Gydytojas anesteziologas-reanimatologas Andrius Luneckas „Santaros“ klinikose dirba jau keliolika metų. Tačiau jis žinomas ne tik kaip puikus medicinos specialistas, bet ir kaip vienas iš nedaugelio Lietuvoje japonišku haiku stiliumi rašančių poetų.
Knygos „Vasarnaktis“ autorius, daugelio Lietuvos ir užsienio poezijos konkursų laureatas, nestokodamas humoro jausmo bei erudicijos, dalijasi įžvalgomis ir patirtimis apie spalvingą haiku rašytojo-mediko pasaulį.
– Kiek žinome, dirbate ypač atsakingą ir ne itin poetišką anesteziologo-reanimatologo darbą. Tad kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote kurti poeziją?
– Nuo mažų dienų gerai žinojau du dalykus: pirma, kad būsiu gydytojas ir antra – poetas. Net jei per visą gyvenimą neparašysiu nė vienos eilutės, širdyje visuomet glūdės poezijos jausmas.
Nuo vaikystės, nuo mažų dienų gerai žinojau du dalykus: pirma, kad būsiu gydytojas ir antra – būsiu poetas. Net jei per visą gyvenimą neparašysiu nė vienos eilutės, širdyje visuomet glūdės poezijos jausmas. Gydytoju tapau ir dirbu jau daug metų, pavyko padėti daugeliui žmonių, tačiau ne visiems, prie kurių prisiliečiau… Taip jau yra, visų išgelbėti neįmanoma… Grįžtant prie poezijos, manau, kad būti poetu ar tiesiog rašančiu žmogumi pakanka vos kelių eilučių, kelių posakių-minčių ar taiklių pastebėjimų. Kūrybai laikas visuomet palankus. Tačiau kalbant apie kūrybos viešinimą, publikavimą – situacija kiek kitokia. Reikia rimtai pasvarstyti: „ar to reikia?“. Baimė, būti apšauktam grafomanu, lieka. Manau, tai yra gerai.
Norint rašyti reikia daug skaityti, todėl visuomet skaičiau daug prozos, vėliau pradėjau skaityti poeziją, kas man pačiam buvo visai netikėta. Buvo įvairiausių bandymų rašyti, bet viskas gulė į stalčių. Net artimiesiems nerodydavau. Visiškai atsitiktinai susidomėjau japoniškais trieiliais – haiku. Radau daug lietuviškų tekstų parašytų šiuo stiliumi. Patiko. Pradėjau pats bandyti rašyti, publikuotis, dalyvauti konkursuose Lietuvoje, užsienyje. Ir įsivažiavau… „Užsikabinau“ ir haiku tapo mano gyvenimo dalimi. Paprasčiausiai eidamas, važiuodamas automobiliu, žiūrėdamas pro langą, vis bandau matomą vaizdą, mintį, sudėti į tris eilutes. Reikia tiesiog žiūrėti, matyti ir pastebėti, kartais net pagaunu save mąstant haiku stiliumi. Tai lyg akimirkos filmas vykstantis čia ir dabar. Ne nuotrauka.
– Ar niekuomet neabejojote dėl pašaukimo medicinos srityje? Ar poetas telpa į mediko kasdienybės rėmus?
– Neabejojau. Gyvenu iš gydytojo profesijos, kurią irgi galėčiau prilyginti sunkiai ir ne visuomet pozityviai, galbūt net depresyviai poezijai, bet aš iš to gyvenu. Tuo tarpu haiku yra pomėgis, o šie du dalykai, mano manymu, vienas kitam netrukdo. Pomėgių turiu išties daug ir, manau, kad jie gyvenimą tik puošia, tad jokio disonanso čia nematau. Žinau, jog Lietuvoje pragyventi užsiimant vien poezija būtų praktiškai neįmanoma, taigi tokių minčių net neturėjau ir nemanau, kad jų reikia. Poezija man yra savirealizacija, ego patenkinimas ir to man visiškai pakanka.
– Kodėl pasirinkote būtent japonų poezijai būdingą haiku stilių? Ir kokiomis aplinkybėmis parašėte pirmąjį trieilį?
