A. Liekis. Svetimi lietuvių namuose (video)

Tokiu pavadinimu istoriko dr. Algimanto Liekio monografija neseniai pasirodė Lietuvos knygynuose Tai – 42 autoriaus knyga. Jis ir per 1400 straipsnių autorius, dar apie 60 knygų sudarytojas. Siūlome gegužės 20 d. LR Seimo Europos informacijos biure įvykusiame knygos tematikos ir problematikos aptarime autoriaus kalbą.

Sena tiesa, kad tikra kaimynystė, draugystė įmanoma tik tarp gerai vieni kitus pažįstančių, geranoriškų ir teisingų partnerių. Tarp artimiausių kaimynų nuo amžių lietuviams buvo lenkai. Tą kaimynystę lietuviai mėgina  išsaugoti ir dabartiniais laikais. Kaip to būtinumas dažnai  nurodoma  ir  „strateginė partnerystė“. Tačiau nepaisant pastangų, vis  nėra tos  rimtos kaimynystės;

svetimkūniu dažnam lietuviui  atrodo ir lenkų bendrija Rytų Lietuvoje, kuriuos kai kurie  nariai –  šovinistai neretai kaltina lietuvius nacionalizmu ar tariamai jų , lenkų, teisių pažeidimu,  ar pan. Daugelio to priežastis, kad lenkai ar sulenkėjusieji ir nežino, kaip jie atsidūrė Lietuvoje, kur jų ir kur lietuvių tikrosios   etninių ir istorinių  žemių ribos,  kas yra tikrasis Lietuvos valstybės sukūrėjas ar  pan. Ir dėl to daugeliu atvejų kalti  ir mes, lietuviai, kad svetimtaučiai, dėl vienų ar kitų priežasčių gyveną mūsų žemėse, neintegruojami, nesinaudoja  tomis pačiomis teisėmis, kaip ir mes, Lietuvos valstybės suvereno atstovai.     

Kita vertus ir   geranoriškiausiam lenkui, surasti istorijos knygose atsakymą, kaip jo  tolimesni protėvėviai  atsidūrė lietuvių žemėse,   beveik neįmanoma.

Istorija – subjektyvus mokslas ir priklauso nuo valdžios politikos, ideologijos, o ypač nuo  rašančiųjų  vertybinių nuostatų.

TSRS gyvavimo metais  skelbta, kad istorija ir apskritai mokslas – bolševikų partijos tarnaitė.

Po karo, antrosios TSRS okupacijos pradžioje, 1946 m. balandyje ir LTSR MA sesijoje akademikai LKP(b) CK nurodymu patvirtino nuorodas, kaip istorikai turi vertinti Lietuvos istorijos svarbiausius įvykius ir procesus: nurodyta, kad  pažangiais galima  įvardinti  tuos, kurie skatino lietuvių tautos suartėjimą su „didžiąją rusų tauta“, spartino  bolševikų partijos bei „vieningos TSRS  susikūrimą“. Bet ir be tokio nutarimo, panašiai ir buvo  beveik visų neokupuotų valstybių istoriniuose darbuose: teigiamai  vertinta tai, kas stiprino tą tautą ir jos sukurtąją valstybę.

Taip lenkų istorikų darbų tik teigiamai vertinta ir vertinama tik tai,  kas susiję su lietuvių tautos ir Lietuvos įjungimo,  sėkmingais lenkinimo procesais. Tarp didžiausių    laimėjimais visur įvardijama Krėvos, o ypač Liublino unijos, po kurios  Lietuva faktiškai tapo Lenkijos provincija ir  dar Lenkijai užgrobus beveik visą Lietuvos valdytąją  Ukrainą; nacionaline lenkų šventė yra Gegužės 3 – oji, t.y. prisiminimas , kai  1791m. Lenkijos seime buvo  priimtas valstybės įstatymas, vėliau pavadintas Konstitucija. Jei ji būtų buvusi įgyvendinta apie mūsų, lietuvių Tautą ir Lietuvą bežinotume tik iš vadovėlių – toje vadinamoje Konstitucijoje jau visai net jau nebeminėta lietuvių Tauta, Lietuva, tik „lenkų tauta“ , „Lenkija“.

Beje, 2007 m. ir mūsų, LRS Seimo, prezidento  V. Adamkaus iniciatyva, matyti norint įsiteikti Lenkijai,  buvo paskelbta apie Gegužės 3 – osios įrašymą  į  svarbiausių Lietuvos valstybės minėtinų  dienų sąrašą. Kitaip sakant mūsų Seimas tada paskelbė galutinę  lietuvių Tautos ir jos sukurtosios LDK pasmaugimo dieną, džiaugsmo švente. Dar daugiau tame posėdyje kalbėjęs LR Prezidentas, Seimo nario Zingerio kompanijos trubadūrai pūtė, kad ta Lietuvos pasmaugimo diena turi  būti pavyzdžiu visai ES, kad tokių šviesuolių, kaip poeto A. Mickevičiaus elgesys, taip ir neapsiprendusio  lietuvis jis ar lenkas – tai  ir ateities ES pavyzdys. Žinoma, visą  tą  spektaklį  mūsų valstybės vadai ne patys sugalvojo, o vadovavosi vadinamojo „istorikų cecho“ brigadininkais,  tarp kurių buvo net keturiais  „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinais apdovanotųjų,   Lietuvos  mokslo  premijų laureatų – „padlaižių cecho“, kuriems ir mūsų, lietuvių Tauta, jos atkūrimas nepriklausomos tautinės lietuvių valstybės, buvęs vos ne tamsių kaimo bernų išmonė.

