A. Liekis. Teisingumas pagal užsakymą

Didelį pasipiktinimą sukėlė Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir jo komandos išpuolis prieš Lietuvos Laivės ir Nepriklausomybės gynėjus ir kūrėjus: pirmąjį savanorį ir antibolševikinio 1941 m. Birželio sukilimo rengėją ir vadą plk. Kazį Škirpą, panaikinus jo vardo alėją Vilniuje; prieš vieno iš partizanų vadų gen. J. Noreiką-Generolą Vėtrą, nuplėšus jo atminimo lentą nuo LMA bibliotekos, kurioje J. Noreika dirbo antrosios TSRS okupacijos pirmaisiais metais. Tai Vilniaus valdžia padarė, motyvuodama, kad tiedu lietuviai didvyriai nacių Vokietijos okupacijos metais tariamai prisidėjo prie žydų holokausto, nors tą jų nusikaltimą patvirtinančių neginčytinų faktų ir nepateikė.

Beje, paskutiniu metu gausu ir visų lietuvių kovotojų dėl Laivės ir Nepriklausomybės priskyrimo prie žydšaudžių. Puikus to pavyzdys yra JAV žydai, kurie per visą pokarį, naudodamiesi KGB perduotomis pažymomis, kaltino vos ne visus JAV ir kitose laisvose šalyse atsidūrusius žymesnius lietuvių veikėjus. Tokiais kaltinimais šie žydai labai pasitarnaudavo TSRS – atrodydavo, kad okupacijai ir aneksijai priešinosi tik nusikaltėliai, kurie prieglobstį gavo JAV ir kitose „antisovietinio bloko“ kraštuose. Tokiu būdu apjuodinus Lietuvos partizanus, užsieniuose net buvo imta skelbti, kad lietuviai – tai tik buvę žydšaudžiai, ir, kad visa lietuvių Tauta yra nusipelniusi pasmerkimo.

1947 m., balandžio 14-15 d., Miunchene susirinkę „Lietuvos žydų sąjungos“ nariai, priėmė tokią rezoliuciją: „Mes, sudarantieji menką likutį iš buvusių 160 tūkstančių Lietuvos žydų, esame išlikę gyvi iš tų pasibaisėtinų žiaurumų, kuriuos padarė lietuviai jų žydiškų kaimynų atžvilgiu (…). Didelė dalis tų žudikų – lietuvių, randasi amerikiečių, anglų, prancūzų zonose bei Austrijoje, kur jie figūruoja „kaip pabėgėliai“ (…). Konferencija konstatuoja, kad: a) visi lietuvių tautos sluoksniai (inteligentai, valdininkai, ūkininkai, amatininkai, darbininkai ir kiti, kartu su nacių banditais, išžudė Lietuvos žydus (…)“.

Šioje konferencijoje nei žodžiu nebuvo užsiminta, kad Lietuva buvo nacių Vokietijos okupuota ir žydų – Lietuvos piliečių naikinimas, buvo nacių okupacinės politikos dalis. Bet per visą sovietmetį TSRS „teisingumo organai“, ieškoję prisidėjusių prie tokio šėtoniško darbo, tesurado apie 800 lietuvių. Surastieji TSRS, vienaip ar kitaip talkinusieji okupantams vokiečiams, buvo nuteisti įvairiomis bausmėmis. Tarp nusikaltėlių nebuvo minimi nei plk. K. Škirpa, nei partizanas J. Noreika-Vėtra. Lietuvių – žydų gelbėtojų buvo priskaičiuota per 3 tūkst,, bet ir JAV žydai ir toliau skelbė, kad ten atsidūrę lietuviai, ypač veikliausi, nacių okupacijos metais žudė jų tautiečius. Ta varoma propaganda buvo naudinga TSRS ir jos okupuotosios Lietuvos valdžiai. TSRS toliau sėkmingai kurpė bylas apie lietuvius, tariamus „žydšaudžius“ JAV, reikalavo departuoti juos į TSRS, net ir tuos, kurių kaltės nesugebėjo įrodyti ir sovietinis „teisingumas“.

