Vilniaus arkikatedra – ne tik veikianti šventovė ir vienas ryškiausių sostinės architektūros ženklų. Tai vieta, kurioje susitelkę kelių šimtmečių Lietuvos valstybės, Bažnyčios, miesto, meno ir visuomenės istorijos sluoksniai.
Nors Arkikatedra tyrinėta ne kartą, iki šiol trūko nuoseklaus tyrimo, kuris sujungtų skirtingais laikotarpiais sukauptus duomenis, įvairių mokslo sričių būdus ir leistų į šį išskirtinį objektą pažvelgti kaip į visumą.
Tokią galimybę siekiama sukurti Lietuvos mokslo tarybos (LMT) paskelbtu tiksliniu kvietimu kompleksiniams Vilniaus arkikatedros tyrimams.
Būsimam projektui keliamas siekis ne tik suteikti naujų mokslinių žinių, bet ir padėti geriau suprasti Arkikatedros vietą Lietuvos bei Europos istorijoje, atverti tyrimų rezultatus visuomenei ir stiprinti tarpdisciplininio darbo kultūrą.
Apie tai, kodėl pasirinktas būtent tikslinio kvietimo formatas, ką šiuo atveju reiškia kompleksiškumas ir kokio požiūrio tikimasi iš tyrėjų komandų, kalbamės su LMT Humanitarinių ir socialinių mokslų žinovų komiteto pirmininke prof. dr. Jurgita Verbickiene.
– LMT paskelbė tikslinį kvietimą kompleksiniams Vilniaus arkikatedros tyrimams. Kodėl buvo pasirinktas būtent tikslinio kvietimo formatas? Kokią pridėtinę vertę jis gali sukurti, palyginti su įprastais varžytuviniais mokslinių tyrimų kvietimais?
– Šis kvietimas skirtas plataus masto tyrimams, sutelktiems į vieną konkrečią ir Lietuvos istorijai ypač svarbią vietą. Arkikatedroje susikerta skirtingi Lietuvos istorijos klodai. Ji reikšminga ne tik kaip architektūros vertybė, bet ir kaip kultūros, religijos bei dvasinės stiprybės simbolis.
Su ja taip pat susijusios svarbios istorinės asmenybės, o pastaruoju metu kalbama net apie lietuviškojo panteono formavimą arkikatedroje.
Poreikis skelbti tokį kvietimą kilo iš noro geriau suprasti, ką arkikatedra reiškia mums, kas joje slypi ir kokių netikėtų atradimų ji dar gali pasiūlyti. Arkikatedrą gana nemažai tyrinėjo Lenkijos istorikai ir menotyrininkai, yra paskelbta nemažai jų straipsnių.
Čia susiduriame su Lietuvos istorijos tyrimuose gana dažna padėtis, kai apie mums svarbius objektus kalba kitų valstybių mokslininkai. Todėl vienas iš šio kvietimo sumanymų – paskatinti mus pačius sistemiškai įvertinti, ką mums reiškia arkikatedra ir ką joje turime.
Tikslinis kvietimas leidžia kryptingai sutelkti skirtingų sričių mokslininkų grupes vieno objekto, jo erdvės, vertybių, su juo susijusių asmenybių ir kitų dalykų tyrimams.
Tai išskirtinis kvietimas ir savo apimtimi – tokio masto vienam objektui skirto projekto LMT iki šiol nebuvo finansavusi. Tyrimams numatyta iki pusantro milijono eurų, todėl tikimasi plataus, išsamaus ir įvairiapusio arkikatedros ištyrimo.
Kartu svarbu ieškoti būdų, kaip tyrimų rezultatus pristatyti visuomenei, atskleisti arkikatedros reikšmę ir įvertinti jos vietą platesniame Europos katedrų kontekste.
– Kvietime numatyta finansuoti kompleksinius Arkikatedros tyrimus. Ką šiuo atveju reiškia kompleksiškumas? Kodėl tokio masto ir reikšmės vertybei svarbu, kad skirtingų sričių mokslininkai dirbtų kartu, o ne vykdytų atskirus tyrimus?
– Iki šiol mokslininkai galėjo imtis atskiro objekto ar konkrečios problemos tyrimų dalyvaudami įvairiose finansavimo programose, pavyzdžiui, Lituanistikos ar mokslininkų grupių projektų programose. Šiuo atveju tikimasi gerokai platesnio masto tyrimų, kurie duotų sisteminį rezultatą.
Tai reiškia, kad skirtingi tyrimai turėtų derėti tarpusavyje, būti atliekami laikantis aiškios bendros logikos, o taikomi būdai – suderinti. Kompleksiškumas nėra tik daugybė atskirų tyrimų. Svarbu, kad jų rezultatai papildytų vieni kitus ir padėtų susidaryti bendrą vaizdą.