Beje,    kad teisūs   tik aukštesnį  laipsnį ar vardą turintys,  nenauja ir  okupacijų  metais – leidimą dėl vienų ar kitų istorinių darbų skelbimo duodavo tik valdžios palaimintieji mokslininkai – nomenklatūrininkai.

Tačiau istorijoje kaip ir kai kuriuose kituose moksluose, lemia ne vertintojų vardai ir titulai, o kiek jie yra išstudijavę tuo klausimus istorinių šaltinių. Bet ir dabar, kaip sakyta   istorijos moksle   dažnai teisus  pripažįstamas tas,  kuriuo antpečiuose daugiau žvaigždučių. Tokia sistema buvo ir yra labai patogi visoms ir linkusioms į diktatūrą  valdžioms, nes prisidengus tariama „mokslinės visuomenės nuomone“ galima  „valdyti“ ir istorinę atmintį, panaudoti ją dabarties   vykstantiems  įvykiams ir procesams paaiškinti ir pateisinti, ir,  kad nebūtų paskelbti darbai, jei neatitinka  valdančiųjų politikos.

Tai, kad  mūsų istoriografijoje vyrauja darbai, kuriuose  atkartojamos neretai lenkų istorikų –  šovinistų    nuostatos, jų mintys  apie mesijinį lenkų vaidmenį lietuvių Tautai ir Lietuvai lėmė ir tai, kad Lietuvai atitekus Rusijos imperijai, kalbėti apie Lenkijos ir lenkų skriaudas lietuviams ir Lietuvai  būtų buvę tolygu, kaip pateisinti  Rusijos okupaciją ir aneksiją. Taip ir  buvo įtvirtinta  nuomonė, kad  jei esi  ne rusų šnipas, ne bolševikas, o patriotas ir tikras katalikas, tai ir privalai  pasisakyti tik už Lenkijos atkūrimą, kalbėti  ir melstis  tik lenkiškai.

Lenkimui labai pasitarnavo ir lietuviškosios spaudos draudimas – nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai, jų kunigai būtų išleidę nors vieną lietuvišką knygelę. Priešingai, užtvindė Lietuvą tik lenkiškomis. Panašiai vyko ir TSRS okupacijos metais, kada, kaip minėjau, visur ir visiems buvo kalama į galvas, kad tik TSRS, rusų tauta išgelbėjo Lietuvą ir lietuvius nuo pražūties ir, kad tik  „tarybinių tautų šeimoje“ yra šviesios ateities garantas. O  kad nepateisinus TSRS okupacijos ir aneksijos nemažai ir dorų lietuvių istorikų savo darbuose ir vengė kritiškiau analizuoti  buvusius santykius su lenkais, unijas su jais, kaip ir bendros valstybės pražūtingumą lietuvių Tautai ir Lietuvai. Taip ir išėjo, kad daugiau kaip 200 m., ir po  Lenkijos žlugimo, nebuvo  rimčiau paanalizuota lenkų ir Lenkijos vykdyta politiką lietuvių Tautos ir Lietuvos valstybės atžvilgiu. Net ir šiandieną vengiama viešai pasakyti, kad lenkiškoji bažnyčia vykdė nusikalstamą lenkinimą Lietuvoje, kad Lenkijos viršininkas J. Pilsudskis  ir visa jo šutvė, okupavusi ir aneksavusi neprikausomos Lietuvos sostinę Vilnių ir jo kraštą turi būti nuteisiami , kad niekada nė lopinėlis Lietuvos žemių nepriklausė ir nepriklauso lenkams ir Lenkijai, kad tiek Vasario 16 – osios, tiek Kovo 11 – osios Lietuvą  sukūrė tik lietuvių Tauta, kuri  vienintelė ir tėra Lietuvos suverenas ir pan.

Jei, kaip minėjau, okupacijų metais tai buvo pateisinama, kad nepasitarnavus  okupantams, tai dabar jau,  kad… nepakenkus ES, tariamai draugystei su Lenkija. To pavyzdžiu galėtų būti ir neseniai Delfi tinklalapyje paskelbtas vieno iš mūsų Seimo ir stambiausios partijos lyderių raginimas, kad būtina patenkinti V. Tomaševskio ir jo gvardijos reikalavimus dėl lenkiškos rašybos ir lenkiškų vietovardžių,  nes, girdi,  sudėtinga  padėtis Ukrainoje ir reikią broliškai sugyventi su Lenkija – t.y. nepaisyti Lietuvos Konstitucijos ir suvereno – lietuvių Tautos suvereno valios.

Minėto politruko rašinys – tipiško  praėjusių amžių sulenkėjusiojo dvasios atspindys;  jei lenkams  ir Lenkijai rūpėtų  geri, lygia partnerški santykiai su Lietuva, tai jie, kaip dešimteriopai stipresni  pirmiausia ir parodytų savo   gerą valią ir nekurstytų  nesantaikos su lietuviais, remdami   savo bendrijos Lietuvoje, keliančią  Lietuvos valstybę ir jos suvereną žeidžiančius reikalavimus. Bet ne, ir lietuviai – mūsų išrinktieji į Seimą,  vienas kitą aplenkdami skuba  įsiteikti tvirtesniems, galingesniems, drebėdami, kad tik tie, galingesnieji,  nepasijustų nesmagiai ir dėl padarytų lietuvių Tautai ir Lietuvai, kad ir pačių didžiausių šunybių: bijo pasakyti ir agresyviausiems lenkams  Šalčininkuose, jau nekalbant apie Vilnių, kad jie yra atėjūnais ar buvusių kolonizatorių palikuonys  lietuvių žemėse, kad jie turi tik tas teises, kurias turi Lietuvos  valstybės suverenas – lietuvių Tauta.

