Tikriausiai tai turėtų būti paprasta ir suprantama tiesa – valstybės skirtingos, nes skirtingos tas valstybes įkūrusios tautos. Jos skiriasi savo kalba, papročiais, istorija, pasaulėvoka, vertybėmis ir t.t., t.y. tuo, kas vadinama etnokultūra.
Tie paskiri skirtumai gali būti nuo nedidelių iki labai didelių, tačiau jų visuma ir lemia tautų skirtumus, jų savastį. Ne šiuolaikinis menas, masinė kultūra ir pan. pabrėžia tautų skirtumus, jų savitumus (tai kaip tik juos ištrina), o iš praeities atėję ir išlikę etnokultūriniai savitumai, apibrėžiantys tautinę tapatybę. Jų saugojimas, puoselėjimas ir leidžia išlikti tautoms, o per jas ir valstybėms.
Pasaulio daugiatautiškumas, daugiakultūriškumas (ir daugiapoliškumas) yra vertybė, kurią reikia saugoti ir puoselėti, nes tik taip pasireiškia gyvybingumas, kūrybiškumas (panašiai neseniai pasisakė ir popiežius).
Kaip miškas, pieva, kuriuose auga patys įvairiausi augalai, gyvena patys įvairiausi gyvūnai yra patys gyvybingiausi ir geriausiai prisitaikantys, taip ir žmonija, kai ji gali pasireikšti per tautų įvairovę.
Kitais metais Lietuva pirmąjį pusmetį pirmininkaus Europos Sąjungos tarybai. Tai susiję ir su šalies prisistatymu. Tikriausiai irgi turėtų būti paprasta ir suprantama, kad šalies prisistatymas – tai, kas mes tokie, kuo esame išskirtiniai, įdomūs, kitokie, nei kiti. Etnokultūra čia vaidina išskirtinį vaidmenį.
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija kitoms institucijoms parengė ir išsiuntė katalogą, kuris turėtų padėti pasirinkti kultūrinius akcentus tų institucijų pirmininkavimo renginiams.
Kataloge pristatomi projektai, kurie gali tilpti į 30 min. ir yra pritaikomi įvairioms erdvėms.
Taigi, kas tame kataloge? Siūlomi sociokultūriniai renginiai suskirstyti į šias grupes – muzika, kinas, vizualieji menai, architektūra, literatūra, dizainas, tarpdisciplininis menas, etnokultūra, šiuolaikinis šokis.
Atrodytų apimtis gera, tačiau pasigilinkime, kas viduje.
Iš 47 siūlomų muzikos grupių ir atlikėjų nėra nė vieno, atliekančio lietuvių liaudies kūrinius. O juk vien sutartinės yra aukščiausios prabos deimantas ne tik Lietuvos, bet pasauliniu mastu.
Kino programa išimtinai politizuota, nesiūlomas nė vienas filmas, atspindintis lietuvių tautą kaip sociokultūrinį darinį. Iš 5 siūlomų vizualiųjų (o kodėl Kultūros ministerijai netinka žodis „vaizduojamieji“?) menų, 4 yra politizuoti.
Viena paroda Čiurlionio tema yra puiku, bet kur paroda, kur pajustum lietuvišką tapatybę?
Architektūros temoje siūlomos paskaitos taipogi nė neužsimena apie mūsų šaknis. O ar neturime nuostabių medinių bažnyčių, o ar senųjų kaimo trobų, su meniškomis langinėmis, puošyba, architektūra nėra dalykas, kurį irgi vertėtų parodyti, šalia jau šiuolaikinės architektūros? Nes susidaro įspūdis, kad lietuviai – tai visai neseniai atsiradęs darinys, neturintis savo gilių senų šaknų.
Apie literatūrą išvis nėra ką pasakyti – mano įspūdis, kad tai blizgučių mugė „kas gražesnis“.