Tiems ir panašiems gandams patikrinti, 1978 m., JAV Atstovų rūmai įsteigė Specialiųjų tyrimų skyrių (OSI). Šis skyrius tyrė šalyje gyvenančių ir kitų lietuvių tariamus nusikaltimus nacių okupacijos metais. OSI buvo pasirašęs sutartį su TSRS KGB ir kitomis „teisingumo“ institucijomis, kad jos tieks reikalingus dokumentus JAV gyvenančių „nusikaltėlių“ demaskavimui. Bet ir JAV „temidei“ nepasisekė surasti ir deportuoti tokių veikėjų. TSRS ėmė dar įnirtingiau ieškoti tokių „nusikaltėlių“, kai nuo 1988 m. lietuvių Tauta ryžtingai pakilo kovon dėl savo Laisvės ir Nepriklausomybės.

JAV žydai irgi nepasidavė – vykdydami TSKP ir KGB pageidavimus, vėl ėmė įrodinėti, kad lietuviai neverti Laisvės. Beje, karo metais taip elgėsi ir lenkų Amija Krajova. Vyriausybės iš Londono nurodymu, AK smaugikai kūrė „dokumentus“ apie tariamą lietuvių pagalbą okupantams vokiečiams, jų nusikaltimus žmoniškumui ir siuntė juos demokratinių valstybių vyriausybėms. Taip buvo daroma, viliantis, kad po karo, Taikos konferencijos metu, demokratinių valstybių vyriausybės šiuos dokumentus pateiks kaip „įrodymą“, jog Lietuva, kaip nacių Vokietijos talkininkė, turi būti „globojama“ tik Lenkijos.

1990 m. pradžioje, lietuvių Tautai paskelbus apie savo nepriklausomos valstybės atkūrimą, JAV ir Izraelio žydai grįžo prie savo pokario metų melo, kad visa lietuvių Tauta prisidėjo prie žydų holokausto. Apie tai imta skelbti ir angliškoje spaudoje, pirmiausiai – tęstiniame leidinyje „Lithuania Crime and punishment“ („Lietuvos nusikaltimas ir bausmė“). Šio leidinio šeštajame tome (1999 m.) net 140 puslapių buvo išvardinti tariami lietuviai – žydšaudžiai: beveik 23 tūkst. lietuvių partizanų sąrašai, paimti iš „Tremtinio“ ir kitų lietuvių patriotų leidinių. Suprask – kovojo už Lietuvos Laisvę, vadinasi, buvo ir žydšaudys.

Tariamų žydšaudžių pavardės leidinyje buvo suskirstytos pagal Lietuvos rajonus. Kiekvieno rajono pavardžių sąrašas baigiamas prakeiksmu: „Mano Dieve, nubausk tuos bailius. Padaryk, kad prakeiksmas ir nelaimės lydėtų ir visą jų bendruomenę, kad prakeiksmas kristų ir ant jų palikuonių ir jų vaikaičių (plačiau A. Liekio monografijoje: „Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. 1941 06 22 – 08 05“. Vilnius, 1999m., p. 293 – 299). Ir vėl nei žodelio apie tai, kad lietuvių Tauta buvo okupuota nacių Vokietijos, kuri ir vykdė žydų – Lietuvos piliečių genocidą. Jokia okupuota tauta neatsako už ją okupavusios tautos nusikaltimus. Tačiau ir šiandieninėje Lietuvoje, nuolatinis „holokausto“ linksniavimas ir vis naujų „nusikaltėlių“ paieškos naudingos tik tiems, kurie nori toliau kištis į Lietuvos vidaus reikalus, diktuoti savo valią ar „išmelžti“ iš valstybės vis naujų kompensacijų, kad ir kadaise nukentėjusiųjų vaikaičiams, nors nieko bendro su Lietuva jie neturėjo ir neturi. „Holokaustas“ kai kuriems jau tapo neblogu „bizniu“.

Viltasi, kad visam tam užkirs kelią 1998 m. rugsėjo 7d. Prezidento V. Adamkaus dekretu įsteigta „Tarptautinė nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimų Lietuvoje tyrimo komisija“. Tačiau ta komisija, kaip ir daugelis panašių komisijų, tariamai įsteigtų „teisingumo“ įgyvendinimui, irgi buvo tarsi „tarnaitė“. Jos „Misijoje“ nurodoma, kad Komisijos strateginis tikslas ne Tiesa ir Teisingumas, o tik „derinti skirtingas valstybes atstovaujančių bei skirtingą politinį patyrimą turinčių jos narių požiūrius ir pateikti bendrai priimtiną vertinimą …“ (ar gali būti suderinami „požiūriai“ budelio ir jo aukos? Daugelyje TSRS represinių ir partinių bei sovietinių organų svarbiausiuose postuose, buvo įsitaisę „rinktosios tautos“ atstovai, tad ir suprantama, kad kas kovojo prieš TSRS, buvo ir iš dalies tebėra tariamais tuometinių ir dabartinių „rinktųjų“ priešais). Pagal tos Komisijos darbo reglamentą, sprendimai priimami „bendru, daugumos nutarimu“.

