O. Voverienė. Tautinės kultūros asmenybė – poetas Kęstutis Balčiūnas

Žaliavo rūtos šalia klėties ir sirpo dienos, kaip avietės
Sena sodyba šalia kelio, praeivį kvietėsi prie stalo.
Motulės drobės čia margavo, lyg išskleisti sparnai drugelio,
O žvaigždės liepos danguje ilgai netirpdavo net aušroje.
Kęstutis Balčiūnas

Toks pažįstamas ir mielas tas lietuviško kaimo vaizdelis mūsų literatūroje. Ir toks mielas lietuvio širdžiai. Paskaitęs nesuklysi, kad kalbama apie Lietuvą. Juolab, kai „čia, išnirus iš gelmių“ tarp kulkų čežančių, purslų / Žaliais plaukais pridengus kūną, žavi jauna duktė Perkūno, / Valdovė ežero gilaus, Laumužė miško iškilaus“, visais istoriniais Lietuvos laikais gelbėjusi lietuvius nuo visokių negandų,nuo Šėtono kariaunos, atklydusios iš Rytų, lietuvio išgelbėti jau nebegalėjo… Teko ir jauniausiąjį brolį iš keturių nužudytųjų priglausti ežero karalystėje. („Tėviškės arai“). Tokia buvo poeto Tėvynės dalia pokario metais. Apie ją ir pokario dramatišką Lietuvos istoriją – visas poeto Kęstučio Balčiūno poezijos rinkinys.

Iki šiol Kęstutį Balčiūną pažinojau, kaip patriotinių renginių, skirtų Tautos sukilimo (1941 m. birželio 22-28 d.), kasmet rengiamo Nepriklausomybės aikštėje, paminėjimui, rengėją ir vadovą, vėliau tapusį ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos Tarybos nariu. Net ir neįtariau, kad jis, dar ir gražų lietuvišką žodį puikiai valdantis rašytojas ir poetas. Tik gavusi jo būsimos knygos rankraštį, apsidžiaugiau, netikėtai atradusi dar vieną mūsų tautinės kultūros „deimančiuką“, ištikimai tęsiantį tautinį paprotį savo turiniu ir raiškos forma. Tik jo eilėraščių tema, skirta Lietuvos pokario istorijai – partizanų ginkluotam pasipriešinimui okupantui, siekiant atgauti Lietuvos nepriklausomybę, – skaudi ir pamokanti; priešingybė dabartinei modernistinei, žlugdančiai žmogaus dvasią, o galiausiai, sunaikinančiai ir jį fiziškai, panirus į gyvenimo beprasmybės, dorovinio ir moralinio purvo liūną.

Kęstučio Balčiūno poezijos rinkinyje pateikti 23 eilėraščiai. Vienas iš jų „Tėviškės arai“, lyriškai pasakoja apie ramų ir taikų, žydintį ir ir rūtomis žaliuojantį, svetingą lietuvišką kaimą, koks jis ir buvo iki Lietuvos okupacijos, tarsi įveda į pokario žiaurią Lietuvos istoriją, tipišką visiems to meto mūsų šalies kaimams. Okupavus Lietuvą ta lietuviško kaimo idilė, kurioje dominavo „ramuma ir žaluma“, gausios ir gražios lietuviškos šeimos, baigėsi, kaimas sukilo prieš žiaurų okupantą.

Kęstučio eilėraščio šeimoje keturi broliai paima ginklą į rankas ir išeina ginti savo laisvės ir Lietuvos nepriklausomybės. Visi keturi broliai žūva nuo šimtatūkstantinių, paties Šėtono vedamų, iki dantų ginkluotų, ordų ginklo. Kaimas ir visa Lietuva pavergiama net penkiasdešimčiai metų. Kiti eilėraščiai skirti partizaniniam ginkluotam pasipriešinimui ir tremties prisiminimams. Tai ypač svarbu dabartiniam laikotarpiui, kai Lietuvoje vyksta aršiausias karas už jaunųjų kartų protus, o mūsų Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės dosniai apmoka tik tuos autorius, kurie niekina ir žemina Lietuvos nepriklausomybę, bjauriausiai apvemia, kaip Marius Ivaškevičius, Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo  dalyvius, išsityčioja iš mūsų laisvės kovų, skatina sovietmečio nostalgiją, temdančią dar negebančių mąstyti, besiformuojančių jauniausios lietuvių kartos protus.