Dizaino, tarpdisciplininio meno temose irgi nė su žiburiu nėra etnokultūros. Tai, kas ten siūloma, visiškai nepakanka šalies ir tautos prisistatymui, nes tame nėra nieko, kas pabrėžtų, kodėl mes esame tie, kas esame.
Šiuolaikinio šokio tema sako pati už save – jis toks pats visur ir jame kažin, ar yra tautinio išskirtinumo.
Na, o etnokultūros temoje siūlomas vienintelis kolektyvas – valstybinis ansamblis „Lietuva“. Tai puikus ansamblis, tačiau, viena, jis vienintelis, kataloge atstovaujantis lietuvių etnokultūrą iš viso ilgiausio sąrašo ir, antra, jis neaprėpia visos etnokultūros, o ir tą pačią yra labai sušiuolaikinęs (harmonizavęs), tad mūsų etnokultūrą atspindi tik dalinai.
Ansamblis „Lietuva“, eksperimentuodamas ir kurdamas naujas formas, į dabartinį kultūrinį kontekstą įtraukė ir sutartines, tačiau jų atlikimas irgi labai sušiuolaikintas. To pavyzdys yra eksperimentinis performansas. Kaip bežiūrėti, bet tai jau yra tolokai nuo tikrojo sutartinių atlikimo.
Taigi, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos siūlomas katalogas parodo, kad tokį katalogą galėjo pasiūlyti Kultūros ministerija, bet ne Lietuvos, nes Lietuvos ir lietuvių tautos, jos tapatybės ten iš esmės nėra.
Ir tuo nereikia stebėtis, jei panagrinėti Kultūros ministerijos (pridėti „Lietuvos“ nebekyla ranka) struktūrą ir veiklą. Ministerijoje nėra padalinio, kuris rūpintųsi lietuvių etninės kultūros klausimais. Jei panagrinėti visus kultūros sritį reglamentuojančius dokumentus, nerasime tokių sąvokų, kaip „lietuviška tapatybė“, „lietuvių etninė kultūra“.
Jeigu viso to nėra ministerijoje, kuri formuoja valstybės kultūros politiką, vadinasi nėra valstybės politikos tuo klausimu. Tai patvirtina ir planavimo dokumentai bei skiriamos lėšos kultūrai.
Pagal dabartinę Strateginio planavimo metodiką, valstybės veikla, veiksmai, lėšos suplanuojami viršenybine (hierarchine) tvarka, pradedant nuo aukščiausio dokumento – valstybės pažangos strategijos ir baigiant jau konkrečių ministerijų plėtros programomis ir jas įgyvendinančiomis pažangos priemonėmis.
Kultūros ministerija atsakinga už 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programą, kurią įgyvendina per 10 pažangos priemonių.
Šiose pažangos priemonėse laikotarpiui iki 2030 m. suplanuota 354,4 mln. Eur (remiuosi viešai prieinama informacija ministerijos tinklapyje), iš kurių 175,6 mln. Eur yra valstybės biudžeto, 100 mln. Eur ES Investicijų programos + 26,4 mln. Eur privalomo nacionalinio prisidėjimo (bendrojo finansavimo) lėšos, 30 mln. ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo programos lėšos, o likę 12,2 mln. Eur yra numatomos pritraukti privačios bei valstybės biudžeto lėšos netinkama PVM apmokėti.
Tačiau būtina pažymėti, kad tie 175,6 mln. Eur valstybės biudžeto lėšų yra tik popieriuje, nes tikrovėje jų bus gauta iki laikotarpio pabaigos tik dalis. Valstybės biudžete tiesiog nėra tiek lėšų, kiek suplanuota visų ministerijų pažangos priemonėse.
Tačiau dar įdomiau pažiūrėti, kiek iš suplanuotų lėšų tenka veikloms, skirtoms lietuvių etnokultūrai. Ir čia matome, kad iš 10 pažangos priemonių tik vienintelė, susijusi su tuo – tai „Sąlygų lietuvių kalbos gyvybingumui ir prestižo skatinimui sukūrimas“.
