Laimingas tas žmogus, kuris įgyvendina savo svajonę. Manau, kad kolega Jonas Laurinavičius yra laimingas. Jau besimokydamas Pasamovio kaimiškoje pradinėje mokykloje, be jokio profesinio orientavimo, be jokių mokytojų paskatinimų jis jau brandino vienintelę svajonę „rašyti į laikraščius“. Ši svajonė išsipildė su kaupu.
Vytautas Žeimantas, žurnalistas, rašytojas.

Panašiai apie žurnalistą, rašytoją Joną Laurinavičių rašė ir bendras mūsų draugas, mano ilgametis kolega prof. Viktoras Urbonas, milžinas žydromis akimis, visada žvelgęs į pasaulio per gerumo rožinius akinius. Pasirodo, jiedu irgi buvo pažįstami, dar nuo studijų Vilniaus universitete, tame pačiame Istorijos filogijos fakultete, kurį ir aš po kelerių metų baigiau. Nors esu J. Laurinavičiaus talento gerbėja ir jo ilgametė kolegė Tėvynės pažinimo draugijoje, ir parašiau ne vieną straipsnį apie jį ir jo kūrybą, bet tai, kad jis rašė ir poeziją ir yra išleidęs net kelis poezijos rinkinius „Baltas vėjas“ (1999); „Altorių šviesoj“ (2005); „Žydinčios žvaigždės“ (2008); „Tylus atodūsis“(2015) ir „Ties rudens aruodais“ (2018) – tai tik dabar iš prof. V. Urbono sudarytos knygos apie J. Laurinavičių „Su žurnalisto bloknotu“ (K., 2018) tesužinojau. Perskaičiusi pirmąjį jo eilėraštį toje knygoje, nustebau:

Aš draugų neturiu,
Aš vienišius.
Aš niekam nenoriu
Atverti save.

Keista. Vien tik aš pažįstu ne mažiau šimto žmonių, vyrų ir moterų, kurie save laiko ir vadina J. Laurinavičiaus draugais, tarp jų ir aš. Ir didžiuojamės jais būdami. Tik Kūrėjo dvasinis pasaulis toks sudėtingas ir paslaptingas… Matyt, suprasti jį ne kiekvienam lemta.

Knygoje „Su žurnalisto bloknotu“ pateikta beveik visa J. Laurinavičiaus biografija, ir tai, kas jam svarbu, parašyta eilėmis. Kiekvieno kūrėjo dvasiniame pasaulyje skaudžiausias žaizdas palieka jo tėviškės praradimas. Ir J. Laurinavičiaus sieloje jo tėviškės praradimas paliko giliausius randus:

Sodybos nebėr. Tiktai atminimai,
Tik debesys, vėjas, sena radasta.
Prie nesančių vartų paliko ir rymo
Nežilstanti mano motulės malda.

Taip apie savo tėviškę Pajautas, gražų dzūkišką kaimą, rašo poetas, jį romantizuodamas daugelyje jo knygų, parašytų proza, o dabar ir poetiniu žodžiu. Eilėraštyje prisimena ir savo vaikystę ir savo mamą, kuri
vis klausia
ir klausia manęs
Pavenčiuos po smiltim
Gulėdama:
Ar kas neskauda,
Ar pavalgyt pietų
Neužmiršau?
Ar negeriu?
Kasdieną
Jai laiškus rašau.
(Jonas Laurinavičius. Iš žurnalisto bloknoto / Sud. V.Urbonas. –K, 2015. – P.31)

Prisimenamas ir tėvelis, su kuriuo poetui visad būdavo gera: tėvelis vesdavosi jį į laukus ir aiškindavo ūkio darbų gudrybes, diržu niekada negrasino ir beržinės košės niekada nėra gavęs. Poetui regisi, kad ir dabar, kai jau tėvelis Aukštybėse, jam visai ne rojus rūpi:
O kur kas paprasčiau
Ar perkelti arklį
Nepamiršau?
Ar nepaliktas plūgas
Rūdyt palei tvorą?
Ar aš dar mokytis
Noriu?

Viskas praėjo. Ir sunyko. Beliko tik prisiminimai ir tėvų kapeliai.

…O tėviškė!
Tu toks tylus atodūsis
Ir ašara ant skruosto
Tyliai nubraukta…. (Ten pat, p. 35)

Primenanti Trispalvę: „Geltonos – žydinčios purienos, / Žalios – mano kaimo vasaros, / Raudonos – Rytmečio žaros (Ten pat, p. 36). Kaip tik čia, gyvenant Pajautų kaime, į jauno bernaičio gyvenimą atėjo Mokytoja. Stasė Zubrickaitė-Mikalajūnienė. Su meile ir dėkingumu ją prisimena jos buvęs mokinukas:

Jūs mokėte pažinti savo kraštą,
Ir gerbti duoną, ir klausyt tėvų.
Ir meilė knygai – sakėt – tenemąžta,
Ir vengti melo, šunkelių kreivų.