Eilėraštyje „Laisvės šaukliai“ Kęstutis Balčiūnas rašo apie pirmųjų pokario laidų gimnazijų abiturientus, pasirinkusius savo gyvenimo tikslu – kovą už Lietuvos nepriklausomybę:

Gimnazijas, namus palikę,
Nuo arklo pasitraukę
Panų dar nebučiavę
Už laisvę kautis traukia

1944-1946 metais jie dar nežinojo, kad patraukę į miškus, namo jau nesugrįš, „ir gegužinėj trankiai / mergų nepašokdins“. Išskins juos iki vieno, gal jau pavasarį, gal vasarą, gal rudenį ar žiemą… NKVD kariuomenės šimtatūkstantinės ordos. Tačiau tie, kurie išėjo į miškus 1948 metais, jau visi žinojo, kad žus, Vaclovas Voveris-Žaibas į savo kovinį „Geležinio Vilko būrį“, jau nebepriėmė šešiolikmečių ir septyniolikmečių, jie turėjo išlikti ir gyventi, nes, kaip eilėraštyje rašo jo autorius, kad to meto Lietuvos partizanai, jau nebuvo „naivūs vaikiai“, o tik „Arų sparnais norėjom / Suplėšyt naktį klaikią“. Ir jau sąmoningai ėjo į žūtbūtinę kovą ir mirtį, su motto lūpose „Geriau mirti stovint, negu vergauti atsiklaupus“ (tai Vaclovo Voverio-Žaibo bendražygio Jono Kazlausko-Šermukšnio žodžiai). Ir žuvo jie vienas po kito… pradžioje susirėmimuose su NKVD kariuomene ir stribais, o vėliau… ir savo silpnavalių bendražygių išduoti.

Nors oficialiai skelbiama, kad žuvo 21,5 tūkstančio Lietuvos partizanų, naujausia kraštotyrinė literatūra liudija, kad žuvusiųjų partizanų buvo žymiai daugiau negu 22 tūkstančiai. O jų amžiaus vidurkis buvo 22 metai. Gi partizanavimo iki žūties vidurkis – tik dveji metai. Tokios laisvės kovų istorijos neturi nei viena Europos valstybė. Lietuvių kova už laisvę buvo dvigubai ilgesnė negu Pirmasis pasaulinis karas, ir net gi Antrasis pasaulinis karas. Ji ne tik Istorijoje įtvirtino lietuvius, kaip didvyrių tautą, bet ir literatūroje sukūrė tvirtą pagrindą įteisinti karžygišką mūsų tautos epą. Tik tą turės padaryti ateinančios Lietuvos literatūrologų kartos, nes dabartinės, kaip parodė Nacionalinė kultūros ir meno komisija, vadovaujama prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, įteikusi minėtą premiją Mariui Ivaškevičiui, dėl jos ir komisijos narių prokomunistinių įsitikinimų, įaugusių į jų kraują ir kiekvieną kūno ląstelę, to tikrai nepadarys.

Apie neabejotiną poeto talentą liudija jo eilėraščio įtaigumą sustiprinantis gamtos motyvas, ypač ryškus jo eilėraštyje „Atsisveikinimas“:

Sidabro mėnesienoj,
Lyg ramiame sapne,
Jaunutis partizanas
Kalbėjos su mama:
Palaiminki, mamyte,
Ar grįšiu nežinau,
Girdžiu Tėvynė šaukia.
Ją ginti privalau

O jo mama, nors ir gelia jai širdį skausmas dėl sūnaus ateities, jam linki: „Te krintanti žvaigždelė /Tau gerą sėkmę lems, / O Apvaizdos akelė / Te saugos ir uždengs…“ Eilėraštyje poetas liudija lietuvės motinos, patriotės tvirtybę: ji neprašo sūnaus jos nepalikti ir globoti jos trapumą ar senatvę, nes supranta, kad Tėvynės laisvė yra aukščiau už viską ir kiekvieno Lietuvos vyro šventa pareiga yra ginti Tėvynę. Eilėraštyje ji sako: „Jei lemta bus sugrrįžti / Su viesulu parlėk / Ir laisvės šventą ugnį / Parnešk, namuos įžiebk. / O jei bus lemta žūti, / Te didvyrio dvasia / Nauja žvaigžde sužimba / Aukštam dangaus skliaute“.