Tik dėl kryžiuočių ir Maskvos kunigaikščių puolimų,  Lietuvos didikai  pasirašė ir minėtuosius unijinius aktus Krėvoje ir Liubline. O taip pat  sutiko ir su  dabar lenkų garbinamosios  vadinamosios Gegužės 3 – osios konstitucijos priėmimu. 

Bet kaip sakyta nuolaidžiaujant Lenkijai ir lenkams neretai užmirštama ne tik senoji , bet ir pastarųjų dešimtmečių istorija.

Lenkija  iki Antrojo pasaulinio karo buvo  vienintelė  Europos valstybių  nepripažinusi  nepriklausomos Lietuvos valstybingumo de jure; Lenkija ir šiandieną  nepasmerkė ir nepasmerkia  J. Pilsudskio ordų įvykdyto  Rytų Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Bet ir mes patys, lietuviai, savos valstybės piliečiai, nenuteisėme dar to agresoriaus, nors  kai kurių lenkų ir dievuku laikomo.

Pagaliau  Lenkija buvo tarp paskutiniųjų  Europoje,  pripažinusi  de jure  ir Kovo 11 – osios  Lietuvą – tik 1994 m. (tuo tarpu B. Jelcino Rusija – nuo 1991 m. vasaros); knygoje paskelbiau sąrašus ir kas dalyvavo lemtingąją Sausio 13 – ąją RT pastatų, TV bokšto Vilniuje gynyboje, tačiau  tarp gynėjų, sužeistųjų nėra nė vieno lenko. Tačiau jų, iš Vilniaus, Šalčininkų ir kai kurių kitų rajonų bei apylinkių  būdavo  gausiausiai  „Jedinstveninkų“, kitų okupantų sambūrių organizuotose antilietuviškuose  renginiuose.

Ir po kruvinųjų Sausio 13 – osios įvykių nesulaukta paguodos,  paramos ir iš Lenkijos valdžios. Tuo tarpu kai Rusijos prezidentas B. Jelcinas jau tą pačią dieną atvyko į Taliną ir pasirašė sutartis su Baltijos valstybių vadovais. Iš Peterburgo, Maskvos  atvyko  daug rusų  demokratų delegacijų. Tūkstančiai dorųjų rusų Maskvoje, Peterburge ir kituose didžiuosiuose Rusijos miestuose išėjo į gatves reikalaudami nutraukti agresiją prieš nepriklausoma pasiskelbusią Lietuvą.

Trumpai sakant, tiek praėjusiais amžiais, tiek pastaraisiais laikais lenkams ir

Lenkijai  lietuviai būdavo tiek „broliais“, kiek tai būdavo naudinga tik jiems patiems, kiek ta brolystė stiprino lenkus ir jų valstybę. Tai pasikartojo  ir Sąjūdžio, dabartinės nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metais. Jais, ypač sunkiais mūsų Tautai atgimstančiai nepriklausomai Lietuvos valstybei, ypač sustiprėjo Rytų Lietuvos lenkų ir sulenkėjusiųjų antilietuviškumas, antivalstybinė veikla, kurią rėmė ir daugelis vadų iš Varšuvos, net Lenkijos prezidentai.

Beveik visi jie viena ar kita forma ragino lenkus   paskelbti  Rytų Lietuvą  jų,  lenkų autonominiu kraštu ir  likti net TSRS sudėtyje  ar prisijungti prie  Baltarusijos TSR, kad tuo sutrukdžius Lietuvai tapti nepriklausoma. O kaip būsimasis Lenkijos prezidentas A. Kvasnievskis vedė net slaptas derybas su bolševikų Lietuvoje vadu M. Burokevičiumi, dėl bendradarbiavimo sutarties pasirašymo. Bet nespėjo. Pralaimėjus ginkluotam stalinistų pučui Rusijoje ir uždraudus tą bolševikų  organizaciją, o jų nariams pabėgus į Baltarusiją ar Rusiją. Beje, kai 1989 m. pabaigoje Lietuvos komunistai atsiskyrė nuo TSKP ir įkūrė socialdemokratinio tipo savarankišką LKP, pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą, dauguma Rytų Lietuvos lenkų ir sulenkėjusiųjų liko ištikimais Kremliaus valdomai TSKP.

Kartais atrodo, kad ir dabar dar nemažai Lenkijos vadų, nepaisydami,  kad lenkai yra atsikėlėliai lietuvių žemėse, kad Lenkija  neatlygino lietuvių Tautai ir Valstybei J. Pilsudskio ir  jo gaujų  padarytų skriaudų agresijų, okupacijų  metais, vis dar tebežiūri į Vilnių ir jo kraštą kaip į Lenkijos „kresus“, o į Lietuvos lenkus ar tokiais besivadinančius – kaip Lenkijos piliečius. Vis dar neretai lenkų šovinistų agitatoriai ypač Vilniaus krašto lenkams ir sulenkėjusiems kala, kad jie  privalo  rūpintis ir ginti tik lenkų ir Lenkijos interesus ir daugeliui  jų, Lietuvos piliečiams, išdavė  „Lenko kortą“.    