– Tiesiog taip susiklostė, niekuomet nerašiau „tvarkingos“ eilėdaros stiliumi. Prie širdies buvo ir yra verlibras. Haiku patinka savo lakoniškumu, tikslumu, net pasakysiu, paradoksiškai – savo nepoetiškumu. Visada maniau, jog turinys yra kur kas svarbesnis už formą. Jei pavyksta išreikšti mintis su mažiausiu žodžių kiekiu ir išreikšti jas taikliai – puiku, jei ne – meti tą trieilį arba naudoji kitas formas.
Pirmąjį haiku parašiau 2010-ųjų metų vasario mėnesį – „jaunas poetas“ (nusijuokia). Ir anksčiau žinojau apie šį stilių, tačiau kartą atėjo toks momentas, taip susiklostė gyvenimas, kad pradėjau judėti ta kryptimi ir tiek. Ar seniai, ar neseniai pradėjau rašyti haiku – visiškai nesvarbu. Laiko samprata reliatyvi. Per gyvenimą norėčiau parašyti tiek, kad kažkas „haikiškai gražaus“ liktų. Nesvarbu vienas, ar keli haiku – esmė glūdi ne kiekyje, o pačiame haiku kelyje, kaip sakė viduramžių Japonijos vienuoliai pradėję tą kelią.
– Kuo, jūsų manymu, ypatingas haiku? Ar ketinate likti prie šio poezijos stiliaus ateityje?
– Minimaliu žodžių, skiemenų, garsų kiekiu galima pasakyti labai daug. Antai perskaitai knygą ir nelabai ką gali apie ją pasakyti, o kitąsyk trieilis gali taip įkvėpti ir sujaudinti, kad jam aptarti reiks ištisų diskusijų, pokalbių, juk tuos pačius žodžius suvokti galime labai skirtingai. Mintis, kuri vienam žmogui gali būti artimesnė, kitam bus labai tolima. Apie Matsuo Bashō haiku, parašytą 17 amžiuje, konkrečiau, apie varlę ir tvenkinį, lyg šiol rašomi ištisi traktatai, vyksta įvairių pasaulio filologų aptarimai ir diskusijos.
Šiuo metu haiku stilius man yra priimtinas ir mėgstamas, taip pat ganėtinai įvaldytas, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš prie jo ir liksiu. Kaip jau sakiau, daugiau rašau sau, stengiuosi publikuotis „atsakingai“ nors, žinoma, interneto platybėse trieilių paskelbta nemažai. Galioja tas pats, anksčiau minėtas, konkursų azartas ir narcisizmas (juokiasi). Turiu minčių rašyti ir kitokį turinį, tad haiku nėra taip vadinamas „aukso viduriukas“, be kurio daugiau nieko nebūtų. Egzistuoja įvairiausių, nebūtinai rytietiškų, rašymo stilių ir formų, tad tikrai nereiškia, kad apsiriboju tik šiuo.
– Kaip bėgant metams keitėsi jūsų poezijos supratimas? Ar galėtumėte išskirti periodą, atnešusį daugiausiai pokyčių jūsų kūrybinei veiklai?
– Laužyti taisykles gali tas, kuris visų pirma gerai jas išmano – turi jas sužinoti, perprasti ir tik tada laužyti.
