Kiekvienas istorinis tyrimas prasideda nuo pirminių šaltinių – dokumentų, saugomų archyvų saugyklose. Kaip vyksta darbas su jais ir kokie iššūkiai kyla, dažniausiai lieka nežinomos detalės platesniajai visuomenei. Todėl pristatome naują rubriką, kurioje kalbiname istorikus, kurių kasdienė veikla neatsiejama nuo archyvų.
Apie profesinio kelio pradžią, pirmuosius apsilankymus archyve, darbą LVIA sovietmečiu ir svarbiausius profesinės veiklos etapus pasakoja istorikė, publicistė, Vilniaus istorinių kapinių tyrėja, vietinių monografijų sudarytoja ir autorė Vida Girininkienė.
Pokalbyje netrūksta ir praktinių patarimų pradedantiesiems tyrėjams bei istorijos mėgėjams. Tikimės, kad tai galbūt bus paskatinimas ir Jums pirmą kartą praverti archyvo duris, drąsiau leistis į istorinių šaltinių paieškas ir patirti atradimo džiaugsmą, kurį suteikia gyvas susitikimas su praeities liudijimais.
Santykio su istorija pradžia
– Kaip užsimezgė jūsų santykis su istorija ir ar tiesa, kad iš pradžių studijavote literatūrą?
– Baigusi Vilniaus universitete istorijos studijas, ten pat tęsiau ir literatūros, kurių nebaigiau, na, sakysim, baigiau 4 lietuvių kalbos ir literatūros kursus. Manau, kad literatūros studijos davė labai daug: į istoriją pažvelgiau ne faktografo, ką mums kalė Istorijos fakultete, o paprasto žmogaus akimis.
Tai leido suvokti, kad istorija ne tik įvykiai, bet ir menas, filosofija, kūryba, viskas, kas supo ir supa žmones. Manau, nesu įprastas istorikas, vien tik faktai man neįdomūs: be jau išvardinto turi būti ir įdomus pasakojimas, kas, deja, ne visada pavyksta.
Ir tai labai išplečia temos ribas: sieki pasakyti daug, o galų gale suvoki, kad to „daug“ neįveiksi, ir kad jo nereikia. Tas „daug“ labai blaško. Tema turi būti man pačiai įdomi. Jei būtų pasirinkimas dabar – baigčiau literatūrą, o ją baigus, – lįsčiau į istorijos studijas.
– Ar viena „užkabinusių“ temų buvo Vilniaus kapinės, studentavimo laikais?
Mano studijų metais istorinių kapinių tyrimai buvo nepageidaujama, tiksliau – uždrausta tema. Kursinį apie žmones, turint galvoje – sovietinius, tada dekanatas leido, bet tik tiek.
Kai pradėjo saugumas kabinėtis, patys teiravosi, kodėl tokia tema rašiau. Bakalaurinis buvo kita tema. Kapinių tyrimus su istoriku Algirdu Paulausku vykdėme individualiai, tie tyrimai neturėjo nieko bendro su mūsų tiesioginėmis tarnybomis.
– Kokia buvo jūsų pirma pažintis su Istorijos archyvu – kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą čia apsilankėte?
– Į šio archyvo skaityklą pradėjau vaikščioti dar studijų universitete metais. Apie 1968 m. pradėjau tirti kapines, tiesa – paviršutiniškai, nes daugiau dėmesio skyriau Rasų asmenybėms, kurių asmeniniai archyvai saugomi Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Juolab, kad ten užsimezgė labai geri santykiai su bibliotekos direktoriumi Juozu Marcinkevičiumi, leidusiam pasinaudoti knygomis ir iš užslaptintų fondų bei savaitgaliais parsinešti į namus, nes tiesioginės tarnybos jokio ryšio su bibliotekomis neturėjo. Puikus istorikas, Trakų istorijos muziejaus muziejininkas Algirdas Paulauskas į šį darbą įsijungė kiek vėliau.
Įsidarbinti tuomet archyve nebuvo lengva
Darbuotojų kaita buvo maža, vietų reikėdavo ilgai laukti. Per visuomeninę veiklą susipažinus su archyvo direktoriumi Domu Būtėnu, atsiradus laisvam etatui, 1979 m. gruodį buvau laikinai įdarbinta skyriaus vedėjos pareigoms.
Pradirbusi pusantrų metų savo noru išėjau, dabar net nepamenu kodėl, bet po mėnesio vėl grįžau, o tada jau buvo lėtas kopimas tarnybiniais laiptais: II kategorijos archyvistė, I kategorijos archyvistė, vyresnioji archyvistė, 1987 sausį – dokumentų panaudojimo skyriaus vedėja.
Dirbau iki 1990 metų spalio, vėliau pradėjau darbuotis moksline bendradarbe Lietuvos MA Kultūros ir meno institute.