Manyčiau, knygoje  įrodžiau, kokios buvo, yra ir turėtų būti ribos bei sienos tarp lietuvių ir lenkų tautų, ir kiek pagrįsta dabartinė siena tarp Lietuvos ir Lenkijos ir kas privalėtų ir turėtų teisę reikšti pretenzijas į tų tautų ir valstybių istorines ar etnines žemes.  Tai išaiškinti svarbu ypač Lietuvos lenkams ir jų vadukams,  šiandieną jau drįstantiems net skelbti,  kad tik  lietuviai  yra atėjūnai savo žemėje, Rytų Lietuvoje. Tai gerai išreiškė ir lenkų šovinistų – autonomininkų  ir jų valdomų  Vilniaus, Šalčininkų ir kitų rajonų bei apylinkių tarybų  buvęs nutarimas, kad  jų valdomuose rajonuose draudžiama apsigyventi lietuviams, kad lenkai juose neprarastų „daugumos“.

Tiesa, tą savo nutarimą  lenkiškosios savivaldybės  įvardino „migracijos  apribojimu“. Savo esme tai  buvo fašistinio pobūdžio nutarimas, kuriuo norėta suteikti ypatingas privilegijas tik lenkams, nors ir gyvenantiems  lietuvių žemėse.     

Nuo kada atsirado lenkų ir dabartinėje  Rytų Lietuvoje, nutolusioje nuo lenkų etninių žemių  daugiau kaip 200 km.?  Žinoma, pavienių lenkų, kaip ir čigonų, žydų, rusų  gyventa nuo seno, daug lenkų būdavo ir tarp belaisvių, paimtų lietuvių  karių.

Tik lenkai vyravo ir tarp katalikų bažnyčios dvasininkų.

Iki Liublino unijos lenkams  drausta  kurtis  Lietuvoje. Tai buvo akcentuojama beveik visuose Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos karalių aktuose. Tik svetimšaliais lenkai įvardinti ir visuose XVI a. Lietuvos statutuose. Paanalizavus Vilniaus krašto pačių žymiausių lenkų geneologines šaknis, jos nesiekia Lietuvoje giliau  XVIII a. pabaigos.

Beveik visi archyviniai dokumentai patvirtina,  kad  lenkai Lietuvoje – atėjūnai, kolonizatorių palikuonys, neskaitant tame krašte  sulenkintų lietuvių ir gudų. O kadangi prie lietuvių etninių žemių priskirtinos dar  toli rytuose nuo sienos, dabartinėje Baltarusijoje ir dar, kad Lietuva – unitarinė valstybė, kad lenkai neprisidėjo nei prie Vasario 16 – osios, nei prie Kovo 11 – osios Lietuvos kūrimo  ir gynimo, tai ir neturėtų teisės būti vadinama ir „tautine mažuma“, o tik bendrija;  tuo pačiu ji neturėtų ir teisės reikalauti sau išskirtinių teisių, kurias neretai turi  federacinėse valstybėse. Net tokioje,  kaip JAV, sukurtoje  tik iš atsikėlėlių, bet ir joje, kurioje  ypač gausi lietuvių bendruomenė,  net  nedrįsta svajoti,  kad jų gyvenamuose rajonuose antrąja valstybine kalba būtų paskelbta lietuvių, kad jų gyvenamos  gatvės  ir gyvenvietės būtų pavadinamos lietuviškai, kad valstybė steigtų lietuviškas mokyklas ar jas išlaikytų ir pan.

Visiems Rytų Lietuvos gyventojams pirmiausia turėtų rūpėti, kad greičiau būtų sugrąžinti tikrieji okupacijų ir kolonizacijų metais sulenkinti, surusinti vardai ir pavardės, vietovardžiai. 

Daugeliu atvejų lenkai, jų kunigai  įsigalėję  Rytų Lietuvoje elgėsi nemažiau  šlykščiai už rusus  po karo jų okupuotame ir aneksuotame  Karaliaučiaus krašte – rusiškai perkrikštijo, pavadino visas gyvenvietes tuo norėdami ištrinti istorinę atmintį, įrodyti, kad  jų valdžion patekęs kraštas nuo seno buvęs rusiškas, o Rytų Lietuvos atveju – lenkiškas.  Dėl to, kaip minėjau nemažiau kalti ir istorikai, o kaip šiandieninėje dar nepriklausomoje Lietuvoje – ir  valdžia, kad   leidžia ir leidžiasi  mulkinami  lenkų šovinistų – bolševikų, vis nedrįsdama aiškiai jiems  pasakyti: ponai lenkai,  jūs Lietuvoje ne autochtonai, o  atsikėlėliai, tačiau  Lietuvos piliečiai. Tad ir  privalote dirbti tik nepriklausomos Lietuvos labui. Bet jei nepatinka gyventi lietuvių Tautos – Lietuvos suvereno sukurtoje ir apgintoje  valstybėje, sienos atviros ir keliaukite į tą valstybę, kuriai iš tikrųjų tarnaujate ar norite tarnauti.

O kur tikrosios lietuvių etninių  ir istorinių žemių ribos“?   

