R. Jasukaitienė. Gyvenimo verpetuose atradusi laimę

Tautodailininkę, kūrėją Liną Kabelkaitę susitikau karpinių parodos, organizuotos Kalvarijos (Marijampolės apskritis) Jaunimo užimtumo centre, pavadintos „Gyvenimo verpetuos“, paskutiniąją dieną,  jau besiruošiančią nuimti savo sukurtų  stilizuotų verpsčių paveikslus. Apsidžiaugiau spėjusi pasidžiaugti kūriniais ir turėjusi gerą progą pakalbinti kūrėją, gyvenančią Leipalingyje, bet visoje Lietuvoje žinomą tautodailininkę.     

Verpstės ir verpetai – ne tik giminiški, bendrašakniai žodžiai; juose užkoduota gilesnė prasmė nei iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti. Mūsų proseneliai, gyvendami gamtos supami, pirmiausia žvilgsniu atsirėmė į Saulę ir augalą, savo būtimi  primenantį žmogaus, tik besisukantį aplink Saulę spartesniu tempu: daigas – lapai – žiedai – sėklos, išbarstytos į žemę… Šis ratas, pasikartojantis kasmet, negalėjo neveikti žmogaus mąstymo: žolyno, išberiančio sėklas, gyvenimas amžinas, o žmogaus?

Prieverpstėse itin akivaizdžiai atsispindi mūsų prosenelių – senųjų baltų – pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, vėliau labai darniai įsiliejusi į krikščioniškąjį tikėjimą. Trys verpstės ratai  atitinka tris sferas. Apatinis simboliškai vaizduoja šaknis, viduriniajame – mūsų žemiškoji būtis, labiausiai pažįstama, apipinta rugio varpomis, gėlių žiedais, įsukta tankiausiais rato stipinais, sukeliančiais verpetus. Aukščiausioje sferoje – Saulė,  žvaigždės, stilizuoti angelo sparnai, apglėbiantys visą Visatą…

Linos Kabelkaitės verpstės turi pavadinimus, kurie yra tarsi nuorodos apmąstymams. „Viltimi“  pavadintame karpinyje tėra du ratai: didysis apvainikuotas erškėčius primenančiais žolynais. Iš žiedo viduryje sklinda vilties spinduliai, primenantys liepsnos liežuvius – tokia ji karšta! Iš šio kančių, išbandymų rato išsiveržia žiedai, iškeliantys Tėvo Stanislovo saulutes primenančią Saulę, kurios spinduliai šauna į Visatą. „Giesme“ pavadinta verpstė labiau stilizuota: virš harmoningo, vientiso rato, beje, taip pat apipinto žolynu, primenančiu erškėtį, žmogaus – kūrėjo, o gal angelo sparnai, keliantys žvilgsnį aukštyn.

Drįstu manyti, kad šiame kūrinyje įžvelgiu pačios kūrėjos – Linos Kabelkaitės – erškėčiuotą gyvenimo kelią ir iš jo gimusią giesmę Aukščiausiajam, suteikusiam galimybę gimti antrą kartą… Kūrėjo darbai vienokiu ar kitokiu būdu pasakoja apie jo paties išgyvenimus bei pasaulėjautą. Linos Kabelkaitės kūriniuose neatrasime išdailintų puošybinių elementų. Jos  kūriniai labiau patraukia filosofiniu mąstymu; žiūrėdama į šiuos darbus  ne tiek stebėjausi atlikimo technika, kiek įtraukiančiu, įsukančiu mąstymu. Tai – jos karpinių išskirtinis požymis.

Turėdama galimybę  pakalbinti šių karpinių autorę, domiuosi, kas ją paskatino verpstės ratus perpinti  įvairiais augalais, dažnai sukurtais pačios kūrėjos vaizduotės.  Pasirodo, vaistiniais augalais domėjosi Linos senelis, į šią veiklą įtraukė ir visą šeimą: rinkdavo, džiovindavo žoleles, priduodavo į surinkimo punktą. Tai, beje, buvo ir pirmasis Linos uždarbis. Lina, kaip ir jos sesuo, mama ir senelė pažįsta vaistinguosius augalus, moka ruošti arbatas, gydančias nuo įvairių ligų. Kasmet prisirenka šviežių vaistažolių, todėl dažnai braido po pievas ir lankas.

Tris darbus yra paskyrusi žolininkei Eugenijai Šimkūnaitei. Šie karpiniai savo stiliumi labai skiriasi nuo verpsčių. Juose lengvai gali atpažinti dilgėlės, pienės ar šalpusnio lapelį, rugiagėlės žiedą, liepžiedį…

Prie vaistažolių grakščių „siluetų“ – būtinas  puodelis su garuojančia arbata, tarsi kviečiančia prisėsti, pabūti kartu. Ir vieni, ir kiti parodoje matyti kūriniai  iškarpyti manikiūrinėmis žirklutėmis, prieš tai nusipiešus piešinį. Tai daug kruopštumo reikalaujantys darbai, kuriems reikia kantrybės ir kūrybinės fantazijos.

