Tikriausiai tai turėtų būti paprasta ir suprantama tiesa – valstybės skirtingos, nes skirtingos tas valstybes įkūrusios tautos. Jos skiriasi savo kalba, papročiais, istorija, pasaulėvoka, vertybėmis ir t.t., t.y. tuo, kas vadinama etnokultūra.
Tie paskiri skirtumai gali būti nuo nedidelių iki labai didelių, tačiau jų visuma ir lemia tautų skirtumus, jų savastį. Ne šiuolaikinis menas, masinė kultūra ir pan. pabrėžia tautų skirtumus, jų savitumus (tai kaip tik juos ištrina), o iš praeities atėję ir išlikę etnokultūriniai savitumai, apibrėžiantys tautinę tapatybę. Jų saugojimas, puoselėjimas ir leidžia išlikti tautoms, o per jas ir valstybėms.
Pasaulio daugiatautiškumas, daugiakultūriškumas (ir daugiapoliškumas) yra vertybė, kurią reikia saugoti ir puoselėti, nes tik taip pasireiškia gyvybingumas, kūrybiškumas (panašiai neseniai pasisakė ir popiežius).
Kaip miškas, pieva, kuriuose auga patys įvairiausi augalai, gyvena patys įvairiausi gyvūnai yra patys gyvybingiausi ir geriausiai prisitaikantys, taip ir žmonija, kai ji gali pasireikšti per tautų įvairovę.
Kitais metais Lietuva pirmąjį pusmetį pirmininkaus Europos Sąjungos tarybai. Tai susiję ir su šalies prisistatymu. Tikriausiai irgi turėtų būti paprasta ir suprantama, kad šalies prisistatymas – tai, kas mes tokie, kuo esame išskirtiniai, įdomūs, kitokie, nei kiti. Etnokultūra čia vaidina išskirtinį vaidmenį.
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija kitoms institucijoms parengė ir išsiuntė katalogą, kuris turėtų padėti pasirinkti kultūrinius akcentus tų institucijų pirmininkavimo renginiams.
Kataloge pristatomi projektai, kurie gali tilpti į 30 min. ir yra pritaikomi įvairioms erdvėms.
Taigi, kas tame kataloge? Siūlomi sociokultūriniai renginiai suskirstyti į šias grupes – muzika, kinas, vizualieji menai, architektūra, literatūra, dizainas, tarpdisciplininis menas, etnokultūra, šiuolaikinis šokis.
Atrodytų apimtis gera, tačiau pasigilinkime, kas viduje.
Iš 47 siūlomų muzikos grupių ir atlikėjų nėra nė vieno, atliekančio lietuvių liaudies kūrinius. O juk vien sutartinės yra aukščiausios prabos deimantas ne tik Lietuvos, bet pasauliniu mastu.
Kino programa išimtinai politizuota, nesiūlomas nė vienas filmas, atspindintis lietuvių tautą kaip sociokultūrinį darinį. Iš 5 siūlomų vizualiųjų (o kodėl Kultūros ministerijai netinka žodis „vaizduojamieji“?) menų, 4 yra politizuoti.
Viena paroda Čiurlionio tema yra puiku, bet kur paroda, kur pajustum lietuvišką tapatybę?
Architektūros temoje siūlomos paskaitos taipogi nė neužsimena apie mūsų šaknis. O ar neturime nuostabių medinių bažnyčių, o ar senųjų kaimo trobų, su meniškomis langinėmis, puošyba, architektūra nėra dalykas, kurį irgi vertėtų parodyti, šalia jau šiuolaikinės architektūros? Nes susidaro įspūdis, kad lietuviai – tai visai neseniai atsiradęs darinys, neturintis savo gilių senų šaknų.
Apie literatūrą išvis nėra ką pasakyti – mano įspūdis, kad tai blizgučių mugė „kas gražesnis“.
Dizaino, tarpdisciplininio meno temose irgi nė su žiburiu nėra etnokultūros. Tai, kas ten siūloma, visiškai nepakanka šalies ir tautos prisistatymui, nes tame nėra nieko, kas pabrėžtų, kodėl mes esame tie, kas esame.
Šiuolaikinio šokio tema sako pati už save – jis toks pats visur ir jame kažin, ar yra tautinio išskirtinumo.