Kitame eilėraštyje poetas pasakoja apie partizanų Kalėdas: jos toli nuo šeimų., nuo namų, nuo mylimųjų… „Šilta šviesa žvakelės / Plevena troboje, / Prie stalo rūstūs vyrai, / Susėdę paslapčia. / Plotkelę baltą laužia / Ir meldžiasi širdim / Užgimstant Atpirkėjo / Jie laukia su viltim

Ginklus apsikabinę,
Lyg savo mylimas,
Toli mintim nuklydę
Pas ištremtas šeimas“

O ten „taigos platybėj“ sušalusi ir vieniša, sesuo miršta iš bado, „gegužy ištremta…“.

Tokia buvo daugiau negu trečdalio tautos realybė ir dalia, jos Tėvynę okupavus nuožmiam priešui. Didžiosios kovos apygardos partizanų vadui „Žaliam Velniui“ – Jonui Misiūnui, lietuviui gražuoliui, poetas paskyrė „žalią dainą“. „Žalio Velnio“ asmenybė jam asocijuojasi su žaliu Lietuvos kraštu, žaliu mišku, žalia laume mėnesienoje ir netgi su žaliu vėju:

Žalias Velnias, narsus vadas
Žalių vyrų priešaky…
Žalias aidas atkartoja
Žalią dainą pagiry…

Eilėraštyje „Ištuštėję namai“ pasigendama visos jaunų lietuvių kartos, žuvusios kovoje su okupantais pokaryje. Žuvo  22 tūkstančiai Lietuvos jaunų vyrų ir mergaičių…

Kur Skautas, kur Perkūnas,
Nenuorama Dagys,
Kur visad linksmas Saidas,
Jaunutis bei Lokys?

Visi jie žuvo, atlikę pareigą Tėvynei ir tapo Lietuvos karžygiškos istorijos herojais. „neliko jų nė vieno / Taip laukiamų, deja… / Ir nebeverk, motule / Tokia karių dalia…“ Žuvo ir „Žalias Velnias“ ir jo narsūs Didžiosios kovos apygardos kovotojai, parašę visą Lietuvos pokario istorijos skyrių:

Todėl dabar ir visados –
Žalią pasaką – legendą
Žali metai seks, kartos,
Žalio Velnio atminimas
Žaliame krašte žaliuos!

Didžiosios kovos partizanų apygardos ir jos vado Žalio Velnio atminimas yra įamžintas mons. Alfonso Svarinsko įkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke Kadrėnuose  (Ukmergė raj.), taip pat ir mano paskutinėje knygoje (Ona Voverienė. Kovų už laisvę keliu į Amžinybę. – V., 2018). Šis Kęstučio Balčiūno eilėraščių rinkinys irgi yra  paminklas žuvusiems ir stebuklu išlikusiems dar gyvais partizanams.

Kad laisvės rytas auštų
Mokėjom brangią kainą,
Iš nuotraukų pageltusių
Išgirsit laisvės dainą.

Tokia pat aukšta emocine gaida parašyti ir kiti Kęstučio Balčiūno eilėraščiai: „Akimirka“, „Mamai“, aitė“ (tai jo mama), „Padangių raiteliai“, „Partizanų sesėms“, istorinė „Sakmė apie piemenį“, eilėmis apglėbusi paskutiniuosius prieškarinius Lietuvos metus – Tautos sukilimą (1941 m. birželio 22-28), mobilizuojamų į okupantų kariuomenę vyrų išėjimą į miškus, jų kovas su NKVD kariuomene ir stribais, buvusio piemenėlio suėmimą ir žiaurų tardymą NKVD rūsiuose, jo mirtį nieko neišdavus. Tokia pat tonacija parašyti eilėraščiai „Klevo rauda“, „Peršauta duona“, „Žygiuojanti istorija“ apie išlikusius gyvus buvusius Lietuvos partizanus, atlaikiusius tardymų kančias, griežtojo režimo politinių kalinių kalėjimus ir lagerius, aktyviai dalyvavusius Sąjūdžio dainuojančioje revoliucijoje ir sulaukusius Lietuvos nepriklausomybės:

Su vėliavom apygardų, sričių praeina
Ne žilagalviai seniai parade…
Žygiuoja metai ir istorija garbi čia eina,
Kartu su kiekviena krauju aplaistyta diena.

