Nors šiuolaikinis menas, kaip ir kitos dabartinio meno rūšys, nelabai traukia, smalsumas įveikė. Apsilankiau Vilniaus senajame teatre įsivaizduojamoje M. K. Čiurlionio operoje „Jūratė“.
Pastangas pagal M. K. Čiurlionio vizijas sukurti operą reiktų deramai įvertinti. Ieškantieji vienokį ar kitokį išpuoselėtą variantą galiausiai pateikia žiūrovams.
Labiausiai tiko ir patiko profesionaliai šokę ar (ir) vaidinę šokėjai Konstantinas – Telman Ragimov ir Sofija – Sigita Mikalauskaitė. Gulomis vykusiai šoko, perteikė vaizdinius, mintis, laiškus, alsavo, žaižaravo ir tapo pagrindine operos veiksmo ašimi.
Veidrodinis atspindys turtino, gausino apskritai niūroką sceninį vaizdą. Niūroką, nes visose kertelėse, iš visų pusių gaubė tamsuma.
Choristų tamsi apranga, panaši į rudeninio lietingo bulviakasio talkininkų grubaus siuvimo žiponus, nesuteikė gyvasties. O norėjosi šviesos. Ir visai scenografijai labai trūko vandenų, šviesesnės gelmių žalumos, žalsvumo.
Dargi monotoniškas muzikos čiurlenimas nesuspindėjo įsimintinesne melodija, arijomis. Kažkodėl atklysdavo palyginimui skambioji „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom…“.
O kompozitoriai Mantautas Krukauskas, Arvydas Malcys, Mykolas Natalevičius, nusprendę pabūti kuklūs, įspūdingesnės muzikos nesukūrė. Negelbėjo ir kamerinio orkestro meistriškas muzikavimas, choristų profesionalus dainavimas.
Ir jei ne žaižaruojantys gyvybe šokėjai – persmelktų gūduma, rūškana. Rodos, Jūratės ir Kastyčio meilė bei tragedija per giliai nusileido į tamsiausias vandenų, jūros gelmes. Ir visa gelbsti, praskaidrina šokėjų žavesio atsvara.
Atskirai puikūs, skambūs Jūratės – Laurynos Bendžiūnaitės ir Kastyčio – Romano Kudriašovo balsai duetuose nesuskambėjo. O nesuderėjo, manau, dėl to, kad aukštesnėse gaidose lyrinį, švelnų Romano baritoną užgožė dramatinis, aštrus Laurynos sopranas.
Dirigentui reikėjo surasti tarpusavy labiau tembriškai derančių dainininkų. Teisybė, žemesniuose, piano tonuose kaskart suskambėdavo pakenčiamai.
Visą pirmą veiksmą vis laukiau, laukėme, kada nedrąsūs, statiški Jūratė ir Kastytis prieis arčiau, glausis, meiliau apsikabins. Sulaukiau, sulaukėme antrame veiksme. Jausmai subrendo, įsidrąsinta. Verčiau vėliau, nei niekada.
O keisčiausias – Perkūno personažas. Lietuvių rūstusis karo, griausmų, stichijų, vandenų ir visų stichijų dievas – jau toks paprastas, žmogiškas, na tiesiog – savas bičiulis. Prie kurio priėjus norėtųsi ant peties ranką uždėt, apkabinti.
Gal toks buvo režisierės Gintarės Radvilavičiūtės tikslas – štai jis – paprastas, žmogišku veidu, išvaizda. Kaip pasakose, dievulis nusileidęs pasižmonėt, išgirsti, ką paprasti pasauliečiai kalba, apkalba, kuo guodžiasi, ko viliasi.
Betgi čia rūstusis, griausmavaldys, svaidantis žaibų strėles – įspėjantis, grūmojantis, baudžiantis, žudantis. Vis svarsčiau, kas šiame personaže netinka, susikerta, galiausiai supratau.
Skambus, malonus, bet perkūniškai piktokai nusiteikusio Raimundo Juzuičio bosas, grūmojantys arijų žodžiai kirtosi su sceniniu įvaizdžiu.
Šviesūs drabužiai iš dalies pavyko (labiau tikėjausi prašmatnesnio apsiausto) ir veido išraiška tiko, tačiau žvilgsnis vis krypo į basas Perkūno kojas. Ir visa rūstybė, dieviška didybė iškart išgaruodavo.
Ar neužteko spektaklio, operos kūrėjams pinigų nupirkti, pasiūti prašmatnius dievybei tinkamus batus? Ar jau taip paprastai, žmogiškai sumanyta…
Ir iš dangaus ir visokių kitokių stichijų valdovo teliko savas lietuvis dainininkas Raimundas, per skubėjimą tikriausiai (patikėkime), pamiršęs apsiauti vizijų spektakliui pritinkančius valdoviškus batus. Klausantieji išgirdo net iš dausų žvelgiančio Čiurlionio supratingą, kartu ir smagų juoką.
Žiūrovas-klausovas Voldis
Šaunuolis Voldis!
Graži (žodinga) ir įdomi recenzija.