Ir joje numatyta „net“ 3 mln. (!) Eur, kurie paskirstyti šioms veikloms: Nacionalinis diktantas – 300 tūkst. Eur, Kalbos sostinės – 1 mln. Eur, Valstybinės kalbos nuostatų stebėsena – 165 tūkst. Eur, Daugiašalis projektas „Europos skaitmeninės infrastruktūros konsorciumas“ – 1,535 mln. Eur.
Tačiau panašu, kad iki šios dienos neskirta nė euro iš tų varganų numatytų 3 mln.
O štai pažangos priemonei „Tautinių mažumų įsitraukimo ir įtraukties į visuomeninį gyvenimą skatinimas ir informacinės atskirties mažinimas“ numatyta 4,5 mln. Eur. Irgi ne kažin kas, bet vis viena daugiau, nei tam, kas lietuviška. Ir įtariu, kad jai nors kažkiek, bet lėšų buvo skirta.
Tai, kad lėšų liūto dalis nukeliauja kultūros objektų infrastruktūrai, nėra blogai, nes tuos objektus – muziejus, paveldo objektus, bibliotekas – reikia tvarkyti, atnaujinti, išsaugoti. Tai, veikiau liudija, kad kultūrai apskritai skiriama labai mažai lėšų, tad norint, kad nesunyktų kultūros infrastruktūra, kitos išeities nėra.
Kita vertus, didžiąją dalį kultūros infrastruktūros lėšų pasiima Nacionalinės koncertų salės statyba. Šiuo metu jau kyla įdomių faktų, kad Kaune, už Kauno savivaldybės lėšas statoma iš esmės tokia pati koncertų salė, tačiau vos ne dvigubai pigesnė. Vilniuje koncertų salė statoma iš esmės už Kultūros ministerijos, t.y. valstybės biudžeto lėšas, savivaldybės indėlis nedidelis.
Tačiau kas dar krenta į akis, tai, kiek lėšų – o jų net virš 34 mln. – skiriama Kultūros ir kūrybinėms industrijoms (KKI). KKI – tai kūrybiškumu ir intelektiniu kapitalu grindžiamos tarpsektorinės ekonominės veiklos, kurios kuria materialius produktus ir nematerialias intelektines arba menines paslaugas, turinčias kūrybinę, kultūrinę ir ekonominę vertę.
Ir nors apibrėžime gražiai skamba žodžiai „kultūrinė vertė“, tačiau tai iš esmės ekonominė, o ne kultūrinė veikla. Tą įspūdį dar labiau sustiprina finansavimo sąlygos, pagal kurias lėšos skiriamos tiems, kurie sukurs socialinę inovaciją, įgyvendins priemones, kurios kuria lanksčias ir palankias veiklos (darbo) sąlygas, kurių darbo našumo santykis su Lietuvos vidutiniu darbo našumu bus didesnis.
Bet juk tai Ekonomikos ir inovacijų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų atsakomybės sritys. Kodėl Kultūros ministerija į ne savo sritis investuoja dešimtis milijonų eurų, tuo tarpu neranda nė euro lietuvių etninei kultūrai?
Pažymėtina, kad visi minėti planavimo dokumentai parengti Kultūros ministrui esant liberalui Simonui Kairiui, Liberalų partijai esant valdančiojoje koalicijoje su TS-LKD bei Laisvės partijomis. Ir, jei nereikėtų stebėtis, kad ta valdančioji dauguma visiškai nekreipė dėmesio į lietuvių etnokultūrą, kad kultūrą pavertė verslo tarnaite, ją komercializavo, tai jau minėtas katalogas, parengtas jau dabar parodo, kad tos pačios nuostatos išlieka.
Darytina išvada, kad ištautinimo, išvalstybinimo, globalizmo, visa ko sudaiktinimo ir komercializavimo nuostatomis persismelkę visi valdantieji bei, matomai, ministerijų valdininkai.