Daugelis archeologinių, lingvistinių, istorinių  ir kitų tyrimų liudija,  kad  lietuvių  ir jų genčių – prūsų, sūduvių ir kitų gyventa nuo Baltijos iki Vyslos, Būgo ir dar  piečiau.  Daugelyje vietų iki Vyslos priėjo ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sienos. Lenkijos karalystė buvo keletą kartų mažesnė už Lietuvą.

Po Liublino unijos bendrosios Lietuvos ir Lenkijos valstybės sostine buvo pasirinktas Lietuvos pasienyje kadaise lietuvių įkurtoji Varzuvos  gyvenvietė, pavadinus ją Varšuva, kad lietuviams nereikėtų taip tol joti į posėdžiams į Krokuvą, Lenkijos sostinę.

Daugelyje  vietų buvusią Lietuvos valstybinę  sieną  iki Vyslos,  Bugo patvirtina tų ir vėlesnių laikų kartografų darbai, o taip pat  įvairūs kiti dokumentai, ypač Lietuvos valdovų susirašinėjimas  su Romos popiežiais, kryžiuočiais, Šventosios Romos imperatoriumi  ir kt.

Po Liublino unijos vis labiau Lietuvą paverčiant Lenkijos provincija, vis mažiau  bepaisyta  ir sienos tarp šių valstybių. O   Rusijai, Austrijai ir Prūsijai pasidalinant Lenkiją (kartu su Lietuva), visai  nepaisyta buvusio valstybinio ir administracinio pasiskirstymo. Šiaurinę Lietuvą Rusija padalino į tris savo gubernatorių valdomas Vilniaus, Gardino, o vėliau ir Kauno gubernijas; nepaisė istorijos ir Lenkiją užėmęs Napoleonas, kuris įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, įjungdamas  į  ją  lietuvių pietines žemes.  Po Napoleono vėl sugrįžę rusai, jų caras beveik visoje buvusioje Varšuvos kunigaikštystėje  įkūrė Lenkijos karalystę, o vėliau vietoje jos – Rusijai pavaldžią Pavislio generalguberniją.

Pirmojo pasaulinio karo metais, Vokietijos ir Austrijos imperatoriai,  norėdami  įtraukti lenkus į karą prieš Antantę, vėl atkūrė Lenkijos karalystę (1916 11 06).  Bet Lenkijos veikėjų tai netenkino ir jie  rengė  nepriklausomos Lenkijos planus ne tik  lenkų  etninių žemių ribose ( nes jos buvo gan nedidelės),  o   istorinėse, įjungiant   ir buvusią   LDK,  bet viešai skelbė, kad lyg nori atkurti ir  LDK, bet tik federacijoje su Lenkija , kokia ji buvo XVIII a. pabaigoje, prieš Rusijos, Austrijos ir Prūsijos įvykdytus padalinimus.

Tuo tarpu lietuviai siekė,  kad po daugelio lenkinimo ir rusinimo metų sustiprėtų lietuvių Tauta  ir kūrė nepriklausomos, tautinės Lietuvos valstybės, tik savo etninėse žemėse planus. Tai neatitiko lenkų vadų, besivadovaujančių feodalinių laikų vertybėmis, tų metų valdančiojo luomo – sulenkėjusios bajorijos ir dvarininkijos valios; feodalinių laikų lietuvių Tautos šviesuomenė – bajorija ir dvarininkija  su savo gimdytoja pasielgė  kaip mažai kur  kitur pasaulyje: išdavusi lietuvių kalbą ir kultūrą,  iš dalies pražudė ir lietuvių Tautos sukurtąją galingąją Lietuvos valstybę, bet ir kai vėl  susidarė  galimybės ją atkurti, ėmė  trukdyti ja pasinaudoti.  Galutinį pralaimėjimą tas luomas patyrė, kai jaunoji Lietuva 1919m. rugpjūčio  pabaigoje sužlugdė J. Pilsudskio planą ginkluotu puču (POW)  nuversti nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę ir sudaryti  naują iš lenkų ir prolenkiškujų unijos  šalininkų, kurie ir paprašytų J. Pilsudskio ir Seimo Varšuvoje, įjungti Lietuvą į Lenkijos sudėtį.

Tad visišku neišmanėliškumu  galima laikyti ir kai kurių dabartinių istorikų   metamus kaltinimus mūsų Tautos Atgimimo šaukliams, pradedant  J. Basanavičiumi, kad jie atstūmė nuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo visą sulenkėjusiąją ar lenkiškąją bajoriją, kunigiją. Neatstūmė, o jie  patys, jų didžioji dalis nuėjo su su nepriklausomos Lietuvos priešais, su  lenkų šlėkta. Jei kitų valstybių bajorija visais laikais išliko tautinė, tai ji ir liko su savo gimdytoja Tauta ir  žlugus  luominei sistemai.

Kadangi  nepriklausoma Lietuva buvo atkuriama ne vieno kurio luomo, ne istorinėse ,  o etninėse lietuvių  žemėse, tad ir nebegalėjo ir būti kalbos, kad vėl prie visos Tautos atkurtos valstybės vairo liktų senasis valdančiųjų luomas. Tuo tarpu J. Pilsudskis, nepaisydamas  lietuvių Tautos valios, puolė gimstančią Lietuvą vadovaudamosi tik savo atgyvenusio luomo, lenkų ir sulenkėjusios bajorijos – šlėktos, dvarininkijos  interesais.

