Vacys Reimeris (1921-2017) | asmeninė nuotr.

Eidamas 96-uosius metus vasario 6 d. savo namuose Vilniuje artimųjų apsuptyje mirė žymus poetas ir vertėjas Vacys Reimeris.

Dėl skaudžios netekties užuojautą Velionio artimiesiems, draugams ir visai Lietuvos kultūros bendruomenei pareiškė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

Pasak Ministro Pirmininko, visa šios šviesios asmenybės kūryba atspindi amžinąsias vertybes ir didelę pagarbą gimtajam žodžiui. V. Reimerio eilėraščiai įtraukti į lietuvių poezijos rinktines, pagal poeto tekstus sukurta dainų.

„Dėl rašytojo Vacio Reimerio netekties reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, draugams ir visai Lietuvos kultūros bendruomenei“, – sakoma Vyriausybės vadovo užuojautoje.

Poetas gimė 1921 m. rugpjūčio 3 d. Kuršėnuose lietuvių šeimoje. Pirmosiomis karo dienomis Vacys su broliu Adolfu ir seserimi Maryte buvo priversti trauktis į Latviją, o vėliau su kitais lietuviais buvo perkelti į Rusijos gilumą. Įsitraukė į dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ kolektyvo veiklą. Rašytojo J. Baltušio pakviestas dirbo Maskvos radijuje lietuviškų laidų redakcijoje. Po karo 1944–1949 m. buvo pakviestas vadovauti Kauno radijui. 1949–1969 m. vadovavo „Literatūros ir meno“ redakcijai. 1951–1956 m. studijavo Maskvos M. Gorkioliteratūros institute. 1952–1954 m. rašytojų sąjungos valdybos sekretorius. 1969–1986 m. „Gimtojo krašto“ vyriausiasis redaktorius. Žmona – muzikos pedagogė Danutė Joana Akelytė. Sūnūs – Algimantas, Giedrius, Ramojus.

1965 m. V. Reimeriui buvo suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. 1968 m. poetui įteikta tarptautinė Džavaharlalio Nehru premija (už eilėraščių rinkinį „Prie Baltojo Tadžo“), 1972 m. įteikta premija (už eilėraščių rinkinį „Eisenos“). 1975 m. valstybinės premijos laureatas (už eilėraščių rinkinį „Šarkos švarkas“), 1977 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, 1981 m. tapo Kuršėnų garbės piliečiu.

Poetas mėgdavo kartoti, kad „savo neatsiūtus metus mama prisiuvo man“. Iki mirties išlaikė aštrų protą, kūrybinį aktyvumą, gebėjimą naudotis informacinėmis technologijomis, neretai į rankas paimdavo ne tik plunksną, bet smuiką, lūpinę armonikėlę, drobę ir teptuką. Aktyviai susitikinėjo su poezijos mylėtojais, duodavo interviu Lietuvos ir užsienio žurnalistams, meno laidų kūrėjams.

Lietuvos rašytojų sąjungoje 2015 m. lapkričio mėn. pristatė paskutinę savo poezijos knygą – daugiau nei dviejų tūkstančių miniatiūrinės poezijos posmų rinkinį „…ir jūs pasakysite…“. V. Reimerio kūrybinę kelionę sudaro 35 poezijos rinkiniai, atsiminimų knyga, poezijos vertimai iš rusų kalbos. Ištikimas tradicinei lietuvių poezijos tėkmei, neatsisakęs ir šiuolaikinių formų įtakos, savo eilėse lietė būties, laiko, žmogaus esybės, ryšio su gamta klausimus. Poezijai nesvetimos humoro gaidos, kasdienės problematikos intarpai, meilės vizijos.

Ankstyvąją kūrybą itin paveikė asmeninė pažintis su Salomėja Nėrimi. 2011 m. išleistą poezijos rinkinio „Posmų gervės“ komplektą lydi poeto įskaityta kompaktinė plokštelė – neabejotinai, šiam sumanymui impulsą davė jaunystės atsiminimai, kai jaunasis poetas karo metais Maskvos radijo įrašų studijoje į vaškines plokšteles įrašinėdavo poetės Salomėjos Nėries skaitomas eiles. Brandos etape V. Reimeris labai vertino Justino Marcinkevičiaus asmenybę ir kūrybą. Žavėjosi „naujų poezijos meistrų“ Aido Marčėno, Antano A. Jonyno, Donaldo Kajoko, Rimvydo Stankevičiaus kūryba.

„Aš – jau pusiaukelėj“, – sausio pabaigoje artėjantį atsisveikinimą nujautė poetas.

Atsisveikinimas su poetu Vaciu Reimeriu – Lietuvos rašytojų sąjungoje, K. Sirvydo g. 6, Vilniuje, vasario 8 d. 14–20 val. ir 9 d. 9–12 val. Laidotuvės vasario 9 d., ketvirtadienį, Antakalnio kapinėse.