus 1989 m. pagal Vladimiro Nabokovo romaną pastatytas „Kvietimas į ešafotą“.
Spektaklis buvo sukurtas Lietuvos Atgimimo metais. Pasak G. Gladijaus, tuometinis teatras tebebuvo stipriai ideologizuotas ir rusakalbis, o jis siekė aktorius išjudinti laisvesnio teatro link.
„Bandžiau aktorius motyvuoti – tam laisvam teatrui. Jiems tai buvo nauja. Jaučiausi šioks toks novatorius“, – prisiminė režisierius.
Pranešime taip pat teigiama, kad 1946 m., kuriant rusų dramos teatrą, iš Vilniaus Šv. Jokūbo bažnyčios buvo konfiskuoti liturginiai rūbai, vėliau papildę teatro rekvizitą ir garderobą. Šis epizodas konferencijos rengėjams yra vienas iš ženklų, rodančių, kaip glaudžiai anuomet kultūros institucijų veikla buvo susijusi su sovietinės valdžios politika.
Konferencija – rugsėjo 24 dieną
Konferencija vyks rugsėjo 24 d. Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje. Ji prasidės 10.05 val. ir truks iki 16 val. Programoje – pranešimai apie kultūrinį kolonializmą, Baltijos šalių rusų dramos teatrų raidą, imperinių ir mažumų kalbų santykį, teatro tapatybės kaitą ir sovietinį kultūros paveldą.
Pagal Vilniaus senojo teatro pranešimą
