V. Rutkauskienė. 1941-jų Birželio sukilimas – studentija, gimnazistai Kauno kalėjime

Patriotinė Lietuva mini 1941-jų Birželio sukilimo 85-sias metines. Jos buvo paminėtos Seime – atskira konferencija. Įdomūs mokslininkų ir šį svarbų Lietuvai įvykį tiriančių istorikų nauji pastebėjimai, įžvalgos ir pateikti faktai, o taip pat ir vėliau šią konferenciją aptarusiųjų pastebėjimai ir išsakytos mintys.

Seime – tarptautinė konferencija, skirta 1941 m. Birželio sukilimo 85-osioms metinėms

Jos sukėlė norą ir man kažką pamąstyti kaip asmeniui, gal ir tiesiogiai per savo tėvą to Sukilimo dalyvį, kuris jame pats dalyvavo ir gali pasakyti keletą minčių apie pačius Sukilėlius ir jų dalyvavimo svarbą.

Svarbu pastebėti, kad kalbėdami nepamirštume, jog visi sukilimo dalyviai tomis lemtingomis dienomis neišlindo iš nežinios, neatsirado iš niekur. Sukilimui buvo ruoštasi iš anksto ir šiame pasiruošime dalyvavo visa Lietuvos patriotinė visuomenė.

Aktyviai prisidėjo ir į tą veiklą įsiliejo jaunuomenė – studentija ir moksleivija, net 12-13 metų vaikai. Nepaisant neapsakomo teroro, kuris vyko visoje Lietuvoje, lietuviai organizavosi ir veikė, ieškojo būdų kaip nusikratyti sovietinį jungą ir atstatyti Nepriklausomą valstybę.

Jau nuo 1940 m. antrosios pusės, kai antisovietinis rezistencinis sąjūdis vis labiau aktyvėjo ir plėtėsi į aktyvią veiklą prieš okupantus, į sukilimo organizavimo darbą įsitraukė patriotinis jaunimas.

Jau senokai, skaitydama to meto žmonių, o ypač sovietinio teroro kankinių prisiminimus, pastebėjau, kad savo kančių liudijimuose apie sovietiniame kalėjime patirtas kančias, daugelyje vietų jie prisimena ir kalba apie studentus ir gimnazistus kalėjusius kartu, sovietų sugaudytus už dalyvavimą ruošiant sukilimą.

Tai buvo jaunimas, sukilėliai, kurie dar iki sukilimo pradžios veikė ir prisidėjo, kad jis įvyktų. Tarp tokių buvo ir Juozas Lukša – studentas, vėliau garsus partizanas bei jo suburtas penketukas. Ne visiems sėkmingai ėjosi, kai kurie buvo išduoti, sovietų suimti ir patalpinti į NKVD kalėjimus.

Tokie Sukilimo talkininkai buvo ir vienos pirmųjų sovietinių aukų Rainių žudynėse, vėliau ir Červenėje bei kitose kančių vietose.

Kauno kalėjime – tada NKVD kalėjime, kaip pulk. Jonas Petruitis liudija savo prisiminimų knygoje „Kaip jie mus sušaudė“ – buvo 150 kamerų, kuriuos buvo perpildytos kaliniais – daugiausiai smetoninės Lietuvos patriotais, buvusiais įvairių tarnybų tarnautojais, karininkais, saugumo valdininkais, policininkais, paštininkais ir kt. asmenimis, galinčiais kelti grėsmę sovietų rėžimui.

Kameros buvo perpildytos, dažnai 5-7 kalinius turėjusioje talpinti kameroje buvo įkalinta 20, 25, 32 žmonės. Štai kameroje Nr. 42 buvo prikimšta net 40 žmonių, daugiausiai repatriantų (Ateitis, 1943.07.01.p.2).

Kameroje Nr. 45, pagal kun. Sušinsko liudijimą, prieš pat karą buvo 20 vyrų. III skyriuje, Kameroje Nr. 67, kuri normaliai skirta 8 kaliniams – NKVD laikė 25-32 žmones. Kameroje Nr. 68 – su daugeliu kalinių buvo įkalintas ir Aras Gintautas – 6 kl. gimnazijos mokinys. O pagal Prano Nenortos prisiminimus, toje pat kameroje buvo patalpintas ir Kauno aukšt. kl. gimnazistas Pranukas D.. Kameroje Nr. 69, kuri suaugusių kalinių prisiminimuose vadinama karceriu – patalpintas 12 metų moklsleivis. Kameroje Nr. 75 – vadinamoje išvietėje- narve, kurį laiką buvo įkalintas buvęs Vidaus reikalų ministras Stasys Rusteika, vėliau valdininkas Rimkus. Paskiau enkavedistai iš miesto atvežė sužeistą 14 m. vaiką, įmetė į šį karcerį, o paskiau kankindami ir mušdami užmušė (pulk. Uspenskio liud. Ateitis, Nr.147, 1943.06.29) p. 2).

Kameroje Nr. 79, kartu su Alfonsu Sušinsku Panevėžio mergaičių gimnazijos kapelionu ir vyskupo sekretoriumi, kalėjo Vytautas Svilas IV kl. gimnazistas, vėliau iškeltas kaip repatriantas. Taip pat kartu kalėjo moksleivis Petras Arminas, kun. A. Sušinsko įvardintas ne tikra pavarde, nes buvo išdavikas, parsidavęs NKVD už pažadą išleisti į laisvę. Kartu kalėjo ir Starkus – Kauno gimnazijos vyresn. klasių mokinys. Žinios teikiamos remiantis A. Sušinsku. (Gyvenimas mirtyje. Panevėžio balsas, 1942; pulk. Uspenskio liudijimas, Ateitis, Nr. 146.1943.06.28. p. 2.)