Lietuvos archyvų tarnyboje, anuomet vadintoje Vyriausioje archyvų valdyboje prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos, tuomet netruko išsilavinusių istorikų, tik ir laukusių progos imtis tyrimų.
Vienas jų – istorikas dr. Bronislovas Vonsavičius, dirbęs tos valdybos viršininko pavaduotoju. Į bendrą veiklą įtraukęs D. Būtėną, mane, visą eilę istorikų iš Vilniaus universiteto, Istorijos instituto (Sigitą Jegelevičių, Antaną Stravinską, Leoną Mulevičių, Antaną Tylą ir kt..
1988 m. pradėjo leisti žurnalą „Lietuvos archyvai“. Teko redaguoti, turėjau galimybę ir pati publikuoti kelis mokslinius straipsnius.
Tuo pačiu metu rengėme ir „Lietuvos centrinio valstybinio istorijos archyvo fondų žinyną“. Išleidome šio žinyno pirmą tomą. Antrąjį turėjo sudaryti iš Kauno atvežti Kauno gubernijos archyvo dokumentai. Jau buvome parengę lentynas, bet Kauno intelektualai (Egidijus Aleksandravičius ir kt.) sugebėjo tai užblokuoti ir šios gubernijos archyvas liko Kaune.
Likimas suvedė su puikiu žmogumi, tyrėja, mėgėja, Kraštotyros draugijos pirmininke Irena Seliukaite. Ji mane įtraukė į kraštotyrinę veiklą, ekspedicijas. Su A. Paulausku jau buvome išleidę pirmą leidinį apie Rasų kapines („Rasos“, 1988), rengėme knygą apie Bernardinų kapines, įvairius skelbimus.
Įtraukiau į papildomą tiriamąjį darbą (savo asmeniniu laiku) tik ką universitetą baigusią Neringą Češkevičiūtę. Mums abiems labai įdomus buvo 1863–1864 metų sukilimas, asmenybės, 1990 metais ta tema periodikoje publikavome visą eilę straipsnių. Būtent Irena ir pasiūlė išleisti apie šį sukilimą knygą.
Tuometinis direktorius Jonas Baravykas šį sumanymą labai palaikė ir griebėmės darbo. Tai buvo ne tarnybos laiku, tarnyboje vykdėme užduotis – tematinius užklausimus etc. Pirmą kartą vykau į Lenkijos karo muziejų dėl papildomų iliustracijų (E. Andriolio piešinių etc).
Po darbų, savaitgaliais, naktimis rengėme šią knygą, ir 1991 m. Kauno „Šviesos“ leidykla ją išleido. Šis leidinys: „1863–1864 metai Lietuvoje. Straipsniai ir dokumentai“ – yra pirmasis šia tema nepriklausomoje Lietuvoje. Recenzavo dr. Leonas Mulevičius. Negėda, nors, aišku, dabar darytume daug ką kitaip.
1992 metais Seliukaitė mane įtraukė į žurnalo „Mūsų kraštas“, tarpukaryje leisto „Gimtojo krašto“ tęsinio, redkolegijos darbą. Archyvo skaitykloje lankėsi režisierius Raimondas Vabalas, iš Ukrainos atvykdavo žymus kalbininkas Anatolijus Nepokupnas, susidraugavome, padėdavome vieni kitiems.
Būtent mūsų archyvo dokumentų pagrindu A. Nepokupnas 1989 m. Kijeve ukrainiečių kalba išleido knygą apie Tarasą Ševčenką. Puikus leidinys, daug Lietuvos, siūlė man versti, pabūgau – iki šiol gailiuosi. Buvo puikių darbų ir puikių žmonių. Geranoriškų, nepavydžių. Tai pats gražiausiais darbinis mano gyvenimo laikotarpis. Tai buvo darbas, ne tarnyba.
– Ką jums asmeniškai reiškia archyvas?
– Archyvas man visada buvo ir yra gyvas, ne dokumentai, o laikotarpis, žmonės, pagaliau ir pačios bylos – dizainas, raštas, parašai, popierius, kvapas – et, to niekada nepajusi internetinėje erdvėje. Suprantama, išeities nėra, dokumentus reikia saugoti, tačiau esu be galo dėkinga direktoriui Dariui Žeruoliui už galimybe pasinaudoti dokumentų originalais.
– Kaip dažnai dirbate su skaitmenintais dokumentais? Kurį mieliau renkatės – analizuoti suskaitmenintą dokumentą ar ateiti į archyvo skaityklą? Kodėl?
– Jau sakiau, stengiuosi dirbti su originalais. Žinoma, vykdant genealoginius užklausimus, tai palengvina darbą, bet aš jų nedarau. Net savo…kol kas. Buvau sustojusi ties Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu, bet tai nebuvo mano įdomiausias darbas. Ko tai šiame tyrimų lauke aš nesuvokiu. Vertinu tyrėjus, puikūs darbai, naudojuosi, bet man juos vykdyti, matyt, tai per sunku.