Kaip minėjau  mūsų, atgimstančios nepriklausomos Lietuvos kūrėjai ir gynėjai savo valstybės ribose matė ne visas savo pietinių ir vakarinių gentainių , ne visas sūduvių, prūsų žemes, o tik tas, kuriose dar pakankamai daug ir lietuviškai kalbančių – tai  didžioji dalis  Karaliaučiaus krašto, Suvalkų, Augustavo, Balstogės, Gardino ir kiti rajonai, o taip pat rajonai ir dabartinėje Baltarusijoje. Tai turėjo būti apie 110 tūkst. kv. km. Lietuva, kokia ji buvo  maždaug  daugiau kaip prieš 700 m.  karaliaus Mindaugo   valdymo pradžioje. Beveik tokiose ribose nepriklausomą Lietuvą pripažino ir Sovietų Rusija,  1920 m. liepos 12 d. pasirašydama  sutartį su Lietuva. Tik  nepripažino Lenkija, kuri dar daugiau, pasirašydama Suvalkuos sutartį su Lietuva, slapta įvedė į Rytų Lietuvą savo  kariuomenę ir okupavo Vilnių ir visą jo kraštą ir  atskyrė jį nuo Lietuvos demarkacinėmis linijomis, nieko bendro neturinčiomis su tikromis lietuvių tautos ar valstybės istorinėmis ar etninėmis ribomis.   Už jų liko  lenkų okupuota ir aneksuota didžioji dalis Sūduvos su Suvalkais, Seinais, Augustavu, Balstoge ir kitais lietuvių ir jų gentainių kraštais, neskaitant lenkų ir vokiečių jau anksčiau užvaldytų prūsų žemių. Tačiau  lenkų politikai ir propagandistai stenėsi pasaulyje sudaryti  nuomonę, kad ne lenkai užgrobė lietuvių žemes, o atvirkščiai, kad ne lenkai, o lietuviai  nenori spręsti tariamo  „Vilniaus klausimo“, t.y. įteisinti lenkų okupacijos  ir aneksijos.

Tokia melo  propaganda lenkų šovinistams  buvo naudinga ir todėl, kad   Lietuva nebedrįstų protestuoti ir dėl jų   pagrobtų ir aneksuotų pietinių Lietuvos kraštų (šiandieną – tai beveik visa Palenkės vaivadija).

Tą tariamą „Vilniaus klausimą“ mėgsta kartoti ir šiandieną lenkų šovinistai,  nors iš tikro „neišspręstas“, kaip minėta, tik buvusių okupantų ir kolonizatorių, J. Pilsudskio nuteisimo ir padarytos žalos lietuvių Tautai ir Lietuvai atlyginimo  klausimai. Joks okupantas ar kolonizatorius neįgyja jokių teisių į užimtą kraštą, nors ir kiek metų nuo to būtų praėję, kaip netampa „autochtonais“ į jį atsikėlėliai. Daugiau kaip prieš 300 metų Anglija okupavo Ispanijai priklaususį  Gibraltarą  ir jame šiandieną  per 90 proc. gyvena Anglijos piliečių, bet Anglija ir dabar moka didelius pinigus Ispanijai, kad leistų jame laikyti savo karinę jūrų bazę ir pripažįsta  Gibraltaro  šeimininkę Ispaniją.      

Teisiniu požiūriu istorinė Lietuvos siena su Lenkija yra ta, kaip minėjau, kuri buvo iki Liublino unijos, t.y.  pagal Vyslą ir kiek šiauriau jos.

Po padalinimų, karų, okupacijų, Pirmojo pasaulinio karo metais  Lenkija siekė atsikurti istorinėse – savo ir LDK žemėse, o nepriklausoma Lietuva – tik lietuvių tautos etninėse žemėse. Tačiau ir to lietuvių Tautos siekio teisėtumo, kaip minėta,  nepripažino daugelis lenkų veikėjų, o ypač vienas didžiausių iš jų vanagų – J. Pilsudskis. Bet negalėdami lietuvių įveikti ginklu, smurtu ir prisijungti visos Lietuvos,  okupavo ir aneksavo Vilnių ir jo kraštą. Tačiau po Stalino – Hitlerio  slaptųjų susitarimų ir aiškėjant, kad Stalinas ir Lietuvą  įjungia   į  savo „įtakos sferą“, kol kas Vilnių ir jo kraštą   grąžindamas  Lietuvai, pirmieji sujudo lenkų bolševikai. Jie,  atbėgę į Maskvą gelbėdamiesi nuo Lenkiją užpuolusios nacių Vokietijos, vienas  jų vadų, būsimasis pokario Lenkijos prezidentas Boleslovas Bieruta, 1939 m. pabaigoje  įsiprašęs  pas J.Staliną, pateikė jam projektą dėl   lenkų autonominės respublikos įkūrimo Rytų Lietuvoje, t.y. J.Pilsudskio buvusioje okupuotoje ir aneksuotoje Lietuvos dalyje.  Užtai pažadėjo, kad sudaryta iš lenkų atbėgėlių kariuomenė  karo atveju kovos kartu su Raudonąja armija. Kokį sprendimą tada priėmė „tautų tėvas“ kol kas nežinoma.  Bet greitai  Vilniuje ir  krašte  pasklido gandai, kad Vilniaus ir jo krašto pagrindu, prijungus TSRS okupuotąją Lenkijos dalį,   bus  sukurta nauja Lenkijos tarybinė respublika TSRS sudėtyje. Masiškai pradėta verbuoti ir TSRS atsidūrusius lenkus, ypač karius, stoti į atskirus Raudonojoje armijoje lenkų kariuomenės dalinius.   Pagrindinai jų formavimas vyko Orienburgo srityje. Bet nemaža dalis lenkų karininkų atsisakė stoti į Raudonąją armiją ir pagal kai kuriuos šaltinius dalis  jų 1940 m. kovo pradžioje ir buvo sušaudyti Katynėje.