Kęstučio Balčiūno eilėraščių rinkinys baigiamas optimistine nata:

užaugo buvusių Lietuvos partizanų
sūnūs ir anūkai. Ir dabar valstybinių švenčių metu jau jų
Šaunios kuopos vis žygiuoja,
Plazda vėliavų šilkai!
Sūnūs prisiekė išsaugot,
Ką sukūrė jų tėvai.

Mūsų, pokario atminties laikais, poezija tapo kariu, narsiai besikaunančiu su istorijos užmarštimi. Visais laikais viena iš pagrindinių poezijos funkcijų ir buvo, kaip teigia literatūros kritikas Vytautas Kubilius, – „nešti savo žodžiuose, vaizduose ir melodijoje žmogaus būties esmę, jos dramatizmą ir gyvą alsavimą, prisotinti amžiną žmogaus troškimą naujų išgyvenimų, tegul ir iliuzinėje meno realybėje. Poezija gyva ir būtina, kol ji pajėgia duoti skaitytojui naują, estetiškai transformuotą dvasinę patirtį“ (Vytautas Kubilius Problemos ir situacijos (V., 1990. – P.319)

Kęstučio Balčiūno poezija išaugo iš dramatiškiausios Lietuvos pokario istorijos patirties (jo mama Zofija Venskutė-Balčiūnienė buvo partizanų ryšininkė, vėliau ir partizanė), bei atsiminimų. Ir jo paties, kaip menininko patirties, gaivinant lietuvišką tautinę eilėdarą. Jo eilėraščių melodingumas primena lietuvių liaudies dainas: trumpas sakinys, tarsi šaltinėlis srovena, nešdamas dramatiškų partizaniškos kovos už laisvę ir nepriklausomybę konkrečius arba poeto numanomus vaizdus (jaunučio vaikino, išeinančio į mišką, atsisveikinimas su savo mama; rūstūs vyrai prie Kalėdų stalo ir pan). Gimtieji namai, liūdesys juos paliekant, motina, sesė, žaliuojantis laukas, miškas, pagaliau laukinės gėlės pagiry, vadinamos žuvusių mergaičių, ryšininkių ir partizanių, vardais – juose esminės būties problemos ir tiesos.

Kaip tik čia ir glūdi svarbiausios poeto gyvenimo ir kūrybos vertybės. Čia jis geriausiai jaučia visą žmogaus būties apimtį, jos ritmą gimtųjų namų šilumoje, kurios netekęs jis jaučiasi tarsi netekęs savo gyvenimo pagrindo. Todėl jo eilėraščiuose ne tik nuotaikų ir jausmų grandinė, bet ir paties eilėraščio įvykio vaizdo kontūrai. Kęstučio Balčiūno kūryba gimsta ir gyvena, žvelgdama į viską jautriu žmogiškumo aspektu, sujungdama asmeninę ir istorinę, intymią ir visuotinę būtį („Uniformuota mergaitė“) Romantinis jo eilėraščių tonas, jungiamas su lietuviška poeto širdžiai miela gamta, – suteikia jo poezijai ypatingą, tarsi protėvių vaidilos kalbėjimą, naujais rūsčiais laikais. Jo kūryba tęsia emocingo lyrizmo paprotį su partizanų kovos piešiniais ir sentimentalizmo priemaiša. Taigi Kęstutis Balčiūnas savotiškai perima Mairono, Pauliaus Širvio ir netgi Justino Marcinkevičiaus lyriškos poezijos tęstinumą, kuris dabartinei mūsų poezijai itin reikalingas.