Na, o etnokultūros temoje siūlomas vienintelis kolektyvas – valstybinis ansamblis „Lietuva“. Tai puikus ansamblis, tačiau, viena, jis vienintelis, kataloge atstovaujantis lietuvių etnokultūrą iš viso ilgiausio sąrašo ir, antra, jis neaprėpia visos etnokultūros, o ir tą pačią yra labai sušiuolaikinęs (harmonizavęs), tad mūsų etnokultūrą atspindi tik dalinai.
Ansamblis „Lietuva“, eksperimentuodamas ir kurdamas naujas formas, į dabartinį kultūrinį kontekstą įtraukė ir sutartines, tačiau jų atlikimas irgi labai sušiuolaikintas. To pavyzdys yra eksperimentinis performansas. Kaip bežiūrėti, bet tai jau yra tolokai nuo tikrojo sutartinių atlikimo.
Taigi, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos siūlomas katalogas parodo, kad tokį katalogą galėjo pasiūlyti Kultūros ministerija, bet ne Lietuvos, nes Lietuvos ir lietuvių tautos, jos tapatybės ten iš esmės nėra.
Ir tuo nereikia stebėtis, jei panagrinėti Kultūros ministerijos (pridėti „Lietuvos“ nebekyla ranka) struktūrą ir veiklą. Ministerijoje nėra padalinio, kuris rūpintųsi lietuvių etninės kultūros klausimais. Jei panagrinėti visus kultūros sritį reglamentuojančius dokumentus, nerasime tokių sąvokų, kaip „lietuviška tapatybė“, „lietuvių etninė kultūra“.
Jeigu viso to nėra ministerijoje, kuri formuoja valstybės kultūros politiką, vadinasi nėra valstybės politikos tuo klausimu. Tai patvirtina ir planavimo dokumentai bei skiriamos lėšos kultūrai.
Pagal dabartinę Strateginio planavimo metodiką, valstybės veikla, veiksmai, lėšos suplanuojami viršenybine (hierarchine) tvarka, pradedant nuo aukščiausio dokumento – valstybės pažangos strategijos ir baigiant jau konkrečių ministerijų plėtros programomis ir jas įgyvendinančiomis pažangos priemonėmis.
Kultūros ministerija atsakinga už 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programą, kurią įgyvendina per 10 pažangos priemonių.
Šiose pažangos priemonėse laikotarpiui iki 2030 m. suplanuota 354,4 mln. Eur (remiuosi viešai prieinama informacija ministerijos tinklapyje), iš kurių 175,6 mln. Eur yra valstybės biudžeto, 100 mln. Eur ES Investicijų programos + 26,4 mln. Eur privalomo nacionalinio prisidėjimo (bendrojo finansavimo) lėšos, 30 mln. ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo programos lėšos, o likę 12,2 mln. Eur yra numatomos pritraukti privačios bei valstybės biudžeto lėšos netinkama PVM apmokėti.
Tačiau būtina pažymėti, kad tie 175,6 mln. Eur valstybės biudžeto lėšų yra tik popieriuje, nes tikrovėje jų bus gauta iki laikotarpio pabaigos tik dalis. Valstybės biudžete tiesiog nėra tiek lėšų, kiek suplanuota visų ministerijų pažangos priemonėse.
Tačiau dar įdomiau pažiūrėti, kiek iš suplanuotų lėšų tenka veikloms, skirtoms lietuvių etnokultūrai. Ir čia matome, kad iš 10 pažangos priemonių tik vienintelė, susijusi su tuo – tai „Sąlygų lietuvių kalbos gyvybingumui ir prestižo skatinimui sukūrimas“.
Ir joje numatyta „net“ 3 mln. (!) Eur, kurie paskirstyti šioms veikloms: Nacionalinis diktantas – 300 tūkst. Eur, Kalbos sostinės – 1 mln. Eur, Valstybinės kalbos nuostatų stebėsena – 165 tūkst. Eur, Daugiašalis projektas „Europos skaitmeninės infrastruktūros konsorciumas“ – 1,535 mln. Eur.
Tačiau panašu, kad iki šios dienos neskirta nė euro iš tų varganų numatytų 3 mln.
O štai pažangos priemonei „Tautinių mažumų įsitraukimo ir įtraukties į visuomeninį gyvenimą skatinimas ir informacinės atskirties mažinimas“ numatyta 4,5 mln. Eur. Irgi ne kažin kas, bet vis viena daugiau, nei tam, kas lietuviška. Ir įtariu, kad jai nors kažkiek, bet lėšų buvo skirta.
