„Kadaise mes, poetai, buvome žvaigždės. Dabar gi žvaigždės yra atlikėjai, neretai, beje, dainuojantys mūsų eiles“, – sakė Algimantas Baltakis. Ir prisipažino nesuprantąs, kuo gi jis gali būti įdomus žurnalistams ir skaitytojams: juk ne Radžis, ne Cicinas. Tačiau spausdama platų poeto delną galvojau, kad mieliau nusilenkčiau šiam liaudies dainiui – iki žemės.

Taip, televizoriaus ir kompiuterio užaugintos šiandienos kartos meldžiasi kitiems dievukams, tačiau ką tie transliuotų mums iš eterio be tokių poetų? O gegužę paniekinti senieji poezijos dievai sugrįžta vainikuoti nevystančiais ąžuolo vainikais.

Kartais už puikių eilių slepiasi neabejotinai talentinga, tačiau nemaloni, liguista asmenybė. Bet būna malonių sutapimų, kai autorius toks pat, kaip ir jo eilėraščiai. Bendrauti su aštuoniasdešimt trejų metų A.Baltakiu – ne mažesnė šventė nei jį skaityti: nuoširdus, jausmingas, griausmabalsis. O dar tie nenuspėjami didelių rankų mostai… Tiesa, poetas dabar kumščiais savo tiesos nebeaiškina, tik vis taip pat baltakiškai, kietai apkabina save per pečius klausydamasis ar tramdydamasis…

„Poezijos pavasario“ laurai nevysta

Gerbiamas poete, džiugu buvo jus regėti 49-ojo „Poezijos pavasario“ atidaryme. Juk esate pirmojo „Pavasario“ laureatas.

A.Baltakis: Ot ir ne: Justas! Justinas Marcinkevičius, mano geras bičiulis, buvęs kaimynas, o aš – antras po jo. Ąžuolo vainiką gavau 1966 metais.

Atleiskite, visa tai buvo taip seniai… Ar tas „Pavasaris“ jus vis dar jaudina?

A.B.: Žmonės mane jaudina. Štai susijaudinau gavęs laišką – neseniai, po paskutiniojo savo eilių rinkinio „Pėsčias paukštis“ pristatymo. 22-ejų metų merginos, ilgas, ranka rašytas – ar ne stebuklas šiais laikais? Ne, nieko intymaus, klausykit: „Labai retai rašau laiškus, ir dar nepažįstamiems… Tai pirmoji mano įsigyta eilėraščių knyga, mat nesu poezijos gerbėja… Nustebau, pasirodo, moku nemažai jūsų dainų, tik nežinojau, kad eilių autorius…“ Kai skaitai tokius dalykus, pradžiungi ir pagalvoji: gal ne veltui? Dėmesio man gana, esu nuolat kur nors kviečiamas… Bet poezijos žmonėms dabar nebereikia, mūsų knygų niekas neskuba pirkti.

Galbūt poezija veikia giliai, slapčia, o jos darbas plika akim i nematomas. Juk ir mano karta užauginta jūsų eilių, „Hiperbolės“ ir „Vairo“ dainų! Ir aš nieko neturiu – bet ir nereikia nieko, ir man artima šėma žiema, ir aš viską viską pamiršau, ir viską jau seniai atleidau… Jūs gi buvote jaunimo šauklys, o ir dabar – liaudies dainius…

A.B.: Kartą žurnalistas manęs paklausė, kiek dainų esu parašęs: nežinojau, bet tapo pačiam smalsu. Pasirodo, vien LATGA-A (Lietuvos autorių teisių gynimo agentūra – aut. past. ) yra įregistravusi 206 dainas mano žodžiais! Vienais metais buvau net nominuotas kaip labiausiai dainuojamas poetas. Gaila, ne visi moka su eilėmis žmoniškai elgtis: iškraipo, žodį nukanda. „Hiperbolei“, „Vairui“, kompozitoriams Algimantui Raudonikiui, Algimantui Bražinskui, Laimiui Vilkončiui jokių priekaištų neturiu, o štai dainos „Boružė“ atlikėja Gintarė Karaliūnaitė, matyt, manė, kad tie žodžiai – liaudies, tad galima pridėti ar atimti. Kai kurių dainų likimas neįtikėtinas: „Pušelei“, kuri iš tikrųjų yra eilėraštis „Ilgesio daina“, prilipo net 5 skirtingos melodijos, ją dainuoja ir Juozas Erlickas, ir Veronika Povilionienė.

Mat nemaža jūsų eilių dalis iš tikrųjų yra besislapstančios dainos.