– Kaip manote, ar galima būti geru istoriku nedirbant archyve?
– Archyvuose saugomi įstaigų, organizacijų dokumentai. Yra ir pavienių asmeninių fondų. Kiekvienas tyrėjas, tirdamas bet kokį laiką, turi susipažinti su laikotarpiu, t. y. institucijomis, potvarkiais, viskuo, nes be to nesuvoksi ir kitų temų.
Sakysim, ar aš galiu tirti Adomo Mickevičiaus kūrybą, nežinodama jo studijų Vilniaus universitete ir pačio to meto universiteto struktūros. Tai ne visada lengva.
Iškyla kalbų problema
– Kokių įgūdžių reikia turėti, norint dirbti su pirminiais šaltiniais? Ir kokie dažniausi sunkumai kyla dirbant su istoriniais šaltiniais, archyvo dokumentais?
– Šiame archyve pirmiausia rusų, kurią įveikti, baigus universitetą, nebuvo greita ir lengva. Į pasiutimą varė visokie specifiniai rusiški carinių tarnybų „spiski“ (sąrašai etc), todėl, kad nereikėtų visą laiką krimsti žodynus, 1988 į darbą įtraukiau skyriaus darbuotoją Aleksandrą Tumarinson.
Su ja, puikia rusų kalbos žinove, parengėme darbą ir 1988 m. Archyvų valdyba kartu su archyvu išleido „Trumpą aiškinamąjį rusų-lietuvių kalbų raštvedybos terminų žodyną (XIX a. – XX a. pr.)“.
Išleistas 300 egz. tiražu – dabar tai jau bibliografinė retenybė. Recenzavo Lietuvių kalbos terminologinė komisija prie Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, Leonas Mulevičius, Antanas Tyla.
Žinių erdvėje radau jo apibūdinimą: „Žodynas buvo sukurtas siekiant padėti atkurti ir sunorminti lietuvišką kanceliarinę terminiją.
Kaip rašoma Lietuvių kalbos instituto tyrinėtojo Kazimiero Gaivenio darbuose, ilgą laiką Lietuvos įstaigose dominavo rusiški raštvedybos terminai, todėl šis 1988 metų darbas tapo svarbiu žingsniu grąžinant lietuvių kalbą į valstybinių įstaigų dokumentus“.
Nežinau kodėl jis buvo išleistas be ISBN, tai dabar sunku jį rasti. Žinoma, tai nedidelis, 72 p. leidinėlis, bet vis tik, manau, ir dabar gali praversti bandant suvokti rusų kalbos kanceliarinę išmintį.
– Kokie buvo patys įsimintiniausi, netikėčiausi atradimai Istorijos archyve saugomuose dokumentuose?
– Darbovietėse arba tarnauji, arba dirbi. Ne visose darbovietėse yra tokie lobynai, kurie lengvai gali valandinę tarnybą paversti darbu. Man visada archyvas buvo darbas, neskaitant valandų, tai visada buvo įdomu. Atradimų buvo visada. Ir dabar taip pat. Reikia tik čia užeiti.
– Kokio laikotarpio dokumentus tyrinėjate dabar Istorijos archyve?
– Mano pagrindinės tyrimo temos tos pačios: Simono Konarskio ir Simono Daukanto epochos, kapinės, kai kurios XIX a. pabaigos asmenybės.
Jos niekada tiesiogiai nebuvo susijusios su mano tiesioginėmis tarnybomis, arba labai minimaliai. Užsidirbti išgyventi buvo kitos temos ir darbai. Toks blaškymasis į nieką gerą neveda. Taigi viskas liko tas pats, ir niekas iki galo nepadaryta.
– Kokį patarimą duotumėte žmogui, pirmą kartą ateinančiam į archyvą?
– Jis turi žinoti, ko nori ir ką tiria. Ir pradėti nuo laikmečio analizės, o tik tada ateiti į archyvą, o ne atvirkščiai. Tokiame dideliame dokumentų, nuo pat seniausių laikų, kiekyje, joks archyvistas visko nežinos.
Kiekvienu atveju turi nusiteikti, kad brendi į nuostabią nežinomybę, kur ieškomą asmenį ar temą gali surasti lengvai, o gal, prasidėsi metų metus ir nerasi, nes dalis mūsų istorijos yra Rusijos, Lenkijos ir kitų šalių archyvuose.
Ir, žinoma, gerai perkasti kalbą, su ja tikrai viskas greičiau judės. Ir pajusti Atradimo džiaugsmą! Galiu palinkėti kuo didžiausios sėkmės šiame nuostabiame procese!
Kalbino Greta Mauricaitė.