Jau  vykstant TSRS ir Vokietijos karui, 1941 m. gruodžio pradžioje pas Staliną atvyko Lenkijos vyriausybės Londone vadovas Vladislovas Sikorskis (Wladyslaw Sikorski) ir vėl pasiūlė J.Stalinui suformuoti 250 tūkst. lenkų kariuomenę už tai, jei Stalinas pažadės, kad po karo visa Lietuva bus priskirta Lenkijai. Bet J.Stalinas atsakė, kad Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis pasiliks sau, o lenkams  galįs pažadėti tik pietinę Prūsiją (apie 70 proc.), sau pasilikdamas tik šiaurinę, dabartinę Karaliaučiaus sritį. V.Sikorskis priimdamas pasiūlymą dėl po karo prie Lenkijos pietinės Prūsijos prijungimo, klausimą dėl Lietuvos pasiūlė atidėti kitoms deryboms, vildamosi dėl to susitarti su Anglijos ir JAV vadais.

J. Sikorskis siūlė Čerčiliui perleisti po karo Lietuvą Lenkijai, už tai jam žadėdamas Lenkijos paramą, kad Belgija ir Olandija patektų į Anglijos „įtakos sferą“. Tačiau ir  Čerčilis, ir  Ruzveltas vilkino atsakymą A. Sikorskiui, slapta tardamiesi ir su Stalinu ir dėl suformuotos TSRS (Orenburgo srityje) 250 tūkst. lenkų kariuomenė. Sąjunginikams  sutarus,  kad ir po karo TSRS bus paliktos Baltijos valstybės, J. Stalinas išpildė  ir jų prašymą ir įsakė išgabenti lenkų kariuomenę į Taškentą, o neužilgo ir į Iraką, kad  ten saugotų  anglų naftos perdirbimo įmones,  naftotiekius.

Taip buvo iš A. Sikorskio išmušta viena korta, dėl visos Lietuvos okupacijos ir aneksijos po karo. Tada jis parengė ir Anglijos, JAV vadams įteikė  naują planą: įkurti Lenkijos vadovaujamą Rytų Europos valstybių federaciją. Pagal tą planą į tą lenkų federaciją pirmiausia turėjo įeiti buvusios LDK žemės (Lietuva, Gudija, Ukraina), o vėliau ir kitos aplinkinės  valstybės. J. Sikorskio tada jau nebetenkino ir susitarimas  su Stalinu, dėl prisijungimo  70 proc. Prūsijos. Jis ėmė reikalauti jos visos, su neužšalančiais Karaliaučiaus ir Klaipėdos uostai ir kt.

Apie lenkų vadovaujamos tokios federacijos įkūrimą A.Sikorskis perdavė instrukcijas tuose kraštuose veikusių lenkų Armijos krajovos (AK) vadovybėms su nurodymais, kad ypač Rytų Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje, būtina  naikinti visus tuos,  kas prieštarauja lenkinimui, versti lietuvius kuo skubiausiai palikti Vilnių ir jo kraštą, skleisti žinias ypač apie lietuvių profašistinę prigimtį ir bendravimą su naciais, kad po karo Anglija, JAV, Prancūzija neprieštarautų tų kraštų prijungimui prie Lenkijos.

Kol kas nepasisekė rasti dokumentų, atspindinčių  JAV, Anglijos reakcijos  į Lenkijos vyriausybės Londone  planus įsiviešpatauti pokario Rytų  Europoje.  Neaišku, kiek dar ir kokių planų būtų prikūręs A. Sikorskis, jei ne 1943 m. liepos 4 d. jo  žūtis aviakatastrofoje, kylant jo lėktuvui iš Gibraltaro aerodromo. Tačiau bent jo nurodymu AK  išplatintos instrukcijos veikė ir kad AK kai kurie daliniai buvo virtę banditiniais, kad jie daug žiauriausiai išžudė  Vilniaus krašte lietuvių  – tai dažniausiai tik tų instrukcijų vykdymo padarinys.

Lenkijos vyriausybė Londone iš sąjungininkų vyriausybių   reikalavo, kad lenkų AK daliniams būtų leidžiama pirma Raudonosios armijos įžygiuoti ir į Vilnių, o paskui pasiskelbti jo ir viso krašto šeimininkais. Tačiau tai neišdegė lenkams: 1944 m. liepos 7 d. Vilniaus užėmimui vadovavęs TSRS kariuomenės generolas  I. Černiachovskis įsakė  nuginkluoti susitelkusius Vilniaus prieigose lenkų AK būrius (Žinoma, tai nebuvo padaryta be J.Stalino nurodymo) , tad daugelis tų būrių vadų po kelių dienų  jau tik  pro grotas matė, kaip sovietinė kariuomenė užima Vilnių.

