J. Vaiškūnas: Etninė kultūra yra Tautos kūrybinių galių sėkla

VDU Kultūrų studijų ir etnologijos katedros laikraščio „Etno pasaulis“ redaktorė Agnė Grinevičiūtė kalbina vieną aktyviausių etnologijos šalininkų, etnoastronomą, internetinio portalo Alkas.lt įkūrėją ir vyr. redaktorių, Joną Vaiškūną.

– Ne vienam teko pastebėti Jūsų aktyvumą žiniasklaidoje pasisakant etninei kultūrai svarbiais klausimais, esate atsidavęs ir etnologijos šalininkas. Nušvieskite padėtį Lietuvoje: kokia etninės kultūros vieta mūsų šalyje?

– Taip, lietuvių etninė kultūra yra nuolatiniame mano dėmesio akiratyje, kur ir ką bedaryčiau. Taip jau yra daugiau nei 25 metus. Šiame laikotarpyje įgyta patirtis leidžia su apgailestavimu pripažinti, kad etninės kultūros padėtis mūsų valstybėje yra apgailėtina. Trumpai tariant, etninės kultūros sritis, niekada nepapuolė į mūsų valstybės svarbių, prioritetinių turinių ir veiklų akiratį. Tiesa, etnokultūros prioritetiškumas iš aukštų tribūnų bei posėdžių salių mikrofonų beveik nuolat deklaruojamas kaip kokia kanceliarinė malda, tačiau kai susiduri su tikrove, lėšomis ir ištekliais, tai matai, kad ši sritis ir su ja susijusios veiklos yra pačių užsidegusių šios veiklos aistra asmeninis reikalas.

Bet juk etninė kultūra yra Tautos kūrybinių galių sėkla. Būtent iš jos gali ir turi prasikalti mūsų kūrybinių galių daigai auginantys šiuolaikinės kūrybos vaisius. Tas, kas trokšta vaisių – turėtų pasirūpinti sėklomis. Deja, reikia pripažinti, kad tokio rūpesčio valstybiniame lygmenyje stinga. Įvairių istorinių aplinkybių veikiama lietuviškoji etnokultūra pirmiausia buvo nuolat naikinama ir nyko kaip pagoniškosios religijos savastis. Kita vertus, sovietinė okupacija sustabdė ir neleido plėtotis etnologijos tyrimams ir studijoms. Kraštotyrinis ir etnokultūrinis judėjimas atvedė į tautos atgimimą, tuo primindamas tautos išlikimo versmių šaltinį. Tačiau nepriklausomybę vėl atkūrus, atsilaisvinusią vietą sovietinio mentaliteto sąmonės registruose Tautos vadovų ir valdininkų kanceliarija sėkmingai užpildė paneuropine, liberalia kosmopolitine konjunktūra ir nė nesiruošė sudaryti palankių sąlygų etninei kultūrai ir tuo pačiu etnologijos studijoms. Trumpai tiek. O norint gilesnių atsakymų reikėtų kiek daugiau minučių ir spaudos ženklų.

– Kaip žinoma, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija skyrė tikslinį finansavimą VDU Etnologijos bakalauro programai, kuri pastaruosius dvejus metus nebuvo vykdoma. Kaip vertinate šiandienos abiturientams po dviejų metų suteiktą galimybę vėl rinktis etnologijos studijas? Ar bus norinčių?

– Tai, kad ministerija skyrė tikslinį finansavimą VDU Etnologijos bakalauro programai, žinoma, vertinu teigiamai. Kad būtų norinčių studijuoti, reikia plačiau rašyti ir reklamuoti etnologijos studijų dalyką. Pirmiausia, kvalifikuotų šios srities specialistų prireiks Lietuvos mokykloms. Švietimo ir mokslo ministerijai pernai patvirtinus Pagrindinio ir Vidurinio ugdymo etninės kultūros bendrąsias programas, jos jau yra privalomos visoms Lietuvos mokykloms. Mokyklos turės arba įsivesti atskirą etninės kultūros mokymo dalyką, arba vadovaujantis programa, sustiprinti etninės kultūros integravimą į kitus dalykus ir į neformalųjį ugdymą. Tad didės poreikis etnologų, pasiruošusių ugdyti jaunąją kartą, gebančių moksleivius nuosekliau supažindinti su etninės kultūros pagrindais – tokiomis jos sritimis kaip tautos būdas, pasaulėjauta, maistas, kraštotyra, žodinis paveldas, kalendorinės šventės, liaudies medicina ir kt. Manau, tai savo ruožtu padės populiarinti ir pačią etnologiją kaip studijų sritį. Kuomet etnologija, etninė kultūra atsiras jaunosios kartos pasirinkimų tvarkaraštyje nuo pat pradinių klasių, galima bus tikėtis, kad ir pasirenkančių šią sritį tolimesnėms savo studijoms padaugės.

