V. Sinica. Baimė ir drebėjimas

Socialdemokratai gėdingai išsigando net svarstyti rezoliuciją, kuria pagerbiamas Birželio sukilimas. Frakcijos nariams griežtai liepta atsiimti parašus ir balsuoti už klausimo išbraukimą.

Klausimas išbrauktas ir nebus net svarstomas nepaisant to, kad net 47 Seimo nariai pasirašė, kad jis būtų svarstomas.

Seime įregistruota rezoliucija Birželio sukilimo 85-mečiui: raginama atsispirti propagandiniam Lietuvos rezistencijos juodinimui

Kodėl taip bijoma net svarstyti Sukilimo atmintį?

Kodėl bijoma net konferencijos šia tema?

Esą piktinsis užsienio partneriai. Tai yra neįtikėtinas stuburo ir savigarbos neturėjimas.

Lietuva turi garbingą laisvės kovų istoriją ir joje svarbus yra 1941 metų Sukilimas.

Nacių okupuotoje Lietuvoje buvo kolaboravusių ir prie Holokausto prisidėjusių lietuvių, kuriuos ir valstybė, ir kiekvienas garbingas žmogus smerkia. Bet tai padarė ne Sukilimas, kuris kaip tik viešai ragino nesiimti jokių represijų.

Visa tai buvo suminėta rezoliucijoje, kurios taip ir nedrįsta svarstyti. Neleista net pristatyti.

Niekada nesu iš arti matęs tokios beprotiškos savo istorijos baimės.

P.S. Po viso šito tik juokas ir gailestis ima klausantis tų kritikų, kurie aiškino, kad rezoliucija saugi, politkorektiška, niekinė ir jos priėmimas nieko nereikštų. Mūsų valdantiesiems ją net išgirsti salėje per baisu.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

REZOLIUCIJA

DĖL 1941 M. BIRŽELIO SUKILIMO

2026 m. d. Nr. XV-

Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimas,

minėdamas Tautos sukilimo prieš Sovietų Sąjungos okupaciją 85-ąsias metines;

pabrėždamas, kad Birželio sukilimas buvo teisėtas lietuvių tautos bandymas atkurti nepriklausomą valstybę dviejų totalitarinių režimų susidūrimo sąlygomis, o šis siekis turi būti aiškiai atskirtas nuo nacistinio okupacinio režimo nusikaltimų, kurių negalima nei neigti, nei perkelti visai tautai ar pačiam Sukilimui;

pažymėdamas, kad Lietuvos gyventojai Antrojo pasaulinio karo metais (1940–1945 m.) veikė dviejų totalitarinių režimų okupacijos sąlygomis, kai Lietuvos valstybės suverenitetas buvo panaikintas, o žmogaus teisės ir tarptautinės teisės normos sistemingai ignoruojamos;

konstatuodamas, kad Birželio sukilimo tikslas buvo atkurti sovietų okupacijos sunaikintą nepriklausomą Lietuvos valstybę ir tai buvo tiesioginis lietuvių tautos atsakas į 1940–1941 m. sovietinę okupaciją, masines represijas, trėmimus ir valstybės sunaikinimą;

nurodydamas, kad Birželio sukilimo, Lietuvos Laikinosios vyriausybės ir atskirų jų dalyvių vertinimas turi būti grindžiamas visų istorinių aplinkybių visuma, atskiriant Lietuvos valstybingumo atkūrimo siekį nuo nacistinio okupacinio režimo vykdytų nusikaltimų;

atkreipdamas dėmesį, kad kariniu atžvilgiu sukilimas buvo nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą, politiniu požiūriu reiškė Lietuvos valstybingumo atkūrimo siekį, nesuderinamą su nacistinės Vokietijos okupaciniais planais;

apgailestaudamas, kad Lietuvos Laikinoji Vyriausybė dėl nacistinės okupacinės valdžios veiksmų neįgijo realių valstybės valdymo galių ir negalėjo įgyvendinti savo deklaruotų nepriklausomos Lietuvos atkūrimo tikslų;

