Lapkričio 22 d., penktadienį, Lietuvos nacionaliniame muziejuje įteikta 2013 m. Valstybinė Jono Basanavičiaus premija. Vyriausybės nutarimu ji paskirta architektams Marijai ir Martynui Purvinams už etninės architektūros, Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus ir populiarinimą.
„Šiandien, vieno svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininko ir gydytojo Jono Basanavičiaus gimimo dienos išvakarėse, susirinkome pagerbti šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatus Mariją ir Martyną Purvinus. Šią premiją teikiu pirmą kartą ir man didelė garbė tęsti gražią tradiciją ir premijos laureatus pasveikinti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kurį 1918–1920 m. Jonas Basanavičius įkūrė kaip Istorijos ir etnografijos muziejų Senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu. Ačiū Jums už ypač svarbų darbą ir Jono Basanavičiaus idėjos ir misijos tęstinumą – puoselėti etninės kultūros tradicijas, jas ugdyti ir tyrinėti, plėsti kūrybinę ir mokslinę veiklą šioje srityje“, – sakė kultūros ministras Šarūnas Birutis, laureatams įteikdamas garbingą premiją.
M. Purvino ir M. Purvinienės darbai yra itin reikšmingi Mažosios Lietuvos etnokultūros tradicijos tęstinumui. Nuo 1972 m. Marija ir Martynas Purvinai sistemingai tiria Lietuvos senuosius kaimus ir liaudies architektūrą, urbanistiką. kraštovaizdį, o nuo 1980 m. ir Mažosios Lietuvos kultūros paveldą.
Reikšmingiausi M.Purvino ir M.Purvinienės tyrinėjimai paskelbti knygose: „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra“, „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“, ” Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ Tai pirmasis Lietuvoje žinynas apie geriau išlikusius regiono tradicinius kaimus ir jų istorinę raidą. Apibūdintos 39 gyvenamosios vietos Klaipėdos krašte. M.Purvino mokslo monografija „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida“ Šis veikalas pradėjo mokslo monografijų ciklą „Lietuvos kaimų istorinė raida“ Įžanginiame tome pateikiama bendra Lietuvos kaimų istorinio vystymosi apžvalga, kurioje apibūdinami ir Mažosios Lietuvos kaimų specifiniai bruožai.
1992 m. Kultūros ministerijos įsteigta Valstybinė Jono Basanavičiaus premija skiriama kasmet už reikšmingus pastarųjų penkerių metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje. Premija tradiciškai įteikiama Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
162-ųjų gimimo metinių išvakarėse J. Basanavičiaus atminimas paminėtas ir jo gimtinėje Ožkabalių kaime (Vilkaviškio r.). Čia vyko finalinis protų mūšis „Ką žinau apie Suvalkijos etninę kultūrą?“ ir protingiausiųjų apdovanojimai. Renginyje taip pat įteikti fotografijos konkurso „Viešnagė Jono Basanavičiaus gimtinėje ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne“ laureatų apdovanojimai – Lietuvos nacionalinio muziejaus išleisti kalendoriai su fotografijų konkurso laureatų darbais.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime Vilkaviškio rajone. J. Basanavičius nuolat domėjosi Lietuvos praeitimi, tradicijomis, lietuvių kalba ir literatūra. J. Basanavičius lankėsi Vienoje, Prahoje, Leipcige ir kituose Europos miestuose, kaupė istorijos ir medicinos žinias, domėjosi tautinių idėjų sklaida Vidurio ir Rytų Europoje. 1892 m. buvo apdovanotas Bulgarijos IV laipsnio ordinu „Už pilietinius nuopelnus“. Nors ir galėjo likti šalyje, kurioje susilaukė pagarbos ir pripažinimo, vos sužinojęs apie spaudos draudimo panaikinimą Lietuvoje, J. Basanavičius 1905 m. gegužę išvyko į tėvynę. Apsigyvenęs Vilniuje, tapo vienu iš svarbiausių tautinio judėjimo ideologų. J. Basanavičiaus suburti ir vadovaujami lietuviai inteligentai 1905 m. gruodžio 4–5 d. į Didįjį Vilniaus Seimą sukvietė apie 2000 tautos atstovų. Svarbiausias Seimo paskelbtas tautos reikalavimas – Lietuvos autonomijos siekis. Vėliau J. Basanavičius atsidėjo tautinei kultūrinei, švietimo ir socialinei veiklai, rūpinosi Lietuvių mokslo draugijos steigimu, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, dalyvavo rengiant daugelį politinių dokumentų.
J. Basanavičius buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, jos pirmininkas, išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. jis vadovavo Tarybos posėdžiui, kuriame visi nariai pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. J. Basanavičius liko gyventi Lenkijos okupuotame Vilniuje, dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju, globojo Lietuvių mokslo draugijos biblioteką ir rankraštyną, gynė tautiečių teises. Mirė 1927 m. vasario 16 d. J. Basanavičius palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
Marija Purvinienė sakė, kad ją įkvėpęs žmogus buvo pasaulietinės Prūsijos valstybės įkūrėjas Albrechtas Brandenburgietis. Geras idealas!