Ir karpyti, ir siuvinėti Lina pradėjo vaikystėje. Tuo metu, kai vaikai žaisdavo kieme, ji mieliau rinkdavosi vienatvę su adata ir drobės atraižėle. Pirmoji jos siuvinėjimo  mokytoja buvo mama.  Sesuo ir močiutė mezgė, nėrė vąšeliu. Linai sekėsi ir šie menai. 

Pirmą kartą karpyti „profesionaliai“ ėmėsi 2012 metais, paskatinta tautodailininkės Odetos Tumėnaitės – Bražėnienės. Tai buvo užuolaidėlės. Paskatinta druskininkietės tautodailininkės Dianos Lukošiūnaitės (ji yra Linos Kabelkaitės karpymo mokytoja), ėmė kurti ištisus karpinių ciklus dideliu formatu, dalyvavo gausybėje karpinių  parodų.

Įsimintiniausios pačiai kūrėjai tos parodos, kurios buvo šilčiausiai sutiktos lankytojų: Tarptautinė velykinė paroda Punske, ten ji tapo laureate; tarptautinė paroda Vilniuje „Karpinių Kalėdos“ (2016m.). Maironio metinėms paminėti skirta paroda „Tu, jo numylėta Tėvyne“ (2017m.).  2019 metais su verpsčių karpiniais (paroda vadinosi „Medžio gyvenimas“- lietuviškos verpstės įprasmino medžio gyvenimą po gyvenimo!) dalyvavo Vokietijoje, Syke muziejaus organizuotoje parodoje. Iš viso joje dalyvavo net 5 karpytojos iš Lietuvos. Linai joje sekėsi geriausiai – vokiečiai įsigijo net tris jos darbus!  Nuo 2012-ųjų ji yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, nuo 2011-ųjų – Dainavos krašto amatininkų, menininkų ir tautodailininkų asociacijos narė. O 2012 metais Linos Kabelkaitės darbus įvertino to meto LR Kultūros ministras Šarūnas Birutis, jo įsakymu jai buvo suteiktas Meno kūrėjo statusas.

Lina Kabelkaitė apie savo darbus pasakoja noriai, bet pastebiu, kad kartais jai prireikia stabtelėti, paieškoti žodžio ar pakartoti jį keletą kartų. Prisiminiau apie ją ir jos išsiuvinėtus paveikslus prieš keletą metų skaičiusi „Šeimininkėje“. Taigi čia toji pati moteris, prieš gerą dešimtmetį patekusi į autoavariją, sunkiai sužalota. Nedaug kas tuo metu tikėjo, kad moteris atsikels iš lovos, kalbės, netgi vairuos, vėl  gros vargonais… Padėjo tikėjimas, dvasinė Linos stiprybė, artimi žmonės, nuostabūs medikai.

Nepaliaudama šypsotis, Lina pasakoja, kaip tekę mokytis kalbėti iš naujo. Anksčiau, anot jos pačios, tratėdavo nesustodama, pomėgiais blaškėsi šen ir ten… Nelaimė pristabdė per greit besisukančius „ratus“, suteikė puikią progą stabtelėti, įsiklausyti į save ir kitus. „Dabar mažiau kalbu, daugiau dirbu“, – juokiasi Lina, – atradau savo pašaukimą: siuvinėju, fotografuoju, audžiu juostas,  mėgstu karpyti, o sekmadieniais vargonuoju Seirijų bažnyčioje. Esu vargonininkė savamokslė. Pabandžiau – patiko, gana lengvai išmokau. Kažkada, paauglystėje, mokiausi M.K. Čiurlionio meno mokykloje Vilniuje, be abejo, tai buvo ne tik naudinga, bet ir prasminga  pažintis su muzika“. Tad nenuostabu, kad Linos Kabelkaitės karpiniuose jaučiamas lengvumas, tam tikra ritmika – verpetai ar vandens paviršiaus raibuliavimas, kurio gelmėse – per skaudžią patirtį įgyta išmintis.

Šiai moteriai duota daug talentų, kuriais ji nesipuikuoja, nes žino skaudžią jų kainą. Kančia sustabdė bėgimą paviršiukais, pristabdė, atvėrė dovanas, kuriomis Lina Kabelkaitė noriai dalinasi su kitais, linkėdama gyvenimo verpetuose kiekvienam atrasti prasmingą laimę.