Besikeičiant mano kūrinėliams, trieiliams, lygiagrečiai keitėsi ir mano požiūris į juos, kartais įdomu pažiūrėti, kas buvo parašyta prieš kelis metus, kartais net šiek tiek juokinga kaip rašančiajam – vyksta evoliucija, kaip ir visur. Kol kas matau vystymąsi į gerąją pusę, jei būtų kitaip ir aš to nematyčiau – prašau skubiai man pasakyti. Vis tik vyksta tam tikras tobulėjimas, keičiasi bendras suvokimas, nuostatos, atsižvelgiant į tai, jog haiku pasižymi griežta forma, tiksliu skiemenų skaičiumi. Pradėjęs rašyti aš laikiausi visų struktūrų ir išeidavo labai graži ir taisyklinga figūra, bet nuobodi kaip lygiakraštis trikampis. Aš visą tai ganėtinai greit perpratau ir leidau sau laisviau interpretuoti šį žanrą. Manau, tiek gyvenime, tiek kūryboje svarbiausias yra turinys ir tai kaip tu jį pateiksi – laužyk formas, laužyk tradicijas, bet turi būti atviras ir sąžiningas prieš save, prieš skaitantįjį. Nereikia apsikrauti bereikalingais žodžiais, vaizdais, garsais, kad išeitų gražus, tačiau nelabai reikšmingas dalykas, kaip suvenyras – gražus, bet nė velnio niekam nereikalingas. Tad neilgai išbuvau pavyzdingas haiku rašytojas, nors buvau jau ganėtinai gerai įsisavinęs taisykles ir išvedžiau sau tokią teoriją, kad laužyti taisykles gali tas, kuris visų pirma gerai jas išmano. Apie laužymą kalbu gerąja prasme, ne kaip apie destrukcinį veiksmą, veikiau kaip apie vidinį, sąmoningą išsilaisvinimą.
Man įdomi ir rašančių Lietuvos bei užsienio kolegų nuomonė, ypač japonų, kadangi suvokiau, jog visgi egzistuoja japonų haiku ir „visų kitų“ haiku. Japonai stengiasi laikytis taisyklių, jų kalbos struktūra pasižymi išskirtine specifika, kuri suteikia jiems galimybę geriau laviruoti skiemenimis. Į likusį pasaulį jie žiūri atlaidžiai, jie neprieštarauja mūsų haiku rašymo stiliams, o veikiau džiaugiasi, vertina susidomėjimą jų kultūra. Žinoma, tam tikrų dalykų laikytis privalu – haiku turi sietis su gamta, žmogus atsiskleidžia gamtoje kaip viena iš jos dalių. Ir toli gražu ne esminė. Haiku paties žmogaus nėra, tik jo pėdsakai. Tarkime panaudojamas žodis „valtis“ – juk tai nėra natūraliai gamtoje atsiradęs dalykas, o žmogaus kūrinys. Tam tikrų taisyklių stengiuosi laikytis, bet ne visada pavyksta. Visgi šioje pasaulio dalyje „žmogus“ dažnai įvardijamas tiesiogiai. Ir tai nėra tragedija.
– Kaip manote, kokią vietą haiku užima lietuviškos poezijos erdvėje? Ar kurdamas Haiku sulaukėte palaikymo iš kitų Lietuvos poetų?
– Lietuviškos poezijos pasaulyje haiku užima tokią pat vietą, kaip Lietuvos futbolas. Jis lyg ir yra, tuo pačiu metu ir nėra. Žmonių, rašančių haiku, Lietuvoje yra gana nemažai, tarpusavyje bendraujame internetu arba susiėjimų metu, kuriuose pasidalijame veikla, paskaitome savo eiles. Didelė pagarba Artūrui Šilanskui, kuris visokeriopai propaguoja haiku, rengia kasmetinius rašančiųjų susitikimus.
Kiti, „tikrieji“ poetai neretai žiūri į mus su lengva pašaipa. Kai kuriems iš jų haiku atrodo kaip nerimtas žaidimas, pagriebtas profanų. Gal ir taip, gal ir ne. Ačiū Dievui, visi galime reikštis laisvai. Kritikuokit, laukiam!
– Daug inspiracijos randate natūralioje erdvėje – gamtoje, ar taip sparčiai besivystančiame pasaulyje turite ir kitų įkvėpimo šaltinių? Ar semiatės jo ir iš kitų Lietuvos ar Japonijos poetų?
– Žmogus laiko tėkmėje yra drozofilos akis – mažas taškas begalybėje. Visą tai galime pastebėti gamtoje, visatoje. O šalia to egzistuoja ir tas skaudus laikinumas.
Klausimas ilgas – atsakymas trumpas. Nėra jokių apibrėžtų inspiracijos šaltinių, man tiesiog patinka kurti. O įkvėpimas ateina spontaniškai, kad ir važiuojant automobiliu namo iš darbo, galbūt net po šio susitikimo grįžęs namo ką nors parašysiu. Haiku režimas mano galvoje „įjungtas“ dieną ir naktį. Tai yra – pastebėti kažką ir bandyti išreikšti haiku forma. Ne visada pavyksta.