A.B.: Esu iš dainingo Aukštaitijos krašto, mano tėvelis buvo vargonininkas, namuose laikėme smuiką, akordeoną, dūdą. Ir senelis Antanas Zaranka, daraktorius (sodžiaus mokytojas – aut. past. ), knygrišys, buvo muzikalus. O štai čia man brangi nuotrauka, kur mano tėvas kartu su rašytojo Juozo Apučio tėvu – Birutės pulko pučiamųjų orkestro muzikantai. Gal ir manęs laukė panašus muzikanto likimas, bet muzikos mokytoja Kaune, pamačiusi bukus mano nykščius, kategoriškai atsisakė mokyti groti. Dėl tų nykščių ir mano rašysena tokia baisi. Rašytojas Grigorijus Kanovičius juokėsi : „Kad baigei universitetą, dar galiu suprasti, bet kaip, turėdamas tokią rašyseną, baigei pradinę…“

Sielos brolis

Bet ir gimnaziją baigėte aukso medaliu. O juk jūsų vaikystė buvo nesaugi ir nerami, galima sakyti, betėvė.

A.B.: Leliūnose gyvenome špitolėje ir ūkį turėjome, bet karas viską išdraskė. Leliūnus keitė Strazdiškis, Kaunas… Atsivalgiau lig soties tik Kelmės dvare, kur atsidūrėme karo metu, bet ir vėl teko bėgti. Mano giminaičiai pasitraukė į Vakarus, o mes tėvo sprendimu pasilikome. Tėvo gyvenimas visais laikais buvo labai dramatiškas. Senelis nemažą ūkį turėjo, žirgus augino ir jais prekiavo, o I-ojo pasaulinio karo metais nuslėpė tai nuo vokiečių ir dėl to nukentėjo: viską atėmė, o mano tėvas kariuomenėn išėjo. Kalėjo prie visų valdžių: prie Smetonos sėdo per klaidą, neteisingai apkaltintas, tačiau suradus tikruosius kaltininkus buvo išteisintas… O vėliau irgi rasdavo, už ką pasodint. Bet nėr to blogo, kas neišeitų į gera: jei tėvas, Leliūnų šaulių vadas, būtų likęs ten vargoninkauti, tikrai būtume atsidūrę Sibire. Mama vargo, viena mus septynis augindama, dar dėdę, visišką našlaitį, kaip savą užaugino. Bet mūsų namuose – man pačiam tai nuostabu! – buvo tėvo kultas: tikro vyro, patyrusio ir kalėjimo šalčio, ir įvairių nuotykių.

Tačiau mano sielos brolis greičiausiai yra dėdė Rapolas, tėvo brolis. Tėvelis buvo labai ramus, lėtas, o dėdę Rapolą Perkūnėliu pravardžiuodavo. Κai senelio turėtus 24 ha sūnūs ir dukra pasidalijo, dėdė Rapolas savąją dalį iškart pardavė ir nusipirko lenktyninį žirgą, o tas iškart Sartų lenktynėse laimėjo! Dėdė visąlaik laikė žirgus ir bites, kolūkio arklius globodavo, gaudavo kokį nors naravistą , kurio nieks negalėdavo sutvarkyt…

Marcelijus Martinaitis turėjo savo Kukutį, tačiau niekam nematomą, o aš – gyvą dėdę Rapolą. Kol dėdė gyveno Strazdiškyje, tol jaučiausi tėviškę turįs. Niekas geriau nei mano dėdė apie globalizaciją nėra pasakęs, nors to žodžio jis nė nežinojo. Apie tai ir eilėraštį parašiau. „Dėdė Rapolas skundžiasi pasaulio didumu“: „Per tą pasaulio baisų didumą mūsų vargai ir bėdos…“ Jau tada dėdė tai suprato, o juk mes nė nesidairėme, buvome tada uždaryti.

Kartą aplankėme dėdę su Justinu Marcinkevičiumi. Justas ir klausia prie butelio: „Dėde Rapolai, kokia gi yra gyvenimo prasmė?“ Tas pakrapštė pakaušėlį ir sako ramiai: „Tai kad malonu gyvint . O kai nebemalonu, tai ir nebegyveni.“ Skaičiau visokius haidegerius, sartrus, bet niekas protingau nėra pasakęs. Vitališka jėga juk stumia mus gyvent…

Ta, anot jūsų, pirmoji karta nuo žagrės turėjo apsčiai to vitališkumo, malonumo gyventi.

A.B.: Turėjo. Mano laikų bohemoje ryškiausi buvo mano draugas ir kaimynas Stasys Krasauskas, Vytautas Kalinauskas, Augustinas Savickas, Vaclovas Daunoras, Konstantinas Bogdanas, Benjaminas Gorbulskis, Alfonas Maldonis, Justinas Marcinkevičius ir kiti.

Jums kadaise atrodė, kad poezija atsiranda iš nelaimės. Ir jūs savo tiesą kumščiais gindavote, tokie sunkūs buvo laikai, bet štai ėmėtės plunksnos.