Kameroje Nr. 81- kartu su Lietuvos saugumo valdininku Povilu Lašu, Jonu Jablonskiu (žymaus kalbininko J. Jablonskio sūnumi), aviacijos majoru, oro žvalgu Stanislovu Jakščiu, ūkininku iš Telšių Tumu, Eržvilko parapijos vikaru Buteikiu, Lenkijos piliečiu Bielčiku buvo kalinamas ir Kauno IV gimnazijos mokinys Mikoliūnas. (Pagal P. Lašo prisiminimus).

Kameroje Nr. 91 – kartu su Alfonsu Žebrausku (Červenės kankiniu), Juozu Viktaravičium ūkininku iš Luokės (Červenės kankiniu), Aleksandru Žygeliu-Žemės Ūkio Ministerijos Departamento direktoriumi, Oskaru Žadvydu, Bronium Bikinu, kun. Antanu Petraičiu, Anatolijumi Chmieliausku, kartu kalėjo ir studentas Stepas Leonas, vėliau kartu su kitais šios kameros kaliniais nuvežtas į Minską ir šaudytas Červenėje – išlikęs gyvas.

Kameroje Nr. 94 – kartu su aviacijos kapitonu St. Jasiunsku, generolu Grigaliūnu Glovackiu kalėjo ir Technikos mokyklos mokinys Steikūnas.

Kameroje Nr. 97 (mirtininkų kamera) – kartu su prof. Ignu Končiumi, pulk. J. Tumu, Julium Šatu – visi Červenės kankiniai prieš pat karą – kali ir prekybos mokyklos studentas, vėliau sušaudytas Červenėje, Vytautas Pėža ir studentas Neumanas. Kameroje Nr. 141 – minimas studentas Grudzinskas.

Kamera Nr. 142, Jono Petruičio minima kaip pereinama (Kaip jie mus sušaudė p. 81-82; p. 103), kurioje laikydavo trumpai išvežamus į Rusijos kalėjimus ir Sibirą kalinius. Vėliau į šią kamerą buvo suvaryti 8-12 m. vaikai.

Kameroje NR. 143 minimas kalėjęs Leonas – Kauno gimnazijos baigiamosios klasės mokinys ir Liudas –15 m. vaikas (greičiausiai prof. I. Končiaus sūnus). Apie tai rašoma VIII skyriuje.

Kameroje Nr. 148 minimas kalėjęs Juozas Enčeris – ats. karininkas, studentas, Juozas Kižys – studentų Ateitininkų vadas, taip pat Jonas Grudzinskas – Plieno vyrijos vadas, Vytautas Pimenovas-Mirskis – plienietis, apkaltintas priklausymui „fašistinei studentų korporacijai. „Plienas, nuteistas 5 m. Sibiro tremties, kurio likimas iki šiol nežinomas. Ten pat kartu kalintys: P. Brizgys – stud. „Grandies“ koorp. pirmininkas, V. Ramanauskas – ats. karininkų korp. „Ramovė“ pirmininkas, Jonas Švitra – korp. „Sudavijos“ pirmininkas; Tarasenka – „Ruthenijos” korp. pirmininkas. Ir dar su kitais suaugusiais du 19 m. jaunuoliai be pavardžių.

Remiantis šaltiniais ir to meto spauda – (Juozas Enčeris. Dirstelėjus praeitin. Karys Nr. 6, 1990 p. 13; Bronius Daubaras, Kauno kalėjime prie bolševikų; Lietuvių žinios, 1944. Vasario 18- kovo 17 d. p.4.; Bronius Daunoras. Lietuvis sovietiniame pragare. Lietuvių Archyvas, t. 1, 1942. p.104.) Kažkurioje neįvardintoje kameroje patalpintas, vėliau Červenėje išsigelbėjęs, studentas Bronius Vaidila.

Nenustatytoje kameroje kalėjo studentų vyrų korporacijos „Granitas“ narys – studentas Glemža, kuris kartu su kitais mirtininkais buvo išvežtas į Minsko kalėjimą, vėliau varomas link Červenės, ten buvusių liudijimu ir mačiusių, du enkavedistai pavarde iššaukė vieną lietuvį. Tasai atsiliepė, liepė jam su jais eiti į plentą. Jis buvo užsidėjęs studento korporacijos kepuraitę. Prie plento enkavedistai jį trumpai klausinėjo, paskiau pasisodino į sunkvežimį ir nuvažiavo rytų kryptimi. Po kelių minučių pasigirdo šūviai ir netrukus enkavedistai sugrįžo be studento…

Tai tiek pavyko surankioti žinių apie šiuos dar iki sukilimo veikusius jaunus Lietuvos sukilėlius. Nedaug apie juos žinome. Vieni karui prasidėjus išsilaisvino ar buvo išlaisvinti iš kalėjimų ir prisijungė prie vykstančio sukilimo, kitiems teko atlaikyti šaudymus Červenėje ar būti žiauriai nužudytiems Rainiuose, laimingieji išgyveno ir Sukilimą, ir kitas Lietuvą užklupusias negandas, gal buvo sulaukusių ir Kovo 11-sios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Nepamirškime ir šitų sukilėlių bei jų indėlio į sukilimą.