Tarpdiscipliniškumas šiandien svarbus ne tik humanitariniuose ar socialiniuose moksluose – šia kryptimi juda iš esmės visi mokslai. Dėl technologinių pokyčių tyrimams reikia vis labiau specializuotų žinių, susijusių ne tik su konkrečia mokslo disciplina, bet ir su technologijų taikymu.
Todėl vienam mokslininkui, kad ir koks geras tyrėjas jis būtų, aprėpti visus tokio objekto tyrimams reikalingus aspektus tampa labai sudėtinga.
– Kvietimas nukreiptas ne tik į naujų mokslinių žinių kūrimą, bet ir į jų pritaikymą, kultūros paveldo pažinimą bei sklaidą. Kokio rezultato tikimasi iš finansuojamo projekto? Koks, Jūsų nuomone, būtų didžiausias tokio tyrimo sėkmės rodiklis?
– Nenorėčiau labai tiksliai įvardyti laukiamo rezultato, nes tai jau būtų tam tikras krypties sufleravimas paraiškų teikėjams. Neabejoju, kad mokslininkų grupės gali pasiūlyti gerokai daugiau, nei aš dabar galėčiau numatyti.
Kartu reikia suprasti, kad dabartinio finansavimo greičiausiai nepakaks idealiam ir galutiniam rezultatui pasiekti. Dalis reikalingų tyrimų yra labai brangūs, sudėtingi ir ilgai trunkantys.
Pavyzdžiui, tokie gali būti genetiniai tyrimai. Todėl šiuo projektu veikiau pradedame naują Arkikatedros tyrimų laiką ir suteikiame jam paskatą, o ne tikimės, kad per ketverius metus bus galutinai atsakyta į visus klausimus.
Svarbus būtų ne tik mokslinis rezultatas, galintis įgyti labai įvairias formas, bet ir tam tikrų temų, asmenybių bei vertybių aktualizavimas. Taip pat reikėtų sprendimų, kurie padėtų arkikatedrą plačiau pristatyti tiek visuomenei, tiek akademinei bendruomenei.
Labai svarbus ir pats tyrimų dokumentavimas
Jeigu būtų fiksuojama, kaip vyksta tyrimai, ši medžiaga galėtų tapti dokumentinio filmo pagrindu, būti naudojama mokyklose ir padėti visuomenei geriau suprasti arkikatedros reikšmę Lietuvos bei Europos kultūros ir istorijos kontekste.
Dar vienas reikšmingas rezultatas būtų naujos mokslininkų kartos ugdymas ir tarpdisciplininio mąstymo kultūros stiprinimas. Lietuvoje šioje srityje dar atsiliekame nuo Vakarų valstybių.
Tarpdiscipliniškumas yra specifinis mąstymo būdas, kurį reikia išsiugdyti ir išmokti suprasti jo teikiamą naudą. Tai nereiškia, kad kiekvienas mokslininkas privalo tapti tarpdisciplininiu tyrėju, tačiau daliai jų toks gebėjimas būtų didelis pranašumas.
– Vilniaus arkikatedra yra viena reikšmingiausių Lietuvos kultūros paveldo vertybių, tačiau kartu – ir sudėtingas, daugiasluoksnis istorinis šaltinis. Kokius jos istorijos sluoksnius ir reikšmes šiuolaikinis mokslas dar galėtų padėti atskleisti? Kur matote didžiausią pažinimo galimybę?
– Konkrečias tyrimų kryptis turėtų pasiūlyti pačios tyrėjų komandos, o žinovai vertins, ar pasirinktas kelias yra tinkamas. Tačiau man atrodo, kad labai svarbu ne tik atrasti naujų faktų, bet ir išskleisti arkikatedros reikšmę.
Visi tarsi žinome, kad arkikatedra mums yra svarbi, tačiau tikriausiai nedidelė visuomenės dalis galėtų aiškiai paaiškinti, kuo ji svarbi ir koks yra šios vertybės istorinis turinys. Taip dažnai nutinka su istoriniais reiškiniais ar vertybėmis: visi jas žino, tačiau gerokai sunkiau įvardyti, kaip jie susiję su žmonėmis ir kodėl yra reikšmingi šiandien.
Kalbėdami apie Vilniaus arkikatedrą, kalbame apie laikotarpį nuo Mindaugo laikų iki pat šių dienų. Tai vertybė, jungianti kelis šimtmečius labai skirtingos ir permainingos Lietuvos istorijos – nuo virsmo krikščioniška valstybe iki XIX amžiaus ir sovietmečio persekiojimų bei žmonių stiprybės išsaugant pačią vertybę.
Norėtųsi, kad visuomenė galėtų geriau matyti, jausti ir įvardyti šiuos arkikatedros sluoksnius. Žinoma, tik dalis mokslininkų sukurtų žinių taps svarbi plačiajai visuomenei ir galės būti panaudota mokslo garsinimui. Tačiau greta naujų žinių kūrimo labai svarbu skatinti ir aktyvesnį jų pristatymą visuomenei.
– Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai tobulėjo archeologinių, istorinių, gamtamokslinių ir skaitmeninių tyrimų būdai. Kaip šiuolaikinės technologijos ir nauji moksliniai metodai gali pakeisti mūsų supratimą apie Arkikatedrą ir jos istoriją?
– Taikomų būdų visuma labai priklausys nuo mokslininkų keliamų klausimų. Tačiau šiandien jau matome, kiek daug galimybių suteikia naujosios technologijos.
Pavyzdžiui, genetiniai tyrimai gali padėti nustatyti žmogaus ligas, amžių, lytį, o kai kuriais atvejais, jeigu turima palyginamųjų duomenų, net ir konkrečią asmenybę. Mokslininkai gali tirti arkikatedros rūsiuose esančius palaidojimus.
Tokie tyrimai galėtų daugiau papasakoti apie skirtingais istoriniais laikotarpiais gyvenusius vilniečius ar kitas žmonių grupes: kuo jie sirgo, ką valgė, kokia buvo jų kilmė ir kuo skyrėsi skirtingų visuomenės sluoksnių gyvenimas.
Arkikatedros pastatas jau buvo skenuotas, o neinvaziniais metodais ieškoma jame esančių ertmių. Tokie būdai leidžia vertybę tirti jo nepažeidžiant ir pamatyti tai, ką anksčiau mokslininkai galėjo tik apžiūrėti ar numanyti.
Šiandien galima tiksliau nustatyti, iš kokio lydinio objektas pagamintas, kada jis atsirado, kokia jo būklė, taip pat tiksliau datuoti įvairius radinius.
Technologijos leidžia apdoroti didelius duomenų kiekius, ieškoti jų tarpusavio sąsajų ir lyginti rezultatus. Tai labai svarbu istorijos tyrimuose, kuriuose anksčiau išvadas kartais tekdavo grįsti vos vienu ar dviem dokumentais, todėl didelę reikšmę turėjo interpretacija.
Istorijos, archeologijos, gamtamokslinių tyrimų ir menotyros būdų sujungimas viename projekte pats savaime būtų tam tikra inovacija Lietuvos humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Kartu tai bus ir didžiulis iššūkis – mokslininkams reikės susitarti, kaip dirbti tiriant tą pačią vertybę, kokius klausimus kelti ir kaip suderinti skirtingų mokslų taikomus būdus.
– Kvietime numatytas dėmesys ne tik tyrimams, bet ir jų rezultatų prieinamumui visuomenei. Kaip, Jūsų nuomone, mokslinių tyrimų rezultatai galėtų pasiekti žmones taip, kad jie taptų ne tik akademine verte, bet ir gyva Lietuvos kultūrinės atminties dalimi?
– Tyrimų rezultatai turėtų būti pritaikyti skirtingoms visuomenės grupėms. Vienokius tekstus rašo ir skaito mokslininkai, kitokie tekstai yra svarbūs ir prieinami platesnei visuomenei. Labai svarbu nepamiršti skirtingo amžiaus mokinių ir jaunimo.
Arkikatedra gali būti pristatoma ir kaip tam tikras visuomenės atsparumo simbolis. Viename pastate susitelkusios simbolinės reikšmės gali būti aktualios labai skirtingiems žmonėms, todėl ir rezultatų pateikimo formos gali būti pačios įvairiausios.
Mokslininkai rašys straipsnius ir monografijas, tačiau greta jų galėtų atsirasti dokumentinių filmų, komiksų, vadovėlių, vaikams skirtų knygų. Galėtų būti pasakojamos su arkikatedra susijusių asmenybių istorijos, o architektūriniai pokyčiai ir perstatymai – vizualizuojami skaitmeniniu būdu.
Būtų įdomu pamatyti, kaip arkikatedra keitėsi skirtingais laikotarpiais, kokia ji buvo anksčiau ir ką jai suteikė Lauryno Stuokos -Gucevičiaus pertvarka.
– Ką norėtumėte pasakyti mokslininkams ir tyrėjų komandoms, svarstančioms teikti paraišką? Kokie sumanymai, požiūris ar siekis, Jūsų nuomone, geriausiai atlieptų šio kvietimo tikslą ir reikšmę?
– Šiame kvietime tikimės mokslininkų siekiai ir susitelkimo, nes tokį projektą gali įgyvendinti tik pakankamai didelė bei stipri tyrėjų grupė.
Moksle visada labai svarbūs netikėti, kartais net provokuojantys klausimai. Reikėtų bandyti atrasti tokius klausimus, kurių iki šiol niekas nėra kėlęs. Net jeigu atsakymas į juos būtų neigiamas, tai vis tiek būtų naujas atsakymas ir nauja žinia.
Todėl tyrėjų komandoms siūlyčiau nebijoti kūrybingumo, tam tikro pamatuoto žaismingumo ir siekio. Reikėtų kelti sau pakankamai aukštus tikslus.