Tokie Komisijos nariams suteikti įgaliojimai prieštaravo ir Lietuvos Konstitucijai. Jos 109 str. nurodyta, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“, o 112 str., kad „Teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“. Tuo tarpu Prezidento A. Adamkaus patvirtintoje 22 narių Komisijoje (vadovauti paskirtas „amžinasis Seimo narys“ – E. Zingeris, pakomisijų vadovais – prof. Saulius Sužiedėlis ir LRS narys dr. Arvydas Anušauskas), net 16 narių buvo JAV, Izraelio ir kitų valstybių žydai – po 8 holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisijose. Žinoma, tai nieko blogo „tarptautinei komisijai“, bet objektyvumo iš jų mažai būta, nes, kaip teigta, jų seneliai ar net tėvai, vienaip ar kitaip, buvo susiję su TSRS valdžios, jos represinių organų, TSKP nusikaltimais Lietuvoje, o po to buvo traktuojami nacių okupacijos metų aukomis.

Štai Komisijos veikėjai, kurie buvo paskirti nuspręsti, kas iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų ir gynėjų, verti atminimo: Andrėjus Beikeris (Andrew Baker) JAV, Kristoferis Diekmanas (Christoph Dieckman) dr., Šveicarija, Jurgenas Matausas (Jurgen Matthaus) dr., JAV, Antonis Polianskis (Antony Poliansky) prof. JAV, Dina Porata (Dina Porat) prof., Izraelis, Joachimas Tauberis (Joachim Tauber) prof., Vokietija, Arkadijus Zeltseris (Arkady Zeltser) dr., Izraelis, Džonatanas Brentas (Jonathan Brent) JAV, Alesanderis Danielas (Alesander Daniel) Rusija, Nikolas Leinas (Nicolas Lane) JAV, Normanas Naimarkas (Norman Naimark) JAV, Janosas M. Raineris (Janos M. Rainer) dr., Vengrija, Timotis Snyderis (Timothy Snyder) prof., JAV, Frankas Tomas (Francoise Thom) prof., Prancūzija ir kiti. Daugeliui jų nežinoma, kad lietuviams ir TSRS, ir nacių Vokietija – abu atrodė tokie pat sunkūs banditiniai režimai. Ir lietuviai prieš juos kovojo vienodai atkakliai.

Tuo tarpu Lietuvoje gyvenantiems žydams, TSRS okupacija buvo kaip išsigelbėjimas nuo Vakaruose įsiplieskiančio antisemitinio laužo. Tad neatsitiktinai daugelis jų rėmė TSRS, buvo TSKP(b) nariais. Jie buvo pirmieji, kuriuos sovietiniai okupantai skyrė į okupuotos Lietuvos represines ir valdžios struktūras. Kad žydų tautos atstovai turėjo didelį pasitikėjimą TSRS ir TSKP (b), KGB struktūrose, iš dalies paliudytų ir tai, kad apie 1965 m., daugiau nei pusė senų žydų tautybės žmonių gaudavo „personalines“ – padidintas pensijas, kaip tie, kurie prisidėjo prie tarybų valdžios pergalės Lietuvoje. Tas TSRS išskirtinis pasitikėjimas žydais, jų dominavimas okupuotos Lietuvos valdžioje, dar prieš karą sudarė įspūdį, kad žydai ir okupantai bolševikai – „broliai dvyniai“. Nors, žinoma, jokios vyraujančios nuotaikos negali pateisinti tų Lietuvos žydų žudynių. Tačiau teisingumo, vertinant praeitį, negali garantuoti ir jokios „tarptautinės“ komisijos. Beje, tos „tarptautinės komisijos“ narių, jų geranoriškumo ir objektyvumo, atrodo, nėra tyręs ir Lietuvos VSD, bet, nepaisant to, Lietuvos valdžia akcentavo ir akcentuoja, kad ir praeities didžiavyrius įvertinti gali tik minėto pobūdžio „tarptautinės komisijos“.  Neatsitiktinai sakoma, kad ant pražūties ribos stovi tos tautos ir jų valstybės, kurios savo istoriją patiki rašyti ir įvertinti  svetimiesiems, atėjūnams.