Rugpjūčio 2 d. Vyriausybė, įgyvendindama pernai rudenį Seimo priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pataisas, nutarė steigti nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją ir naikinti anksčiau teiktą valstybinę to paties vardo premiją.
Ši premija kasmet skiriama asmeniui arba bendrą veiklą vykdžiusiai asmenų grupei už reikšmingą kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje. Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Vyriausybės nutarimui premijos dydis prilygs kitų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų dydžiui ir sieks 800 BSI (800 x 38 eur – 30 400 eur), nors kol kas tėra 500 BSI, tai yra 500 x 38 eur – 19 000 eur.
„Džiaugiuosi, kad Vyriausybė Jono Basanavičiaus premiją prilygino nacionalinėms premijoms, kartu pabrėždama lietuvių tautos patriarcho nuopelnus ne tik kuriant Valstybę, bet ir puoselėjant kultūrą. Reikšminga ir tai, kad darbai etninės kultūros srityje, puoselėjantys nacionalinę tapatybę, skatinantys pasididžiavimą savo kultūriniu paveldu vertinami nacionaliniu lygmeniu“, – džiaugėsi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonson (Jonsson).
Jono Basanavičiaus premiją prilyginti Nacionalinei premijai jau daugelį metų siekė ir siekia Etninės kultūros globos taryba (EKGT). Savo ruožtu Kultūros ministerijos valdininkai nuosekliai tam iki šiol priešinasi. Tik pernai metais Seimui priėmus EKGT teiktas reikšmingas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pataisas įstatymiškai buvo įteisintas ir naujas Jono Basanavičiaus premijos lygmuo bei įtvirtinta įstatyminė prievolė Vyriausybei steigti nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją ir suderinus su EKGT patvirtinti šios premijos nuostatus (žr. Įstatymo 8 str. 10 dalį).
Deja, steigdama šią premiją ir patvirtindama jos nuostatus Vyriausybė užmiršo minėtu įstatymu jai pavestą priedermę ir vadovavosi ne EKGT, o Kultūros ministerijos parengtais ir su EKGT nesuderintais pasiūlymais. Tai pastebėjo ir Vyriausybės kanceliarijos teisininkai, atkreipę Vyriausybės dėmesį, kad remiantis Įstatymo 8 str. 10 dalimi, steigiamos premijos „Nuostatai turi būti suderinti su Etninės kultūros globos taryba, tačiau teikime pateikta informacija ir pridėta Derinimo pažyma atskleidžia išlikusias nesuderintas nuostatas“ (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kanceliarijos Teisės grupės išvada 2017-07-20 Nr.NV-1911).
Vienas iš tokių esminių Kultūros ministerijos atmestų EKGT pasiūlymų – J. Basanavičiaus premijos prilyginimas nacionalinei ir pagal jos įteikimo laiką ir vietą. EKGT jau siūlo premiją teikti ne lapkričio 23-iąją (J. Basanavičiaus gimimo dieną), o kartu su kitomis Nacionalinėmis Kultūros ir meno premijomis Vasario 16-ąją Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir ne Nacionalinio muziejaus rūsiuose dalyvaujant Kultūros ministrui, o Prezidentūroje nacionalines premijas gaunančius asmenis pagerbiant aukščiausiam Lietuvos vadovui – Prezidentui(-ei).
Argumentai paprasti – etninės kultūros puoselėtojai nusipelno aukščiausios pagarbos, ne mažesnės negu šiuolaikinio kultūros ir meno kūrėjai. Nacionalinio lygmens pagarbos nusipelno ir dr. J. Basanavičius, kuriam pirmininkaujant 1918 m. vasario 16 d. ir buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas.
Iki 2000 metų valstybinė J. Basanavičiaus premija dar buvo teikiama kartu su Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Bet, pasak vienos už etninės kultūros reikalus atsakingos Kultūros ministerijos valdininkės (Irenos Seliukaitės), po to kai Kultūros ir meno tarybos nariai pasibaisėjo senatviška 1999 m. J.Basanavičiaus premijos gavėjo elgsena premijų įteikimo metu (sako – per ilgai kalbėjo, nuolat kartojosi… etc.), jie esą ir nusprendė premijų įteikimo laiką bei vietą išskirti…
Taigi nuo 2000 m. J. Basanavičiaus premija iš nacionalinio lygmens buvo „nuleista ant žemės“ ir iš esmės paversta žinybine Kultūros ministerijos administruojama premija.
Jau 2003 m. poetas ir ilgametis etninės kultūros žinovas bei Etninės kultūros globos tarybos narys Marcelijus Martinaitis siūlė atstatyti teisingumą, ir J. Basanavičiaus premiją prilyginti nacionalinei: „Nuo pat įsteigimo pradžios (1992 m.) vis dar tebėra neaiškus Jono Basanavičiaus premijos lygmuo, keliantis nemažai ginčų bei neaiškumų“, – rašė M. Martinaitis, – „Tarsi nesurandant jai vietos, perrašomi nuostatai, stumdomos paskelbimo datos, keičiama skyrimo ir įteikimo ceremonijų tvarka ir pan. Tuo tarpu visuotinai pripažįstama, jog tai yra viena iškiliausių ir garbingiausių premijų, savo reikšmingumu turinti prilygti nacionalinėms kultūros ir meno premijoms. Tokio jos pagrbimo, kaip man žinoma, siekiama jau gana seniai.“
Beje, EKGT spaudžiama Kultūros ministerija ir 2013 m. vasarą buvo parengusi Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos nuostatų apmatus, kuriuose taip pat nepaisė minėtų EKGT siūlymų, bet tuomet po EKGT kreipimosi į Vyriausybę KM teiktas projektas Vyriausybės sprendimu 2013 m. pabaigoje buvo atmestas.