A.B.: Supratau, kad žodis yra paveikesnis. Ne kartą stebėjau, kaip žodis tampa kūnu. Štai kadaise parašiau – ant savo galvos! – eilėraštį apie tai, ko bijojau, net negalvojau daryti: apie savo tėviškės sulyginimą su žeme. „Beliko sutvarkyti kapą:/ nugriauti seną Strazdo trobą, iškirst medžius, kuriuos sodino/Strazdų ir mano giminė…“ Išėjo šis naujoje eilių knygoje „Strazdiškio elegijos“ , ir sulaukiu bičiulio skambučio: „Algi, tavo tėviškėj medžius kerta!“ Aš – į ratus, lekiu. Ogi iš tikrųjų! „Ką čia darote?“ – šaukiu, o kolūkio pirmininkas, tą kirtimą suorganizavęs, teisinasi: „Juk pats rašėte, kad reikia iškirsti, tai aš ir…“ Mano kaimas mirė 1977 metais, kai tą vietovę numelioravo ir išsikėlė paskutinis jo gyventojas. Savo tėviškę praradau, bet kaimas man buvo ir liko labai brangus, svarbus. 1974 m. gavau Salomėjos Nėries kolūkio prizą už geriausią metų eilėraštį kaimo tema – „Baladę apie vagą“. Ilgus metus dirbau literatūrinio žurnalo „Pergalė“ vyr. redaktoriumi – gal kas prisimena jame 1971 m. išspausdintą Petro Vasinausko, žymaus žemės ūkio specialisto, kietą straipsnį „Kaimas mūsų mielas“ apie tai, jog dera atsipeikėti ir sustoti, kol Lietuvoje dar likę 260 tūkst. vienkiemių. Čia buvo atskleisti šakinio žemės ūkio klystkeliai, negailestingai kritikuojami kolūkiai, kalbama apie būtiną žemės reformą. Supratau, kaip abu rizikuojame, bet nespausdinti negalėjau: P.Vasinauskas rašė, kad kaimas reikalingas ne vien duonai auginti ir tuo jis panašus į mišką, kurio reikia ne vien dėl medienos, kad kaimas, liaudies dainų lopšys, yra būtinas tautos gyvybei palaikyti… Ir ką gi, sulaukiau ir Glavlito griausmo, ir paties Sniečkaus skambučio per vadinamąją vertušką : „Baltaki, sugalvojai žemės ūkį tvarkyti? Baik tą komediją!“ Bet straipsnis – padarėm jį tarsi poleminiu – buvo jau išėjęs. Išspausdinom ir antrąją dalį 1989 m. tačiau tais laikais polemizuoti niekas nedrįso. Bet ar Nepriklausomybei atėjus kas nors išgirdo P. Vasinausko balsą?

Talentas draugauti

Šis žmogus internete dabar pristatomas kaip Arklio muziejaus įkūrėjas… Gerbiamas Algimantai, turite ir kitą, ne mažiau svarbų talentą. Mokate draugauti, esate plačiaširdis – tai liudijo ne vienas jūsų amžininkas. Deja, jau daug jų palaidojote. O savo dienoraščių knygą „Gimiau pačiu laiku“ skyrėte Eduardui Mieželaičiui. Kas jis jums buvo?

A.B.: Tikras draugas. Mylėjau, myliu ir mylėsiu jį iki gyvenimo pabaigos. Niekados neabejojau jo padorumu. Dar pakartosiu, ką dienoraštyje parašiau: kad ir ką apie jį kalbėtų, tik jo dėka Lietuvoje buvo daugiau kūrybinės laisvės nei kitose tarybinėse sovietų respublikose. E. Mieželaitis stiprus buvo tuo, kad lemtingomis valandomis gebėdavo pakilti virš savo asmeniškų ambicijų. Bet sakydavau jam, kad ne viską šiandien teisingai matome. Mudviejų likimas buvo kitoks, ir kai kurie turi tiesę rūsčiau kalbėti už mus.

Jūsų likimas ne toks jau saldus. Štai 1993 m. įrašas dienoraštyje: „Už „Atodūsį“, kelerių metų darbą, gavau 26 tūkst. talonų. Girdėjau per žinias, troleibusų vairuotojai grasino streiku, mat gauna 20 tūkst. talonų per mėnesį.“ O kaip, atleiskite, poetas pensininkas pragyvena šiandien?

A.B.: Ironiška : tiek metų dirbau redaktoriumi, rašiau ir vis dar rašau knygas, o šiandien mane maitina… dainos. Pagrindinis mano pajamų šaltinis dabar – kadaise parašytos dainos, už kurių atlikimą LATGA-A perveda man procentus. O poezija yra baisiai nuvertėjusi. Štai 2007 m. mano įrašas: „Literatūra ir menas“ išmokėjo honorarą: už 13 eilėraščių gavau 60 Lt, vadinasi, po 4,61 Lt už eilėraštį. Ir dabar įkainiai panašūs.

