Mokyklinėje nuotraukoje savo tėtį-mokinuką atpažinau iš … judesio – kairės rankos linkio, išlikusio visą gyvenimą. Įgimta detalė, gauta gimstant ir kurios niekas niekad taip pat nepakartos. Vaikystės nuotraukų tėtis neturėjo. Šeima gyveno neturtingai, Juodvisinės kaimas – pamiškėje, žemė nederlinga, iš visų pusių krūmynai kemsynai, o miškas – vieni alksniai.
Nuotraukoje Lėno pradžios mokyklos mokinukai basi, berniukai rudinukėmis apsivilkę. Susispietę prie pastato, dengto šiaudais – mokykla buvo prisiglaudusi pas ūkininką.
„Iki 1920-ųjų Lėno (Ukmergės r.) apylinkėse mokyklos iš viso nebuvo. Turtingesnių ūkininkų vaikai mokytis keliaudavo į Taujėnus“, – taip rašoma Sauliaus Nefo, pedagogo, Mykolo Riomerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo instituto docento sudarytoje knygoje „Taujėnų, Užugirio, Balelių, Laviškio, Paąžuolių, Šalnų, Radžiūnų, Mažeikių mokyklų istorijoje“, išleistoje 2019 m. Vilniuje. 758 puslapių knygoje – išsamios šių mokyklų istorijos, surinktos iš archyvų, gyvų liudininkų.
Sužinojusi apie tokią išleistą knygą, puoliau jos ieškoti. Buvo nesunku: Saulius Nefas paslaugiai ją atvežė į Kauną. Kirbėjo mintis: gal bus išlikusi kokia nuotrauka iš tų laikų, kai mano tėtis buvo pradinių klasių mokinukas? O jei bus, kaip atpažinsiu? Tėtis, gimęs 1928-ais, mokyklą turėjo lankyti 1934-1938 metais. Prisimenu, kaip jis su pasididžiavimu pasakodavo gimęs Prezidento A. Smetonos tėviškėje, kaip pro Lėno ežerą, telkšantį netoli Juodvisinės, eidavo į ką tik atidarytą Užugirio mokyklą. Tai buvusi Prezidento A.Smetonos dovana savo krašto žmonėms. Dažnai žmonės sumaišo pavadinimus: nors mokykla stovi Užulėnio kaime, bet statant buvo pavadinta Užugirio mokykla, kaip ir Užugirio dvaras – Prezidento vasaros rezidencija.
Ieškojau knygoje Užugirio mokyklos. Yra! Net dvi nuotraukos iš tų laikų! Atpažįstu Tave, tėti! Čia, šitoje nuotraukoje, Tu esi jaunesnis už mano anūkus, bet aš Tave atpažįstu iš viso nemažo pulko miliniais švarkeliais apsivilkusių Tavo amžiaus mokinukų. Veideliai švyti – iš varganos Lėno mokyklos jie ką tik persikraustė į naują, modernią, raudonomis čerpėmis dengtą, mūrinę, dviejų aukštų mokyklą!
Priekyje – balkonas, paremtas keturiomis kolonomis su didelėmis vazomis kampuose. Pusrūsyje įrengta rūbinė, pirtis, kurioje – aštuoni dušo sieteliai bei keturios vonelės kojoms plauti. Taip pat du tualetai, virtuvė, valgykla.
Pirmame aukšte buvo trys klasės ir mokytojų kambarys, antrame – didelė salė parketo grindimis ir scena. Pastogėje įrengtas rezervuaras vandeniui, mokykloje buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija. Duše ir voniose – karštas vanduo. Klasėse – elektros skambučiai, o mokytojų butuose, įrengtuose mokykloje – įvestas radijas. Už mokyklos įrengta sporto aikštė su bėgimo taku. Visa mokyklos teritorija apsodinta medžiais ir gyvatvore.
Tokios modernios mokyklos būtų pavydėję ir tuometinės sostinės – Kauno vaikai. Pats kilęs iš neturtingų valstiečių šeimos, Antanas Smetona labai vertino mokslą, suprato jo svarbą ne tik atskiro žmogaus gyvenime, bet ir viso krašto ekonominiam bei kultūriniam pakilimui.
Statybos darbus prižiūrėti buvo pavesta Prezidento seseriai Julijonai Smetonaitei. Ji buvo ir šios mokyklos mokytoja. Visai galimas dalykas, kad ji buvo mano tėčio pirmoji mokytoja.
Sovietams užėmus kraštą (1940-ais), J.Smetonaitė buvo ištremta į Sibirą. Tuo metu mokykloje mokėsi apie 110 mokinių, dirbo trys mokytojai. Buvo atidaryti V ir VI skyriai. Pirmuoju mokyklos vedėju buvo paskirtas Augustinas Viliūnas, kilęs iš Biržų krašto. Antano Smetonos vardu mokykla buvo pavadinta mokyklos tėvų komiteto nutarimu 1936-ais, tačiau 1940-ais Švietimo ministro įsakymu A.Smetonos vardas buvo išbrauktas iš pavadinimo, mokykla pervadinta Užugirio pradžios mokykla. Antano Smetonos vardą buvo uždrausta minėti per visus sovietinius metus. Mokyklos užrašas ilgą laiką buvo užtinkuojamas, bet vis pasirodydavo. Galų gale užrašą nudaužė.
