A. Aleksandravičius. Lietuviškos žemės, nutolusios iki Marso

Maskva širsta, kai Baltijos šalys rusiškąjį stalinistinį bolševizmą prilygina vokiškajam hitleriniam nacionalsocializmui. Anot Kremliaus, Stalinas vadavo, statė ir dovanojo, o Hitleris pavergė, griovė ir atėmė.

Rusijos istorikai kartoja iš propagandinio hitlerininkų laikraštėlio ištrauktą citatą, kad „Lietuva turėjo ištirpti kaip vandens lašas ant įkaitusio akmens“, tačiau nutyli mėgstamą praeities sovietų kompartijos vadų posakį „Lietuva išliks, bet be lietuvių“.

Ne tik valgė

Bendrovė „Vilniaus duona“ žinomo aktoriaus Sauliaus Balandžio balsu reklamuoja vieną savo gaminį: „Šiandien sako – nei sėjam, nei pjaunam. Duoną tik valgom. Na, ne. Kad ir dalinam. Kaimynams ir paukščiams, bernams ir merginoms…“

Na, ne, vokiečiai ne tik apiplėšinėjo lietuvius per visą mūsų tarpusavio santykių istoriją, kaip tvirtina Maskva. Taip, Hitleris atėmė iš Lietuvos Klaipėdą. Bet  lygiai prieš 77 metus, 1942 m. balandį, vokiečių okupacinė administracija Ostlando Lietuvos generalinę sritį    padidino, pastūmė tolyn į Rytus – prijungė Ašmenos, Svyrių apskritis ir keletą kitų vietovių, kurios dabar priklauso Baltarusijai. Taip pat ir Astravo miestą už 55 km į rytus nuo Vilniaus.

Didesnis plotas

Tik Druskininkus ir Marcinkonis, kurių Maskva  1939-1940 metais irgi nesiskubino atiduoti Lietuvai, vokiečiai paliko Baltarusijos generalinei  sričiai. Druskininkų kurorte per lenkų okupaciją mėgo ilsėtis Lenkijos viršininkas Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski), gal ir Vokietijos vadas Adolfas Hitleris tikėjosi pataisyti pašlijusius savo nervus gerdamas Druskininkų mineralinį vandenį, išlipęs iš gydomojo durpinio purvo vonios.

Pagal 1942 m. gegužės 3 d. gyventojų surašymą Ostlando Lietuvos generalinėje srityje  gyveno 2  mln. 844 tūkst. žmonių (apie 46 000 žydų). Tiek pat, kiek ir sovietų okupuotoje Lietuvoje 1940 metais. Plotas – 67 056 kv. km (dabartinės mūsų valstybės  teritorija–  65,3 tūkst. kv. km). Vokiečių nacionalsocialistų okupacijos metais Ašmenos apskrityje nužudytus žydus (ten jų gyveno apie 20 proc.) Maskva priskiria prie Lietuvos holokausto aukų.

Cariniai duomenys

Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti 2005 m. balandžio 20 d. pripažino, kad „tikslų Lietuvoje 1941– 1944 metais nužudytų žydų  skaičių sunku nustatyti, todėl, bendru komisijos nutarimu, aukų buvo nuo 200 tūkst. iki 206 tūkst.“ Skiriasi duomenys, kiek žydų 1941 m. vasarą gyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje (nuolat minimas skaičius „250 tūkstančių“ paimtas dar iš  XIX a. pabaigos carinio gyventojų surašymo, kai Rusijos imperijos šiaurės vakarų kraštą sudarė ne tik  Vilniaus ir Kauno, bet ir Gardino gubernijos). Nežinoma, kiek šios bendruomenės narių nužudė Vokietijos SS skrajojantys eksterminacijos (naikinimo) būriai, hitlerininkams stoję tarnauti rusų raudonarmiečiai vlasovininkai ar getų policija.

Policininkai gaudo kišenvagius

Dabar dauguma holokausto tyrinėtojų Vakaruose ir visi rusų antifašistai svarbiausia žydšaudžių struktūra vadina lietuvių pagalbinę policiją, nors lietuvių policininkai, kaip ir bet kurios kitos šalies tvarkos saugotojai, net ir per karą pirmiausia gaudė kriminalinius nusikaltėlius, kišenvagius, reguliavo automobilių, traukinių eismą, padėdavo gesinti gaisrus, o to meto Lietuvoje dar ir gynė mūsų ūkininkus nuo miškuose pasislėpusių sovietų marodierių, perspėdavo apie vokiečių okupacinės administracijos rengiamas lietuvių gaudynes priverčiamiesiems darbams Vokietijoje, pranešdavo, kada vokiečių žandarai eis į kaimus rinkti pyliavų.

Lietuvių kariams bandyta suversti kaltę ir dėl 1943 m. kovo 22 d. sudeginto baltarusių Chatynės kaimo. Bet net sovietų tardytojai sukandę dantis savo ataskaitose parašė, kad vietinius kaimiečius išžudė iš vokiečių kriminalinių nusikaltėlių sudarytas ypatingasis būrys, jam padėjo buvę rusų ir kitų tautybių raudonarmiečiai, tyčia perrengti tarpukario Lietuvos kariuomenės drabužiais.