Ir tuo nereikėtų stebėtis, nes tokios nuostatos visai visuomenei buvo diegiamos beveik nuo pat nepriklausomybės pradžios. Ir ne tik kultūros srityje, bet ir švietimo, mokslo. O tai sritys, kurios yra pamatinės, lemiančios tautos ir valstybės išlikimą, nes tai sritys, kurios ugdo žmogų, nuo kurio ir kuriuo viskas remiasi.
Iš viso to, kas išdėstyta, peršasi išvada, kad Lietuvos valstybinėje kultūros politikoje nėra vietos lietuviškai tapatybei, lietuvių etinei kultūrai, lietuvių tautos išsaugojimui. Kaip jai nėra vietos ir švietimo politikoje. O tai reiškia, kad ir visoje valstybės politikoje.
Ir tada kyla klausimas – o ką už gynybai skiriamus milijardus, kurie atimami iš tos pačios kultūros, švietimo, socialinės apsaugos (ir jei ne visi šiandien, tai skola niekur ateityje nedings), ruošiamės ginti? Kokią Lietuvą?
Juk Lietuva turi prasmę, jei joje gyvena lietuvių tauta.
Savasties, arba tiksliau – svasties. Svastika pralaimėjo visam – ?
iš vyriausybės programos dingo lietuvišką tapatybę stiprinti turinčio Lietuvos kultūros kanono įteisinimas
Argi jis buvo anksčiau?
>Ogi
Jo nebuvo. Tačiau K. Urba mano, kad švedų pavyzdžiu, toks turėtų būti ir Lietuvoje.
Kanonas labai reikalingas. Jau vien svarstymai, aptarimai, kas į jį turi įeiti, savaime vertingi, nes keliami esminiai tautai ir valstybei klausimai. O pats kanonas kaip kelrodis, ką tikrai verta perskaityti, išgirsti, pamatyti.
savo kultūros kanonus, pradedant 2006 įsivedė Danija, Nyderlandai, Latija ir pernai Švedija. Lietuvoje šiai idėjai kaišiojami pagaliai
Visuomeninkų ir mano paties pastangomis per viceministru tapusį Matą Drukteinį, Vytenį Andriukaitį, Kęstutį Vilkauską I.Ruginienės vyriausybės programoje atsirado Lietuvos kultūros kanono įteisinimo nuostata. M.Sinkevičiaus vyriausybės programoje šios nuostatos neliko – pasipktino ir buvęs Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas, leidėjas Stasys Tumėnas. Tad piktavaliams komentatoriams nereikia klaidinti skaitytojų. Beje, nėra ir robotizacijos – srities, kurioje stipriai atsiliekame: ministras robotizacijos svarbą pabrėžė vyriausybės valandoje Seime, Kanono idėja buvo stipriai sureikšminta Lietuvos Kultūros kongreso šimtmečiui skirtose konferencijose Seime.
Gal dėl to liberalpatriotai ir pradėjo tą karą apie į prarają važiuojančią kultūrą ?
Sakoma – kas moka, tas ir muziką užsako. Šiuo atveju akivaizdu, už ‘muziką’ valstybės pinigais mokėjo Seimo ir savivaldybių partijų valdomos valdžios. Tad visa tai, dėl ko čia reiškiamas nepasitenkinimas, yra jų ta užsakytoji ‘muzika’, rodanti kokio lietuviškai bedvasio užsakovo – visų lygių valdžių – būta, kokias jas tauta turėjo per tuo 36 laisvės metus. Suprantama ši 36-erių metų dvasinė belietuvystė (apskritai daugiau lenkybė nei lietuvybė terūpėjo ir kitiems kulrūros ministrams) neliks tautoje be savo istorinų pėdsakų. Tačau nejaugi neturime Lietuvoje kam būti lietuviškesnėmis valdžiomis? Rinkimai artėja – laikas parodyti kiek dar turime garo lietuviais būti…
Ir ką rinkti, kas tie, kurie nori ir gali už Lietuvą?