Tai, kad lėšų liūto dalis nukeliauja kultūros objektų infrastruktūrai, nėra blogai, nes tuos objektus – muziejus, paveldo objektus, bibliotekas – reikia tvarkyti, atnaujinti, išsaugoti. Tai, veikiau liudija, kad kultūrai apskritai skiriama labai mažai lėšų, tad norint, kad nesunyktų kultūros infrastruktūra, kitos išeities nėra.
Kita vertus, didžiąją dalį kultūros infrastruktūros lėšų pasiima Nacionalinės koncertų salės statyba. Šiuo metu jau kyla įdomių faktų, kad Kaune, už Kauno savivaldybės lėšas statoma iš esmės tokia pati koncertų salė, tačiau vos ne dvigubai pigesnė. Vilniuje koncertų salė statoma iš esmės už Kultūros ministerijos, t.y. valstybės biudžeto lėšas, savivaldybės indėlis nedidelis.
Tačiau kas dar krenta į akis, tai, kiek lėšų – o jų net virš 34 mln. – skiriama Kultūros ir kūrybinėms industrijoms (KKI). KKI – tai kūrybiškumu ir intelektiniu kapitalu grindžiamos tarpsektorinės ekonominės veiklos, kurios kuria materialius produktus ir nematerialias intelektines arba menines paslaugas, turinčias kūrybinę, kultūrinę ir ekonominę vertę.
Ir nors apibrėžime gražiai skamba žodžiai „kultūrinė vertė“, tačiau tai iš esmės ekonominė, o ne kultūrinė veikla. Tą įspūdį dar labiau sustiprina finansavimo sąlygos, pagal kurias lėšos skiriamos tiems, kurie sukurs socialinę inovaciją, įgyvendins priemones, kurios kuria lanksčias ir palankias veiklos (darbo) sąlygas, kurių darbo našumo santykis su Lietuvos vidutiniu darbo našumu bus didesnis.
Bet juk tai Ekonomikos ir inovacijų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų atsakomybės sritys. Kodėl Kultūros ministerija į ne savo sritis investuoja dešimtis milijonų eurų, tuo tarpu neranda nė euro lietuvių etninei kultūrai?
Pažymėtina, kad visi minėti planavimo dokumentai parengti Kultūros ministrui esant liberalui Simonui Kairiui, Liberalų partijai esant valdančiojoje koalicijoje su TS-LKD bei Laisvės partijomis. Ir, jei nereikėtų stebėtis, kad ta valdančioji dauguma visiškai nekreipė dėmesio į lietuvių etnokultūrą, kad kultūrą pavertė verslo tarnaite, ją komercializavo, tai jau minėtas katalogas, parengtas jau dabar parodo, kad tos pačios nuostatos išlieka.
Darytina išvada, kad ištautinimo, išvalstybinimo, globalizmo, visa ko sudaiktinimo ir komercializavimo nuostatomis persismelkę visi valdantieji bei, matomai, ministerijų valdininkai.
Ir tuo nereikėtų stebėtis, nes tokios nuostatos visai visuomenei buvo diegiamos beveik nuo pat nepriklausomybės pradžios. Ir ne tik kultūros srityje, bet ir švietimo, mokslo. O tai sritys, kurios yra pamatinės, lemiančios tautos ir valstybės išlikimą, nes tai sritys, kurios ugdo žmogų, nuo kurio ir kuriuo viskas remiasi.
Iš viso to, kas išdėstyta, peršasi išvada, kad Lietuvos valstybinėje kultūros politikoje nėra vietos lietuviškai tapatybei, lietuvių etinei kultūrai, lietuvių tautos išsaugojimui. Kaip jai nėra vietos ir švietimo politikoje. O tai reiškia, kad ir visoje valstybės politikoje.
Ir tada kyla klausimas – o ką už gynybai skiriamus milijardus, kurie atimami iš tos pačios kultūros, švietimo, socialinės apsaugos (ir jei ne visi šiandien, tai skola niekur ateityje nedings), ruošiamės ginti? Kokią Lietuvą?
Juk Lietuva turi prasmę, jei joje gyvena lietuvių tauta.
Savasties, arba tiksliau – svasties. Svastika pralaimėjo visam – ?