Naujoji Vyriausybė ir KM vadovybė šį kartą minėtų ir kai kurių kitų EKGT pastabų vėl nepaisė, nors šį kartą to griežtai reikalavo ir naujasis Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas.
Atsisakydami derinti premijos lygmeniui deramą jos skyrimo laiką ir vietą su EKGT, ministerijos valdininkai rėmėsi esą jau nusistovėjusiomis tradicijomis ir Lietuvos Respublikos Prezidentės kanceliarijos Vyriausiosios patarėjos Rūtos Kačkutės pasirašytu raštu, kuriame išreiškiamas pageidavimas, kad ir tapusi Nacionaline, Jono Basanavičiaus premija ir toliau būtu teikiama ne Prezidentūroje ir ne Vasario 16 d.
Nors mūsų etninę kultūrą tebegina Etninės kultūros valstybinės globos ir net Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymai, tačiau prie visų valdžių prisitaikę kabinetinių nacionalinės kultūros strategijų kūrėjai kaip įmanydami stengiasi toliau didinti takoskyrą tarp nacionalinės ir etninės kultūrų.
Ar yra vilties, kad 100-ąją Vasario 16-ąją nacionalinė ir etninė kultūros švęs kartu?
Autorius yra Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkės pavaduotojas, Etninės kultūros globos tarybos narys
Valstybės neoliberalistines vertybes išpažįstantiems tarnautojams,ypač tai liečia Kultūros,Švietimo-mokslo ir iš dalies Prezidentūros, etninė kultūra nėra prie širdies.Deja.
Argumentai paprasti – mūsų etninę kultūrą tebegina Etninės kultūros valstybinės globos ir net Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymai, tačiau prie visų valdžių prisitaikę kabinetinių nacionalinės kultūros strategijų kūrėjai kaip įmanydami stengiasi toliau didinti takoskyrą tarp nacionalinės ir etninės kultūrų.
“Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Vyriausybės nutarimui premijos dydis prilygs kitų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų dydžiui ir sieks 800 BSI (800 x 38 eur – 30 400 eur), nors kol kas tėra 500 BSI, tai yra 500 x 38 eur – 19 000 eur.”
O vargšė Laisvės premija vis dar 5000 eur?
Mano supratimu verštis į prezidentūrą dėl apdovanojimo? Tiesiog šlykštu, kol turime raudonąją…..konstitucinę nusikaltėlę. Seimas yra pagrindinė Valstybės institucija. Ten ir turi būti įteikinėjami apdovanojimai. Vėl problema. Seimas yra išrenkamas pagal antikonstitucinį Seimo rinkimų įstatymą. Visa Lietuvos valdžia yra antikonstitucininkai…. taigi ir turime tas problemas, Lietuva yra okupuota.
“J. Vaiškūnas. Kodėl Nacionaline tapusios J. Basanavičiaus premijos lauretų nenorima įsileisti į Prezidentūrą?”
Taigi atsakymas yra žinomas iš Rūtos Kačkutės atsakymo. Premija turi būti skiriama lapkričio 23 dieną, Jono Basanavičiaus gimimo dieną būtent pagerbiant ir Joną Basanavičių. Nacionalinis muziejus yra garbinga vieta.
Tai ar J.Vaiškūnas be prezidentūros negali jau apsieiti?
Tai kodėl bijoma Basanavičiaus premijos laureatų? Ar jie kitokie negu modernaus meno kūrėjai? Kažkoks pažeminimas ir paties J. Basanavičiaus atminimo ir Lietuvai nusipelniusių žmonių taip pat.
Paprastai Prezidentę pažinojome kaip žmonių nerūšiuojančią Prezidentę ir garbingai priimančią visus – ir jaunus ir senus ir ilgiau kalbančius ir nekalbančius visai. Gal tas raštas, kuris atsiųstas iš Prezidentūros nėra derintas su pačia Prezidente? Kažkaip garbės nedaro tokie poelgiai.
Ar Jūs tai norėjote pasakyti :
2017 m. Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi „už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje“ buvo apdovanota pilietė Fania Jocheles–Brancovskaja (Brantsovsky).
Kovo 11-osios Akto signataras, einantis TS pirmininko pareigas dr. Audrius Rudys pasakė: „Apdovanotoji yra galimai susitepusi lietuvių krauju, kuomet sovietinių partizanų būrys, kurios nare ji buvo, 1944 metų sausio 29-osios naktį išžudė visus Šalčininkų rajono Kaniūkų kaimo gyventojus, tame tarpe ir 22 vaikus.“
Suprasti reikia, kad ‘Lietuva be lietuvių’ (M. Suslov) yra pamatinė vertybė ?
Tai kodėl neapdovanojus po mirties ir Nachmano Dušanskio, jei būti nuosekliai ?
A. Tapino atvejis ne mažiau iškalbingas.
Nenorima įsileisti į Prezidentūrą, nes bijomasi, kad nenorės laureatas ten kojos kelti ?
Manau, jog tinkamiausia tokiu atveju ir tokiems žmonėms vieta yra Basanavičiaus kapas .
Ir vis tik – tikėkime Prezidente. Greičiausiai, čia nesusipratimas. Kačkutė nusprendė be Prezidentės žinios. Manome, kad Prezidentė neprieštarauja ir neprieštaraus kuomet į ją kreipsis EKGT.
Kodėl kai kurių ( Rusija, Š. Krėja, V. Azija… ) šalių vadovai, kad ir kaip blogai bevaldytų , žmonių yra mylimi ir garbinami ? Valdžios klanas pajungia į darbą Pirmykščio žmogaus instinktus, kurie pagimdė visas religijas: sukuria, bei sudievina Valdovo ikoną, kurią žmonės garbintų, bijotų ir kuria tikėtų ?