pripažindamas, kad tarp Lietuvos piliečių, veikusių abiejų okupacijų metais, buvo asmenų, dalyvavusių nusikaltimuose žmoniškumui ir Holokauste, taip pat ir tokių, kurie kitomis aplinkybėmis buvo įsitraukę į antisovietinį pasipriešinimą;

pastebėdamas, kad istorinės atminties instrumentalizavimas ir propagandiniai mėginimai visą Lietuvos antisovietinę rezistenciją tapatinti su nacistinio okupacinio režimo nusikaltimais kelia grėsmę objektyviam Lietuvos istorijos vertinimui, pilietinės visuomenės atsparumui ir valstybės tarptautinei reputacijai;

nurodydamas, kad Kremliaus režimo vykdoma istorinė propaganda siekia diskredituoti Lietuvos laisvės siekį ir visą antisovietinę rezistenciją pateikti kaip nacistinio kolaboravimo reiškinį;

vertina Birželio sukilimą kaip Lietuvos valstybingumo tradicijos dalį, liudijančią tautos pasiryžimą priešintis okupacijai ir siekti nepriklausomybės net itin nepalankiomis aplinkybėmis;

pabrėžia, kad Birželio sukilimo dalyvių siekis atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę primena šiandienos kartoms laisvės, valstybės suvereniteto ir pilietinės atsakomybės vertę. Birželio sukilimo atminimas turi būti puoselėjamas vadovaujantis istorine tiesa, pagarba visoms totalitarinių režimų aukoms ir Lietuvos valstybės laisvės bei nepriklausomybės idealu;

kviečia vertinant Birželio sukilimo ir okupacijų laikotarpio įvykius remtis istoriniais faktais, o ne propagandiniais stereotipais, vengiant tiek nusikaltimų neigimo, tiek nepagrįsto kolektyvinės atsakomybės taikymo Lietuvos valstybei, tautai ar rezistencijai;

pagerbia sovietinio ir nacistinio okupacinių režimų aukų atminimą, reikšdamas pagarbą visiems Lietuvos piliečiams, nukentėjusiems dėl totalitarinių režimų vykdytų represijų, deportacijų, persekiojimų ir masinių žudynių;

ragina valstybės institucijas, mokslo įstaigas ir archyvus tęsti 1940–1945 m. Lietuvos istorijos tyrimus, viešinti ir skaitmeninti šaltinius, skatinti jų publikavimą lietuvių ir užsienio kalbomis bei sudaryti visuomenei sąlygas pažinti sudėtingą okupacijų laikotarpio tikrovę visoje jos įvairovėje.

Seimo Pirmininkas

1. Vytautas Sinica
2. Audronius Ažubalis
3. Valdas Rakutis
4. Arvydas Pocius
5. Angelė Jakavonytė
6. Arvydas Anušauskas
7. Raimondas Kuodis
8. Martynas Katelynas
9. Kęstutis Vilkauskas (2026-06-23 atšaukė parašą)
10. Darius Varnas
11. Vilija Targamadzė (2026-06-23 atšaukė parašą)
12. Linas Urmanavičius
13. Saulius Skvernelis
14. Agnė Širinskienė
15. Tadas Barauskas
16. Vitalijus Šeršniovas
17. Martynas Gedvilas
18. Tadas Sadauskis
19. Šarūnas Birutis (2026-06-23 atšaukė parašą)
20. Andrius Busila (2026-06-23 atšaukė parašą)
21. Artūras Zuokas
22. Karolis Neimantas
23. Mantas Poškus
24. Aušrinė Norkienė
25. Rimas Jankūnas
26. Eugenijus Sabutis (2026-06-23 atšaukė parašą)
27. Antanas Nedzinskas
28. Eimantas Kirkutis
29. Bronius Ropė
30. Ligita Girskienė
31. Daiva Petkevičienė
32. Tomas Domarkas
33. Kęstutis Bilius
34. Andrius Bagdonas

Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas