Atsakymas paprastas: kariniai veiksmai liausis tuomet, kai į Maskvą ims skrieti balistinės raketos. Skamba paradoksaliai, tačiau jei į kiekvieną Rusijos balistinės raketos smūgį būtų atsakoma dvigubai galingesniu smūgiu, milijonams rusų tai reikštų Rusijos, kaip neįveikiamos imperijos galą.
Pavyzdžiui, neseniai Rusija atakavo Kijevą šešiomis balistinėmis raketomis. Nė viena iš jų, deja, nebuvo numušta. Po šios atakos Ukrainai į Maskvą paleidus dvylika tokių pat raketų, ir į orą pakėlus Kremlių su mauzoliejuje pūvančiu sifilitiko lavonu, byrantys imperinės „didybės“ simboliai rusus verstų ieškoti karo užbaigimo kelių. Tokios aplinkybės, manome, gali susiklostyti dar šiais metais.
Tai akivaizdžiai signalizuotų, kad Kremliaus sistema ir Putino valdžia karą jau yra pralaimėjusi ne tik strateginiame, bet ir taktiniame lygmenyje. Žinoma, tai nebūtinai reikštų kapituliaciją, kokia buvo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sunaikinus hitlerinę Vokietiją.
Kadangi Rusija yra branduolinė valstybė, labiau tikėtina, jog įvyktų valdžios pasikeitimas – Putinas ir jo aplinka būtų pakeisti kitais žmonėmis, kurie nebetęstų baigiančios sunaikinti Rusiją politikos.
Tačiau ir tai nereikštų karo pabaigos. Tik laikiną sustojimą, persigrupavimą. Tam, kad karo grėsmė svariai sumažėtų, Rusijos elitas, jei jis toks iš viso yra, turi projektuoti naują, kitokią, civilizuotos šalies ateitį.
Deja, šią ateitį kol kas projektuoja Kremliaus „karo partija“, senosios KGB sistemos liekana, FSB/SVR/GRU ir Putinui artima aplinka.
Negalime nematyti ir Rusijos oligarchų pateikiamų Rusijos ateities scenarijų. Pagal juos, Rusija gali virsti uždara Šiaurės Korėjos tipo valstybe, kurios visa ekonomika orientuota į karo pramonę, nesibaigiantį ginklų gamybos procesą ir nuolatinį pasirengimą karui arba nuolatinę karo būseną.
Kiti scenarijai – Rusijos virtimas Kinijos kolonija, valstybės žlugimas arba kažkoks neaiškiai apibrėžtas suvereniteto modelis. Taip pat minimas ir Rusijos subyrėjimo scenarijus.
Visi šie scenarijai rodo, kad Rusijos valdantieji sluoksniai neturi aiškios ateities vizijos arba mąsto ydinga imperine kryptimi. Geriausiai Rusijos „opozicijos“ imperinį mąstymą iliustruoja partijos „Jabloko“ lyderio Grigorijaus Javlinskio pasisakymai.
Nors jis save pateikia kaip opozicijos atstovą ir ragina kuo greičiau skelbti paliaubas fronte, kartu jis groja ir pagrindinę Kremliaus melodiją.
Jis teigia, kad didžiausia Vakarų klaida buvo NATO plėtra ir tai, jog Šaltojo karo pabaiga priimta kaip Rusijos pralaimėjimas, po ko prasidėjo Rusijos silpninimas. Esą niekas nebepaisė Rusijos interesų, kaip toliau turi būti tvarkomas pasaulis.
Todėl, anot jo, NATO plėtėsi kaip priešprieša Rusijai, o Maskva neturėjo kitos išeities, kaip tik karu ginti savo interesus, savo vertybes ir savo civilizaciją.
Javlinskis kalba apie būtinybę grįžti prie susitarimų dėl įtakos zonų, naujos saugumo architektūros ir kitų šovinistinių Žemės rutulio dalybų blėnių.
Tai iš esmės sutampa su tuo, ką nuolat kartoja Putinas, Lavrovas ir kiti Kremliaus atstovai – grįžti prie 1997 metų politinių sienų, kai NATO nebuvo išsiplėtusi į Rytų Europą.
Mūsų vertinimu, čia Rusijos strategai daro esminę klaidą. Jie vis dar įsivaizduoja Rusiją esant supervalstybe – pasauline supergalia, nors šalies ekonominis pajėgumas geriausiu atveju sudaro vos vieną aštuntąją lyginant su Europos Sąjunga.
Technologiškai Rusija stipriai atsilieka, o pagrindinis argumentas, kuriuo remiamasi yra branduolinis arsenalas.
Branduoliniu vėzdu mojuoja ne tik Putinas, bet ir Javlinskis, perspėdamas apie Trečiąjį pasaulinį karą ir pasaulinės katastrofos grėsmę. Šios žinutės yra seni, atsibodę FSB strategų veblenimai nuo pilno masto invazijos pradžios, kurie nereiškia nieko kito, kaip tik šantažą nustoti remti Ukrainą.
Beje, tai, jog branduoliniai grasinimai – blefas, jau garsiai skelbia ir patys Rusijos blogeriai. Teigiama, jog po taktinio branduolinio smūgio, Ukraina turi galimybių smogti strategiškai svarbiems objektams Rusijos teritorijoje, įskaitant dideles atomines elektrines.
Tokių objektų pažeidimas galėtų sukelti katastrofiškas pasekmes, kurios kai kuriais atvejais būtų ne mažiau pavojingos nei taktinio branduolinio ginklo panaudojimas.
Grasindamas pasauliniu karu Rusijos elitas nesuvokia vieno esminio dalyko – Vakarai, t.y. Jungtinės Valstijos, Europa, pirmiausia stiprina savo ekonomiką, savo valstybių gerbūvį ir savo piliečių gerovę.
Visa Vakarų civilizacija pirmiausia orientuota į ekonomikos augimą, žmonių gyvenimo kokybę, socialinę apsaugą, technologijų plėtrą, ekologiją ir taikų gyvenimą.
Rusija tuo tarpu nuolat eksportuoja praeitį.
Vietoje to, kad kurtų XXI amžiaus valstybę, ji siūlo pasauliui grįžti į imperijų laikus – į įtakos zonas, didžiųjų valstybių susitarimus ir geopolitinį pasaulio dalijimąsi.
Neturėdama ateities projekto, Rusija ieško stiprybės praeityje, nes ten ji mato pergales, didybę ir priešus. Tačiau Europa seniai paliko tą epochą istorijos vadovėliuose. Kol Rusija gyvens praeitimi, ji nesugebės sukurti ateities.
Europinio ir rusiškojo būvio skirtumus puikiai simbolizuoja DI sukurtas filmukas, kuriame vikingai, vedini karvedžio Erlingo, plaukia užkariauti Anglijos. Tačiau tai yra tik simbolis. Esmė – futbolas, teigiamos emocijos, pramoga. Karai vyko prieš šimtus metų. Dabar rungiamasi futbolo stadionuose.
Tuo tarpu Rusija vis dar orientuota į grobikiškus karus, būtent todėl ir pelnytai atrodo, kaip didžiulė barbarų šalis be perspektyvos. Rusijos ateitis turėtų būti orientuota ne į tai, kas vyksta už jos sienų, ne į naujas įtakos zonas, ne į bendrus geopolitinius projektus su Amerika ar Europa. Rusija turėtų būti orientuota į save pačią – į Rusiją.
Tai, ką šiandien matome daugelyje Rusijos regionų, yra skurdas, prasta infrastruktūra, apleisti miestai ir kaimai. Blogiausia tai, kad žmonės nuolat laukia pagalbos iš Maskvos. Jie kreipiasi į Putiną tikėdamiesi, kad centrinė valdžia sutaisys kelius, suremontuos mokyklas, atveš kuro, maisto ar degtinės.
Milijonai rusų pagalbos laukia iš centro – tikisi sulaukti caro malonės. Todėl Putinas šiandien nebijo jokių eilių prie degalinių, kuro, maisto stygiaus ar dar kelių milijonų lavonų. Žmonės pasirengę iškentėti viską, nes vyksta karas už išlikimą.
Kitas svarbus dalykas yra tas, kad rusai nesugeba kurti gyvenimo ten, kur gyvena. Rusams reikia išmokti gyventi čia ir dabar. Pirmiausia reikia susitvarkyti savo galvą. Nusivalyti savo palanges. Susitvarkyti savo kiemą. Pasodinti gėlių. Tik tada susitvarkys ir valstybė.
O kai visą laiką žiūrima į kaimyną ir ieškoma, kas pas jį blogai, anksčiau ar vėliau prasideda konfliktas. Blogiausiu atveju – karas.
Jeigu Rusija kada nors sugebėtų ekonomiškai suklestėti, tai būtų didžiausias jos ir mūsų saugumo garantas. Rusai turi suvokti, jog vakarai, tame tarpe Lietuva, nesiekia Rusijos sunaikinimo. Priešingai – mes norime matyti klestinčią kaimyninę demokratinę šalį.
Deja, kol kas matome priešingus jos ėjimus tiek fronto linijoje, tiek informaciniuose „vbrosuose“, kuriuose kalbama apie Lenkijos, Baltijos šalių ar net Vokietijos puolimą. Tokiu atveju, mums belieka vienintelis kelias, vienintelė kalba, kurią geba suprasti režimas ir jo apginkluota orda – lygintuvu į kuprą.
Kalbant apie padėtį fronte, Rusijai ji išlieka nepavydėtina. Nepaisant generalbalvonų lūkesčių, Rusijos pajėgos niekaip nesugeba užimti Konstantinovkos, nors įsivaizduoja, kad labai greitai galės užimti visą Donbaso regioną – Kramatorsko ir Sloviansko aglomeraciją.
Patys rusai jau garsiai kalba apie apgailėtinus kariavimo metodus, tokius, kaip dešimčių sužeistų karių siuntimą savo kūnais išminuoti minų lauko. Ciniškai juokaujama, jog jei dešimt Rusijos dronų kontroliuoja vieną fronto kilometrą, tai vieną Rusijos kareivį persekioja septyniolika Ukrainos dronų.
Šis pokštas, beje, gana artimas tiesai. Rusija ima atsilikti dronų gamybos ir technologijų srityje.
Solovjovo laidose jau savi savų klausia: kodėl mes bombarduojame iki žemės Ukrainos miestus, jei norime išvaduoti saviškius? Galbūt reiktų pirmiau rusus pakviesti į Rusiją, tada pradėti puolimą. Koks tikslas gelbėti saviškius, šluojant nuo žemės paviršiaus „saviškių“ teritorijas su visais miestais?
Z tinklaraštininkai vis dažniau kritikuoja Putiną, vadina jį beviltišku lyderiu, nebe Petru I, o „Petruška“. Tokie signalai leidžia manyti, kad FSB ir oligarchų sluoksniuose bręsta supratimas, jog tam tikra rokiruotė Kremliuje yra neišvengiama.
Nepaisant didelių problemų tiek šalies viduje, tiek fronte, Kremliaus žudikai gilina duobę, į kurią patys krenta. Tęsiamos kalbos apie galimą ribotą Baltijos valstybių teritorijos užėmimą, siekiant priversti Vakarus nutraukti paramą Ukrainai. Gaila, kad šias Kremliaus pasakas su džiaugsmu platina ir vietinė žiniasklaida.
Kiekvienas NATO pilietis privalo žinoti, kad bet koks didesnis Rusijos ar Baltarusijos kariuomenės judėjimas NATO sienų link būtų iš anksto pastebėtas. Atsakomųjų priemonių būtų imtasi dar iki galimos operacijos pradžios.
Labai tikėtina, kad nė vienas Rusijos ar Baltarusijos kareivis net nespėtų peržengti NATO sienų ir būtų sunaikintas.
Į grasinimus pulti Lenkiją, mes naivuoliams atsakome paprastu klausimu: nejaugi puldamas Lenkiją, Kremlius nenumatys, jog tą pačią sekundę užpuls 10 tūkstančių NATO šalyje dislokuotų JAV karių, kas reikštų karo paskelbimą?
Rusija gali mėginti pulti NATO tik tada, jei jos visos žvalgybos projektuotų neišvengiamą staigų, beviltišką ir gėdingą Aljanso pralaimėjimą.