TSRS vėl okupavus Lietuvą, siena su Lenkija jau buvo TSRS ir Lenkijos klausimas. Kadangi Lenkijai  valdžia buvo atiduota į bolševikų rankas, o jų vadas  A. Bieruta buvo ir geras  J. Stalino draugas, tai 1945 m. rugpjūčio 16 d. sugrįžęs ir buvęs Lietuvos okupantas  – TSRS ir ankstesnis –  Lenkija  sutarė, kad ta siena eis kaip dar karo metais J. Stalinas buvo sutaręs su Čerčiliu ir Ruzveltu Jaltos konferencijoje, t.y. prisilaikant Antantės komisijos vadovo lenkų rėmėjo ir didelio imperialisto Anglijos užsienio reikalų ministro G. Kerzono  1919 m. gruodžio pradžioje nužymėta demarkacine linija tarp į Lietuvą besiveržiančių agresorių lenkų ir besiginančios Lietuvos kariuomenių. Nors ja Vilnius ir jo kraštas buvo priskirtas  Lietuvai, bet Lenkijos pusėje palikti senieji lietuvių etniniai kraštai – Suvalkų, Augustavo, Seinų, Balstogės ir kiti.  Ta linija buvo nužymėta tik lenkų naudai,  nepaisant savo Nepriklausomybę  nuo lenkų ginančios Lietuvos valios ir todėl  Lietuva  jos niekada nepripažino. Tai buvo stipriojo teise pagrįstas sprendimas.

Kita vertus, J. Stalinas neatskleidė ir savo tikrųjų planų ir dėl Lenkijos. Tai lyg paliudytų po karo Rytų Lietuvoje vykdytas nuožmiausias  lenkinimas ir rusinimas , viso kas lietuviška naikinimas – visoje Rytų Lietuvoje beveikė tik keletas lietuviškų mokykyklėlių, nebuvo leidžiama ir lietuviškos spaudos, bolševikinė valdžia to krašto lietuviams buvo dar nuožmesnė, negu buvusi okupanto J. Pilsudskio laikais.

Pagal kai kuriuos archyvinius dokumentus J. Stalinas ir jo valios vykdytojai rengėsi įgyvendinti tai, ką jis  nespėjo prieš karą su Lenkijos prezidentu A. Bieruta: Rytų Lietuvą prijungti  prie Lenkijos, kad paskui visą Lenkiją įjungus  TSRS „tautų šeimą“. Kitaip sakant Rytų Lietuva turėjo tapti Lenkijos įjungimo į TSRS sudėtį placdarmu.    

Tačiau sienos su Lenkija bei jos  pagrįstumo klausimų piečiau minėtosios Kerzono linijos beveik nenagrinėjo nei tarpukario, nei Kovo 11 – osios Lietuvos  kartografai, istorikai, politikai, teisininkai, nors pagal tą tarptautinės teisės negaliojančią liniją buvo nužymėta ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos siena su Lenkija.

Daug kas tos „linijos“ ir sienos  „neliečiamumą“ aiškino 1975 m. Europos valstybių konferencijos Baigiamojo  akto nutarimais, nes juose  akcentuotas egzistuojančių sienų tarp Europos valstybių neliečiamumas. Bet tuomet Lietuva buvo okupuota, tuomet dar buvo ir dvi Vokietijos, bet šiandieną ir TSRS jau seniai nebėra, kaip tėra ir viena apsijungusi Vokietija. Tačiau nepaisant  to, 2013 m. lapkričio 5 d. Druskininkuose iškilmingai pasirašyti Lietuvos ir Lenkijos atstovų  sienos tarp šių valstybių nužymėjimo  dokumentai – iš esmės tie  patys, kaip ir pasirašytieji  1945 m. rugpjūčio 16 d. Maskvoje tarp TSRS ir Lenkijos,  kaip sakyta  rėmėsi okupantų lenkų užgrobtos Lietuvos teritorijos nužymėjimu — Kerzono demarkacine linija  ir buvusios  TSRS  „gera valia“. Kitaip sakant dabartinė mūsų nepriklausoma Lietuva  įteisino, ką agresoriai ir okupantai kada atplėšė nuo pietų Lietuvos. Bet gerai, kad „įteisino“ remdamiesi nepriklausomai Lietuvai negaliojančiais okupantų dokumentais.   

Žinoma, atgauti tai ką mūsų protėviai ir tėvai prarado ne tiek mūšių laukuose, o kiek dėl per didelio patiklumo, nuolaidžiavimo vargu  kada bepavyks. Bet nerimauti verčia dar ir tai, kad ir toliau nesimokoma  iš senų ar ne taip senų klaidų.

Istorija patvirtina, kad išlieka ir stiprėja tos tautos ir jų valstybės, kurios dėl savęs kovoja, gyvena ne tik praeinančios dienos rūpesčiais, bet ir spręsdamos juos galvoja apie ateitį, priimamų sprendimų pasekmes jai, galvoja ir renkasi tik tai, kas stiprina Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą;  lengva prasti ir žemę ir laisvę, bet sunku atgauti.

Aukščiausias mums, lietuviams, prie Baltijos paskyrė tą žemės lopinėlį Lietuva vadinamu, paskyrė mums, Biblijos žodžiais būti to krašto rinktąja tauta – šeimininkais  ir mes, lietuviai,  mūsų vaikaičiai būsime pasmerkti išnykimui, jeigu to Aukščiausiojo priesako nevykdysime.

Kalba redaguota Alkas.lt

***

Dr. A. Liekio kalbos vaizdo įrašas (2014 m. gegužės 20 d., Seimo Europos informacijos biure vykusiame seminare-diskusijoje):