Laikėsi pirminio plano

Ir sovietai okupuotos Lietuvos teritoriją kaitaliojo nesismulkindami. Rusiškuose istorijos šaltiniuose nurodoma, kad 1939 m. Maskva keliais etapais Lietuvai kartu su Vilniumi atidavė visas lietuviškas teritorijas, kurias 19 tarpukario metų valdė pilsudskinė Lenkija. Iš tiesų sovietai daugelį tų žemių, 1939 m. rugsėjį atimtų iš Lenkijos, prijungė prie Baltarusijos SSR, dalį 1940 m. priskyrė jau aneksuotai Lietuvos SSR, o lietuviškus Seinus, Suvalkus atidavė tuomečiams savo „kraujo broliams“ vokiečių nacionalsocialistams, bet po Antrojo pasaulinio karo perleido komunistinei Lenkijai. Jeigu ne Hitlerio užgaida pasirašant Molotovo-Ribbentropo sutarties slaptąjį papildomą protokolą, kad į Vokietijos įtakos sferą Lietuva patektų su Vilniumi, Stalinas Vilniją, kaip ir daugelį kitų buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, 1939 m. būtų priskyręs sovietų Baltarusijai. O kai Berlynas perleido Lietuvą Maskvai, sovietų vadas nusprendė nekeisti pirminio plano.

Sovietinis tapatybės kodas

1940 m. rugpjūčio 3 d. per SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesiją, kuri palaidojo paskutinius Lietuvos valstybingumo likučius ir nustatė Lietuvai sovietinį tapatybės kodą (LSSR), Baltarusijos SSR kompartija, rodydama „kilnaus proletarinio internacionalizmo pavyzdį“ (iš tiesų Stalinui paliepus), perleido aneksuotai Lietuvai dalį „savo“ teritorijos, kurioje gyveno daugiausia lietuviai: Druskininkus, Mielagėnus, Tverečių, Adutiškį, Marcinkonis (iš viso 2,6 tūkst. kv. km gabalą su 82 tūkst. 110 gyventojų). Druskininkai sovietų Baltarusijai priklausė trumpiau nei metus, nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugsėjo, bet buvo labai išplėšti, iš kurorto  į  Minską ir Maskvą išvežti brangūs baldai, suimta ir ištremta nemažai lietuvių.

Karaliaučių pasiliko sau

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo iš vokiečių atimto Karaliaučiaus krašto lietuviams Maskva nedavė, nors rusų pėdsakas per visą krašto istoriją buvo vos pastebimas.  Į Karaliaučių rusų kariauna įsiveržė per Septynerių metų karą 1758 metais, privertė lietuvių literatūros klasiką, evangelikų liuteronų kunigą Kristijoną Donelaitį  su Tolminkiemio  parapijiečiais slapstytis giriose ir pelkėse. Maskva bandė užgrobti Rytų Prūsiją per Pirmąjį pasaulinį karą, o pasibaigus Antrajam,1946 m., irgi balandį, etniškai išvalytą kraštą, kuriame nebeliko vokiečių ir lietuvininkų, Kremlius pavadino Kaliningradu ir ilgainiui pavertė savo nepaskandinamu lėktuvnešiu tarp dviejų NATO valstybių – Lenkijos ir Lietuvos.

Ne slaviškas paveldas

Bubelių, Beržalapių,  Degučių, Vidugirių  kaimai dabar  yra Trečiosios Lenkijos Respublikos Palenkės vaivadijos teritorija, o Breslauja, Alšėnai, didžiausias senosios Lietuvos Naručio ežeras, Lyda, Ašmena ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas  priklauso „lukašenkinei“   Baltarusijai. Punsko, Seinų, Suvalkų, Augustavo krašte esančių baltiškų Eglinės, Klevų, Šiurpilio piliakalnių ir pilkapių Lenkijos valstybė nesaugo, nes tai ne lenkų  tautos paveldas. Ant Lenkijai priklausančių lietuviškų istorijos paminklų galima statyti namus, kasti ten smėlį, žvyrą.

O Baltarusijos režimas prie  buvusio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesto Astravo stato nepatikimą, pavojingą rusišką branduolinę jėgainę.  Juk tai ne slaviškas kraštas. Iki XIX a. Astravo apylinkėse gyveno  baltai, lietuviai. Jos aprėpė  ištisinį lietuvių kalbos arealą, kaimų pavadinimai  buvo lietuviški.  Žinoma, dabar ten lietuvių mažiau negu čigonų ir azerbaidžaniečių.

Bekraštis kosmosas

Amerikiečių rašytojo fantasto Rėjaus Bredberio (Ray Bradbury) 1950 m.  romanas „Marso kronikos“ pasakoja, kaip žmonės kolonizavo Raudonąją planetą ir išnaikino jos čiabuvius gyventojus, kurie  iš pradžių  labai klastingai priešinosi. Anot autoriaus, žmonės laimėjo kovą dėl Marso, „kai suprato – norint išlikti  reikia liautis galvojus, kokia gyvenimo prasmė“. „Žmones apėmė toks jausmas, tarsi  jie niekada negimė, o aplink tik visata, bekraštis kosmosas, ir nieko pažįstamo, vien svetimi veidai“, – filosofiškai rašė R. Bredberis.

Dabartiniams lietuviams Gervėčiai, Krėva, Naugardukas skamba tarsi Marso kraterių pavadinimai. Baltarusiškuose žinynuose, enciklopedijose pateikiamos tik slaviškos šių vietovardžių formos.

Iš praeities šešėlių išsivadavus

Lygiai taip pat jaučiasi vengrai, žiūrėdami į Rumunijos Šiaurės Transilvaniją, arba austrai – į Italijos Pietų Tirolį (itališkai – Aukštutinę Adygą). O vokiečiams, kur bepažvelgtų –  vien liūdni prisiminimai. Rytuose – Lenkijos Gdanskas (Dancigas), Vakaruose – Prancūzijos Strasbūras (Štrasburgas).

Tačiau atsakingi, protingi  europiečiai skrupulingai laikosi  1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkio baigiamojo akto, kad po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusios Europos valstybių sienos negali būti keičiamos nei jėga, nei grasinimais ar referendumų parodijomis, kaip 2014 m. kovą Rusija pasielgė užgrobtame Ukrainos Krymo pusiasalyje.