Ir dabar, po daugelio dešimtmečių poetas lenkiasi jos „šviesiajam atminimui“…, nes buvo ji – „tarsi lemtingas žiburys“ (Ten pat, p. 62)

Čia aptariu du J. Laurinavičiaus eilėraščių rinkinius: „Baltas vėjas“ (1999) ir „Tylus atodūsis“ (2015). Pirmajame didžioji dalis eilėraščių skirta gimtinei, meilei, artimiems žmonėms, jų likimams, pamąstymams apie gyvenimo prasmę, dorą, moralę, humanizmą, nevengiama ir istorinių temų:

Sakai, visi –
Tarytum dagys – – –
Tačiau yra
Vienintelė tiesa:
Tik skaidrios akys,
Šviesios akys
Įžiūri šviesą
Kito akyse.
(Baltas vėjas, p. 8)

1985 metais parašytas eilėraštis „Vidurnakčio skausmas“ – istorinis ekskursas į taip gerai mums pažįstamą sovietinę dažną to meto šeimų praeitį, kai šeimos tėvas ir rūpintojas „Avansą gavęs, vėl kaip maišas girtas / Per patį įmigį iš miego kelia/ – Greičiau duris! – kaip subaubia įširdęs./ Ir godžiai gurkšteli alaus gurkšnelį“ O jau atidarius duris pasirodo visoje „grožybėje“:

Kažkur kažkas kažkuo į lūpą skėlęs.
Kažkur gulėjęs. Purvinas kaip velnias.
Ir be kepurės. Ir be skatikėlių…
Užgesus cigaretė. Smunka kelnės.

Įėjęs į namus sudrimba, „Kakta į slenkstį tvojęs“, žmona su sūnumi dar bando kelti, jis „smogia sūnui tiesiai į krūtinę“… Tokia tat buvo sovietinė tikrovė, tipiška daugeliui šeimų… Prisimename ją tokią iš pasakojimų ir literatūros.

Poetas primena, kad mūsų didžiojo švietėjo ir rašytojo, pirmojo Lietuvos istoriko Simono Daukanto laidotuvės buvo labai skaudžios. „Priešais berniukas nešė žibintą, netoliese ėjo kunigas Ignotas Vaišvila, globojęs S. Daukantą paskutiniaisiais jo gyvenimo metais, o paskui karstą sekę trys Papilės senutės (A. Sabaliauskas. Mes Baltai. – P. 107). Ta istorija Poetą nuteikia liūdniems apmąstymams, kad, deja, Lietuvoje ne vienam šviesuoliui tenka patirti tokią dalią: „Vingiuoti žmonių keliai, /Vargo Pelės biografijos puslapiai rūstūs,/ Kasdieniški ir nenuotaikingi,/ Ten tėra vienas žodis/ DARBAS.

Per Simono rankas,
Per širdį,
Per plunksną
Ėjo ž-emaičiai, kalnėnai, lietuviai,
Iš amžių glūdumo išnirdami,
Iš amžių ūkų kildami
Į dabartį, į ateitį…

O tautos padėka istorikui tebuvo tokia… Kaip, beje, ne jam vienam Tautai ir jos istorijai didžiai nusipelniusiam….

Kitame J. Laurinavičiaus eilėraščių rinkinyje 110 eilėraščių. Net du eilėraščių rinkinio skyriai „Iš įvardintų takų“ ir „Pajautos“ skirti jo gimtinei ir tėviškei, kiti – prisiminimams, pamąstymams, ekskursas į tautos istoriją, kuri, beje, gyvenantiems karų tarp Rytų ir Vakarų, niekada nebuvo nei saugi, nei laime žydinti… Iš čia ir poeto liūdni atsiminimai apie pokarį

Arkliamėšly guli nukautas žaliukas –
Be batų, be švarko, vienais marškiniais.
Ant kaklo rožančius juodais karoliukais
Ir kraujas, priskritęs ties pat smilkiniais
(J. Laurinavičius. Tylus atodūsis. – K., 2015. – P.13)

Skauda širdį poetui, kai „Į užsienį išeina, kas tik gali / Savas šaknis / Prie Nemuno palikę./ Ir laimės nesuradę / Tuoj pradės rašyti / Savo skausmo knygą…/ Išeina, išlekia… /Tegu, tegu…

O mes prigludę
Prie Sedos, Veprių, Lekėčių,
Išsaugosim vis viena,
Lietuva, Tave!
(Ten pat, p. 67)

Apie savo gyvenimo kelią poetas rašo su trykštančiu optimizmu ir neišsenkančia viltimi…, kad gyvenimas tęsiasi, nors ir ne jaunystė. Svarbu tik, kad kiekviena diena vainikuotųsi prasme:

Ėmiau aš gyvenimą
Kaip Viešpaties dovaną –
Ir saldžią, ir rūgščią,
Ir kietą, ir švelnią.
Bet vienintelę,
Specialiai man skirtą,
Analogų pasaulyje
Neturinčią.

Su meile ir pasididžiavimu poetas rašo apie savo profesiją. Ji Jam tai nuolatinis kopimas į kalną, kur kiekvienas žingsnis vis sunkesnis, sudėtingesnis, tačiau su kiekvienu žingsniu atsiveria vis platesnis horizontas, vis toliau matyti. Tas ir sudaro būties esmę.

Žurnalistika – mano gyvenimas.
Spindintis kelias nuo vaiko dienų.
Nenurinmstantis kraujo sruvenimas,
Su knyga ir su plunksna
Laimingas einu.

Smagu rašyti apie laimingą žmogų. Smagu su juo bendrauti. Tarsi pasišildai jo laimės spinduliuose. Ir gyvenimas vėl įgauna spalvas, skonį, kvapą ir viltį.

Spausdinti 🖨