Haiku iš esmės yra akimirkos ir begalybės poezija. Žmogus laiko tėkmėje yra mikro gyvis – mažesnis už tašką. Visą tai matome- tiksliau bandome įsivaizduoti-už savęs ir prieš save. Nesuvokiamas laikas/erdvė vs aš/žmonija. Laikinumas. Apie tai galvojant eina šiurpas, tačiau taip yra, ir iš tokios perspektyvos pažvelgus į save gyventi pasidaro nebe taip baisu. Haiku komunikuoja momentą čia ir dabar, tuo tarpu mirtis yra begalybė, tam suprasti nereikia nei dievų ieškojimo, nei religijos. Vaikystėje esu susimąstęs, jog iki man atsirandant gyveno žmonės, augo medžiai, man mirus jie augs ir toliau, gyvens kiti žmonės. Aš esu tik tas praktiškai nematomas taškelis, visa žmonija yra tik taškelis visatos istorijoje. Visi gyvename toje pačioje erdvėje, žiūrime į daugiau ar mažiau tuos pačius dalykus, bet reikia tai pamatyti, suvokti, susitaikyti …
– Kaip žmogus apjungęs Lietuvos krašto ir Japonų poezijos grožį, manote, jog kitų kultūrų pažinimas ir išmanymas yra svarbus? Ką tai suteikia žmogui?
– Negaliu sutikti, kad užsisklendimas savyje, savo namuose, savo komforto zonoje yra gerai. Senieji haiku poetai buvo klajojantys vienuoliai, praktiškai visas jų gyvenimas prabėgdavo kelyje, todėl daug klasikinių haiku kalba apie kelią įvairiais pavidalais. Tuo pasakyti norėjau, jog man asmeniškai keliavimas ir ieškojimas yra būtini gyvenimo komponentai ir aš esu už tai. Žinoma, svarbu ir kur tu keliauji, ko ieškai… keliauti reikia tam, kad pažintum tave supantį pasaulį, kiekvienas atradimas, pažinimas yra nuostabus dalykas.
– Praėjusiais metais išleidote pirmąją poezijos knygą „Vasarnaktis“. Ar ilgai truko knygos sudarymas? Kokios jūsų patirtys ten sudėtos?
– Ilgai rašiau į stalčių, tuomet internete, konkursams, kol galiausiai atėjo tokia riba, kai pradėjau didžiuotis savimi ir savo trieiliais (juokiasi), tuomet pamąsčiau: „o kodėl gi neišleidus knygos?“. Juolab, jau bendravau su kitais, savo knygas išleidusiais poetais. Tai buvo paprasčiausia ekshibicionizmo apraiška, užgaidos patenkinimas. Skaičiusiems „Vasarnaktis“ patiko ir tuo esu žiauriai patenkintas. O su leidykla „Aktin“ ties šia knyga dirbau apie šešis mėnesius, medžiagos turiniui sukaupęs turėjau daugiau nei pakankamai, reikėjo tik atrinkti. Didelis ačiū ten dirbančioms Alicijai, Neringai, Jurgai už reikalo išmanymą bei kantrybę.
– Andriau, o kaip manote, kas visgi ta poezija?
– Jei poetas parašė kažką ir pasakė, kad čia yra poezija – aš juo tikiu.
Poezija yra tai, ką parašo poetas ir pavadino poezija. Kiekvienas poeto žodis nėra poezija, pirkinių sąrašas nėra poezija… Nors, tiesą pasakius, galėtų būti ir tai. Jei poetas parašė kažką ir pasakė, kad čia yra poezija – aš juo tikiu. Kokia tai poezija – kitas dalykas. „O kas yra poetas?“, – tada paklausite? Manau, čia sunkesnis klausimas. Padariau tokią išvadą, gal ir nevisai protingą – poetas yra žmogus, kurį kitas poetas pavadino poetu. Ir tada mes atsiduriame ties filosofiniu klausimu apie vištą ir kiaušinį, kas visgi buvo tas pirmasis poetas? To pasakyti aš negaliu, bet toks poeto apibrėžimas šiuo metu mane tenkina.