Priemonei “Tautinių mažumų įsitraukimo ir įtraukties į viuomeninį gyvenimą skatinims ir informacinės atskirties mažinimas” numatyta 4,5 mln. Norėčiau, kad kas iš teisininkų įvardintų tas tautines Lietuvos Respublikos mažumas įvardintų. Tik tada galėtume spręsti daug ar mažai yra 4,5 mln. suma informacinei atskirties mažinimo problemoms spręsti.
Matosi, kad Vyriausybė ‘tautinės mažumos’ sąvoką vis dar vartoja ne demokratijos, o sovietinio totalitarizmo supratmu, t.y. aritmetiškai, kurių skaičius mažesnis – tie laikomi mažuma. Demokratiškai manant ir pagal Konstituciją tautinių mažumų Lietuvos respublikoje apskritai nėra. Taigi tos 4,5 mln išlaidos ‘rautinėms mažumoms’ kvepia galimu Vyriausybės piktnaudžiavimu galiomis, t,y korupcijos požymių turinčia veika. Galėtų FNTT, STT susidomėti dėl ikiteisminio tyrimo galimybės.
Negi gali būti lengviau nuspręsti , rinkti ar nerinkti – užtenka kiekvienam užduoti tik vieną klausimą: kaip tamsta kovosite už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę nuo užsienio ?
Ir bus pažadai, o po to – pažadėjo patiešijo netesėjo negriešijo
Klaustukui. Ne į pažadus reikia žiūrėti, o į nuveiktus darbus Lietuvos labui.
Klaustukui. Ne į pažadus reikia žiūrėti, o į nuveiktus darbus Lietuvos labui.
Ir kas yra ką tokio gero nuveikęs Lietuvos labui?
>klaustukas
Knygoje “Lietuvos TSR istorijos chrestomatija” (Kaunas, “Šviesa”, 1972), kuri apima visą Lietuvos istorijos laikotarpį nuo pirmųjų rašytinių šaltinių atsiradimo iki 1971 m. ir buvo skirta to meto vidurinių mokyklų mokytojams, dėstantiems Lietuvos TSR istoriją kad jie galėtų giliau supažindinti mokinius su mūsų tautos praeitimi (dokumentų originalai daugiausia rašyti lotynų, lenkų, senąja rusų kalba, todėl pateikiant juos skaitytojui, teko išversti juos į lietuvių kalbą) 23 puslapyje yra straipsnis: “Popiežius stengiasi išardyti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos”. Todėl klaustuko klausimas: “kaip tamsta kovosite už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę nuo užsienio”, kiekvienam, kuris turi baltiškas mūsų tautos kilmės kultūrines šaknis, yra logiškas. Dėkoju.
Na, o Žygimantas II Augustas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas), savo testamente rašė, kad kiekvienas, kas sieks atskirti Lenkiją nuo Lietuvos ir Lietuvą nuo Lenkijos, turėtų „bijoti Dievo rūstybės ir būti prakeiktas“.
Lietuvos kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis nepasirašė Liublino unijos akto su Lenkija, “iki mirties vertino ją neigiamai, nes joje matė „laidotuves ir sunaikinimą laisvos ir savarankiškos valstybės, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės“ .Jo pasakyti žodžiai:“ Turėčiau tokiu lietuvių arkliuku joti, nuo kurio, saugok Dieve, mane lenkų ereliukas ne tik negalėtų numesti, bet net nagu įdrėksti”,,, „Krokuvos vyskupui įrodinėjant, kad Jogaila Lietuvą dovanojo Lenkijai, Mikalojus Radvila Rudasis griežtai atkirto: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės“ Jis priminė, kad lietuviai lenkų ponams dovanodavo medžioklinius šunis ar žirgus, bet ne „laisvus ir garbingus žmones“. Kiekvieną, kuris manė panašiai kaip vyskupas, Mikalojus Radvila Rudasis laikė tironu.“
ht tps://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-mikalojus-radvila-rudasis-kunigaikstis-nepasirases-liublino-unijos-582-399877
Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigos yra svarbesnės ir garbingesnės nei Radvilos Rudojo. Tai, ką parašėte, nekeičia fakto, kad paskutinis Jogailaitis, teisėtas Gedimino ir Mindaugo įpėdinis, keikė kiekvieną lietuvį, kuris priešinosi Lietuvos ryšių su Lenkija stiprinimui.