– Kaip manote, kas jaunimui gali daryti ar daro didžiausią teigiamą įtaką renkantis etnologo profesiją?

– Manau, kad didžiausią įtaką jaunimo pasirinkimui daro, pirmiausia, mokykla ir joje dirbantys mokytojai. Jei mokinys susiduria su savo srities žinovais, savo veiklos aistringais mylėtojais, užsidegėliais… tai uždega ir jo domėjimąsi, žinoma, įtaką daro ir bendras visuomenės požiūris į tam tikras studijų ir veiklos sritis. Jei masinėse informacijos priemonėse viena ar kita sritis nepristatoma, arba pristatoma kaip nors nepatraukliai, tai taip pat atsiliepia pasirinkimams. Tad daugiau reikia rašyti, rodyti, aiškinti. Etnologijos srities atstovai – švietimiečiai, studentai, doktorantai, mokslininkai turi rasti laiko etninės kultūros ir etnologijos mokslo populiarinimui.

– Kaip pats pasukote etnologijos link, juk baigėte VU fiziką?

– Mane, kaip ir daugelį jaunų žmonių, žavėjo žvaigždėtas dangus. Šį domėjimąsi svajojau paversti savo profesija. Paaiškėjo, be fizikos „užsiimti“ dangumi nėra kaip. Taip įnikau studijuoti fiziką, o baigęs Vilniaus universitetą ėmiau ir dirbti fiziku. Dar Lietuvos Sąjūdžio priešaušryje įsijungiau į etnokultūrininkų ir žygeivių veiklą. Dalyvavau etnografinėse ekspedicijose, užrašinėjau tautosaką, kartu su bendraminčiais šventėme senąsias lietuvių šventes – Jorę, Vėlines, Rasas. Galiausiai supratau darbas grynosios fizikos srityje – man per didelė prabanga. Šiuolaikiniame pasaulyje fizika sėkmingai domisi ir šioje srityje dirba amerikiečiai, japonai, kinai, indai ir kitų gausių tautų atstovai. Tuo tarpu mūsų senąją etninę kultūrą tiria labai ribotas skaičius žmonių. Nutariau pereiti iš fizikos į etninės kultūros tyrinėjimus taip, kad ir įgytas fizikos ir astronomijos žinias galėčiau panaudoti. Pasirodo, pasaulyje jau egzistavo tokie jauni mokslai – archeoastronomija ir etnoastronomija. Išėjau į Vilniaus universiteto Molėtų observatoriją, kur galėjau profesionaliai domėtis etnine astronomija, nes ten jau brendo mintis kurti Etnokosmologijos centrą.

– Ko Jūs ar Jūsų kolegos, dirbantys etninės veiklos srityje, tikitės iš dabartinės etnologų kartos? Ką mes, jaunieji etnologai, turėtume padaryti, kad Lietuvoje etninė kultūra taptų populiari?

– Iš jaunosios etnologų kartos tikiuosi štai ko. Kad besiplėtojančios etnologijos studijos išaugins Lietuvai naujus stiprius, įdomius šios srities tyrinėtojus asmenybes, tokius kaip, deja, jau išėjusieji iš mūsų gyvenimo – Jonas Balys, Norbertas Vėlius, Algirdas Julius Greimas, Gintaras Beresnevičius. Tikiuosi, kad jaunosios kartos etnologai nenukryps vien tik į madingas naujas bendražmogiškas antropologijos studijas, nesimes vien tik į modernių ar postmodernių kultūros reiškinių tyrimus, nors jie ir būtų geriau finansuojami, bet ras laiko mūsų lietuviškosios baltiškosios etninės kultūros reiškinių, jų ištakų ir esmių tyrimams. Egzotiškų šalių čiabuvių arba kokių naujų socialinių-kultūrinių fenomenų bei postmodernių reiškinių studijomis gali užsiimti bet kas – kinas, japonas, amerikietis. O lietuviškosios kultūros bei papročių visumos tyrimas yra mūsų pačių prigimtinė pareiga.

Tikiuosi, kad jaunoji etnologų karta sugebės savo darbais ir veikla įrodyti ir parodyti, kad etninė kultūra yra ne sustabarėjusių muziejinių-archyvinių vertybių visuma, bet gyvi šiuolaikinės visuomenės poreikius tenkinti gebantys dvasiniai šaltiniai. Tikiuosi, kad bus sugebėta užuot plaukus raibuliuojančiu kultūros vandenyno paviršiumi pasinerti į jo gelmes ir pamatyti gelmines versmes.