Susidomėjusi skaičiau Sauliaus Nefo sudarytą knygą, įsigyvendama į aprašomo meto bendrą atmosferą: kuo gyveno Lietuva tais Nepriklausomybės metais, kokia buvo ano meto mokykla, jos diegiamos vertybės.
Pradžios mokyklos baigimo pažymėjime pirmoje vietoje – tikyba, antroje – gimtoji kalba. Daug dėmesio skiriama Tėvynės pažinimui, istorijai (išskirti kaip atskiri dalykai), geografijai, gamtai. Lietuvių kalbai skiriamas ypatingas dėmesys: atskirai vertinamas dailyraštis, skaitymas, rašinėliai, diktantai…
Mokyklos darbo patikrinimas vykdavo periodiškai kartą per metus, tikrindavo Ukmergės apskrities Mokyklų inspektorius. Išlikę tebėra visų patikrinimų aprašai, nurodomos stipriosios ir silpnosios kiekvieno mokytojo darbo pusės. Per neilgą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį švietimo srityje buvo nuveikta labai daug. Lietuvoje nebeliko beraščių – keturių skyrių baigimas buvo privalomas ir nemokamas. Tokiai neturtingai, tik besikuriančiai valstybei tai buvo didelis iššūkis.
Knygoje atskleidžiamas sudėtingas pokario laikotarpis: partizaninis judėjimas, tremtys, NKV-istų susidorojimai. Pateikiama nemažai archyvinės medžiagos, gyvų liudininkų atsiminimai apie mokytoją – partizanų ryšininkę Valentiną Budnikienę ir jos vyrą partizaną Florijoną Budniką, nužudytus NKVD-istų, apie Užugiryje dirbusią mokytoją Juzę Dirsytę – Žižienę, ištremtą į Sibirą.
Jautrūs pasakojimai apie šių žmonių likimus jaudina kiekvieną, nesvarbu, iš kokio Lietuvos krašto jis būtų. Užugiris buvo vadinamas atskira respublika, nes miškai čia buvo pilni partizanų, o vietiniai stribai nedrįso jų „šukuoti“. Daug kraujo sugėrė šio krašto žemė.
Partizanai mirties bausme nubaudė mokyklos direktorių Pečiulį, kitoje mokykloje buvo nužudytas buvęs mokyklos direktorius Pranas Alksnys. Jį nušovė sovietų kareiviai kažkam įskundus. Iki šiol tebėra neišaiškintos Juodvisinės kaimo paprastų ūkininkų žudynės: išžudytos Kiškių, Vanagų, Ragauskų šeimos, nepaliekant nė vieno gyvo liudininko.
Buvo 1947-ųjų gegužės 19 dienos pavakarys – pats ievų žydėjimas, pats lakštingalų čiulbėjimas… Kieno sąžinę slegia šis žiaurus nusikaltimas: partizanų ar stribų, galbūt persirengusių partizanais (kad įbaugintų pamiškės gyventojus, aktyviai rėmusius partizanus)? Apie tai Sauliaus Nefo knygoje nerasite, nes tai – kita tema, nesusijusi su mokyklų istorija.
Apie tai man papasakojo tėtis, iš šeimos vienintelis likęs gyvas tik todėl, kad tuo metu jau mokėsi Ramygalos gimnazijoje. Vėliau, už partizaninio laikraščio leidimą NKVD-istų jis buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėjimo Intos lageryje. Lankydamasi Lėno bažnyčioje, radau lentoje įamžintas visų pokario aukų, žuvusių ir nuo stribų, ir nuo partizanų, pavardes. Įstrigo jautrus žuvusių šio kaimo žmonių apibūdinimas – pokario aukos…
Daugiausia vietos knygoje skiriama Taujėnų mokyklai, įkurtai dar 1781-ais, gyvavusiai carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos metais, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu ir sovietmečiu, šiuo metu vadinamai Taujėnų gimnazija. Ją baigė Prezidentas Antanas Smetona, aktorius Algirdas Pintukas ir pats šios knygos sudarytojas Saulius Nefas.
Visi, kuriems ši mokykla artima, ras čia dirbusių mokytojų pavardes, visų laidų abiturientų nuotraukas, mokinių ir mokytojų prisiminimų. Kitiems ši knyga – savotiška Lietuvos Mokyklos istorija, pasakojanti apie mokyklų kūrimąsi, keliasdešimties metų gyvavimą, mažų mokyklų uždarymą…
Tad knyga įdomi visiems, besidomintiems savo tėvų ir senelių gyvenimu, nesvarbu, iš kokio krašto jie bebūtų kilę.
Kai prieš keletą metų lankiausi šiuose kraštuose, prie mokyklos dar nestovėjo tik šiemet – jubiliejiniais prezidento Antano Smetos gimimo metais – pastatyta skulptūra. Sode baigė nužydėti senutės obelys, ant palangių buvusioje mokykloje (uždaryta 2010 metais, dabar – Krašto muziejus) vazonėliuose žydėjo raudonos pelargonijos. Knietėjo atsisėsti į to meto pradinuko suolą, ne vienos kartos nuzulintą, dėl to šiltą ir jaukų. Galbūt viename iš jų sėdėjo mano Tėčio vaikystė?
Knygos sudarytojo Sauliaus Nefo dėka, galėjau pasėdėti su seniai Anapilin iškeliavusiu savo Tėčiu ir labiau jį suprasti. Dėkui sudarytojui už tokią galimybę.