Iš kur tas jūsų atlaidumas priešams šmeižėjams? Su Sigitu Parulskiu, arogantiškai jus puldinėjusiu, veiksmingiau būtų diskutuoti kumščiais, bet nedavėte grąžos nė žodžiu .

A.B.: Kaip ten pat rašiau, iš nepakantumo neišauga niekas – nei knyga, nei duona, tik dar didesnis pyktis. Ne vienas pavydus ir aršus literatas jau palaidotas draugams iškasoje duobėje.

Atvirai apie Lietuvos marą

O ar sulauksime jūsų dienoraščių tęsinio? Iš leistoji dalis nutrūksta 1997-aisiais, o pabaigoje cituojate Česlovą Milošą, kad ne kiekvienas gali rašyti atsiminimus, nes skauda atmintį – sučaižytą, mėlynėmis nusėtą…

A.B.: Pratęsiu Č.Milošo mintį: nė nemanau kaltės, kad nesugyvenu su savimi ankstesniu, versti visokiems siaubams, istorinėms sąlygoms ir pan. Αtsiminimus rašyti man trukdo ne skrupulinga sąžinė, dėl kurios Č.Milošas kentėjo, o nenoras teisintis, užsiimti saviplaka. Be to, tie 2000-ieji, naujos eros pradžia, buvo sunkūs, atnešė labai skaudžių praradimų. Mylimas sūnus paliko mus pačiame žydėjime…. Nė neįtariau, kokiam žingsniui jis ruošiasi. Tarybiniais metais, kai nebuvo psichologinių tarnybų, ne vieną žmogų esu sulaikęs nuo tokio poelgio jį žodžiu paguosdamas ar įsidarbinti padėdamas – net nežinau, kodėl būtent man jie dūšią atverdavo. Štai psichologės prof. Danutės Gailienės knyga apie savižudybes Lietuvoje, padovanota man su jos įrašu: „Konkuruojančiai firmai, gerb. poetui Algimantui Baltakiui.“ O savo sūnaus sulaikyti nesugebėjau…

Bet manote, kad nedera drovėtis kalbėti apie sava valia pasitraukusiuosius iš gyvenimo?

A.B.: Iškėliau sau uždavinį atvirai apie tai parašyti. Negaliu nuslėpti neišdildomos kaltės ir gėlos, kurią ranką prieš save pakėlęs palieka artimųjų širdyse…. Saulius buvo restauratorius, turėjo auksines rankas ir deimantinę gerklę: štai man likę jo išdrožti Kristus ir „Pėsčias Paukštis“. Tai jis restauravo Rašytojų sąjungos duris, A.Puškino muziejų Markučiuose. Paskutinis rimtas sūnaus darbas buvo šv. Kazimiero koplyčios arkikatedroje restauravimas, su bičiuliais buvo padaręs ir puikią karietą šv. Kazimiero palaikams pervežti, bet tam reikalui laiku nepristatė žirgų iš Riešės žirgyno – tarsi koks tarybinis durnumas. Kitaip buvo su restauracinėmis dirbtuvėmis Vilniuje, kur sūnus dirbo. Darbuotojai norėjo jas privatizuoti, bet nė velnio: atėjo kampuoti berniukai su vaučeriais ir juos išvijo, visą brangų staklyną išpardavė. Saulius labai dėl to sielojosi. Pusmetį dirbo Amerikoje, bet ten jam nepatiko. Vertėsi savarankiškai, meistravo prabangias supamąsias kėdes, paskutinę tokią už 500 dolerių nupirko a.a. Genadijus Konopliovas. Prisimenu, Saulius dar juokavo: „Lai dar pasisupa joje prieš ilgam sėsdamas“… Bet nespėjo, nusišovė. Šio žmogaus poelgį dar gali suprasti, pateisinti, bet jaunų, švarių žmonių… Tai tarsi koks Lietuvos maras.

O kurgi glūdi jūsų, gerbiamas Algimantai, galia? Nejau tuose unikaliuose jūsų nykščiuose? Tai ne nomenklatūrininko, o literatūros darbininko rankos. Net legendinei Ievai Simonaitytei, priekabiai moteriškei, tie jūsų nykščiai, rašėte, buvo padarę įspūdį.

A.B.: Na, kol kas dar niekas nei anoje Rašytojų sąjungoje, nei dabartinėje tokių neturi. Bet yra kitaip puikių, kad ir Rimvydas Stankevičius. Jo ryšys su mūsų vadaviete – be trukdžių.

Spausdinti 🖨