Ir ką? Lemtingą klaidą padarė Jogaila ir po to jau nebuvo kitos išeities, kaip tik būti su lenkais ir po lenkais, galų gale tampant lenkais. Bet lietuvių tauta kažkaip išliko, kad ir labai apkramtyta. Ir turi teisę įvardinti savo protėvių klaidas.
Suprantama, lenkai labai nori lietuvius paversti lenkais. Tada visa žemė ir visa istorija atitektų lenkams. Ir jau nemažai ta kryptim buvo padaryta. Tuo jie nesiskiria nuo rusų.
Lenkai irgi padarė klaidą, pasikviesdami Jogailą ir pasiimdami LDK su stačiatikių gyventojų gausa, kuri galų gale ir tapo ir pačios Lenkijos žlugimo priežastimi. Nes lenkai, būdami kstalikais, nemokėjo suguventi su kitatikiais, o įprastos pastangos juos palaužti nuvedė juos pas Maskvą.
Akivaizdu, kad santykiai su užsieniu turi būti tik savanaudiški, o ne kaip užsienio šalies gyvenimo vienašališkai vykdoma įtaka kitai..
Lietuvos gyvenimui bene reikšmingiausias toks užsienis, nuo kurio veiksmų priklauso jos tautinė, kita vidaus, o per tai ir užsienio, politika, istoriškai buvo ir yra Lenkija. Jos būtų galima atsikratyti rinkimų būdu. Taigi yra svarbus kanddato lenkiškumo požymis. Kad žinojus ką rinkti ar nerinkti, būtina rinkėjui žinoti kandidto į valdžią politinę poziciją Lenkijos politikos atžvilgiu. Bet ta nuomonė turėtų būti sužinoma ne tiek tiesiogiai klausiant, kaip kad galėtų atrodyti, ką kandidatas manantis dėl Lenkijos politikos vienu ar kitu klausimu, o įsimenant jo viešai reikštą palaikymą – nepalaikymą prolenkiškosios (kresų), kitos imperiškos lnkizmo strategijos regione, pasaulyje. Taip į valdžias išrinkus lietuviškesnės sąmonės politikus, jų atitinkamais sprendimais būtų atsikratyta Lenkijos kaip užsienio įtakos. Taigi būtų pasiektas ženklus Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės nuo lenkiško užsienio – lietuviško savarankiškumo – laimėjimas. Tad daugiau dėmesio ta kryptimi rengiantis rinkimams.
Mano pastebėjimas toks – visi, kurie pasisako už savo šalies reikalus, nori dalykiškų ir savo šaliai naudingų, taip pat saugumą stiprinančių santykių su kaimynais ir kitomis šaliai reikšmingomis šalimis, tuoj pat apšaukiami prorusiškais tų pačių taip vadinamų patriotų. O visa sisteminė žiniasklaida ir įtakotukai tuoj pat pradeda tokius “cancelinti”.
Lietuvių bėda ta, kad jie nelabai suvokia, ką reiškia būti prolietuvišku. Jiems tai būtinai turi būti susiję su antirusiškumu, antibaltarsiškumu, antikiniškumu, proukrainietiškumu, provakarietiškumu (nors kas tai, patys gerai nesupranta). Ir netgi antilenkiškumas suvokiamas iškreiptai, nes viskuo kaltinami lenkai nesuvokiant, kad iš esmės patys lietuviai kalti, tas prakeiktad lietuviškas nuolankumas, ribotumas, netoliaregiškumas, godumas.
Taigi, beviltiškas reikalas.
Gerai, kad supratai, kad beviltiška skleisti maskovską pravdą.
Tau ką nors suprasti – tikrai beviltiška. Tesugebė tik viauktelėti vieną ir tą patį iš po krūmo. Suprantama, ką dar išgausi iš tuščios puodynės…
> Naivus klausimas
Iš tikrųjų, tai ką sakote, yra ‘maskovskaja pravda’ supratimas. Nepasakoma, kad viso to vardijamo blogio priežastis yra imperinio dominavimo Maskvos vykdoma politika. Tai akivaizdu. Antai, Maskva nė iš šio, nė iš to Ukrainai pasakė čia – Rusija ir, kai ši nesutiko. griebėsi šautuvo. O juk galima kuo gražiausiai Europoje vieni su kitais bendraujant, kas sau, kaip išmano, gyventi, bet ne… .
Paties supratimas dėl ko prasidėjo karas Ukrainoje – darželinuko lygio.
> Naivus klausimas
Tai nieko – dėl to karo. Kai užaugs, tai ‘maskovską praudą’ skaitys ir jis žinos, kaip dabar pats žinai…
nepainiok užaugimą kūnu su supratimo užaugimu. Pastarasis dažnam ir lieka neužaugęs, gerb. Mikabali / Skutai / Vilna
Ar yra dar kas nors, ką lietuviškas prostitucinis bukaprotiškumas varo į neviltį ? Žinoma – ne. Kas belieka ?
Gal tave varo į neviltį, kad lietuviai netiki maskovskaja pravda ?
> Naivus klausimas
Na, taip – nederėtų painioti tuos užaugimus – neužaugimus. Antai, ‘maskovskos praudos’ nustatymu visa ukrainiečių tauta yra likusi ‘neužaugus’. Taigi milijonų milijonai. Tad kaip čia dabar netikėsi toka didele jos ‘prauda’, kad čia Lietuvoje kelių ‘neužaugėlių’ negalėtų būti.
o kaip pavadinti tautą, kuri tapo patrankų mėsa Vakarų globalistų rankose jų kovoje su Rusija, o savo žemę padarė mūšio lauku? Galimq sakyti, kad žmonės nekalti, čia trumpategiai politikai ir ologarchai kalti dėl to. O bet tačiau – tiesos yra tame, kad tauta turo tokią valdžią, kokios nusipelno.
Na sakyti (Gabriel), kad Jogailaitis yra Mindaugo įpėdinis, kai būtent Mindaugo krikštas išsaugojo 150 -imčiai metų Lietuvą nuo prapulties – nuo Lenkijos krikšto, o Jogaila atvrkščiai juo sukišo Lietuvą Lenkijon 4-iems šimtams metų, yra visiškas nesigaudymas istorijoje.
Taip pat negalima sutikti ir su tuo, kad Lenkiją suardė religiniai skirtumai (Rimvydas), o ne prasidėjęs naconalinių jausmų renesansas Europoje.
Kada prasidėjo tavo vadinamas tautų renesansas?
tai vis tik, kokiu būdu tautinis renesansas sugriovė Lenkiją?
Reikėtų pagrįsti šį savo teiginį, kitaip prieštaravimas labai nerimtas.
Prie ryškesnių renesanso požymių Lenkijoje priskirčiau švietimo reformą, Pranzūzioje revoliuciją ir t.t. .
tai vis tik, kokiu būdu tautinis renesansas sugriovė Lenkiją?
Atsiverskime Aplinkos ministerijos puslapį ir susiraskime rubriką apie karjeros galimybės. Tens skelbiami konkursai į pareigybes Aplinkos ministerijoje.Reikalavimas- mokėti anglų kalbą B1 lygiu. Ne valstybinę lietuvių, bet anglų kalbą.am.lrv.lt/lt/karjeros-galimybes-am/statybos-politikos-grupes-patarejas-karjeros-valstybes-tarnautojas-rI0x/
Taip, išsikovojom teisę ne tik masiškai emigruoti, bet ir privalomai mokėti angliškai.