Jonas Basanavičius – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, gydytojas, tautos patriarchas ir viena iškiliausių Lietuvos istorijos asmenybių. Tačiau ar žinojote, kad jis buvo ir vienas pirmųjų profesionaliai archeologija užsiėmusių Lietuvos tyrėjų?
Šią mažiau žinomą J. Basanavičiaus veiklą tyrinėjo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto archeologijos magistrantūros studentai Arijana Kotova, Karolis Kučinskas, Liveta Gerulytė ir Marius Mališauskas. J. Basanavičių jie palygino su veiksmo filmų herojumi Indiana Džounsu, o jų tyrimo rezultatus galima išvysti Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Signatarų namuose veikiančioje parodoje „Nepažintas Jonas Basanavičius: lietuviškasis Indiana Džounsas“. VU archeologijos magistrantai papasakojo apie kitokią dr. J. Basanavičiaus asmenybės pusę, tyrimo metu juos nustebinusius atradimus ir tai, ką lankytojai gali pamatyti parodoje.
Nuo paslaptingos spintos iki parodos
Idėja surengti parodą apie archeologinę J. Basanavičiaus veiklą studentams kilo lankantis įvairiuose Vilniaus muziejuose ir vertinant, kaip juose archeologija pristatoma plačiajai visuomenei. Vienas aplankytų muziejų buvo LNM Signatarų namai. Čia jų dėmesį patraukė nedidelė ekspozicijos dalis – spinta su J. Basanavičiaus ir kitų to meto archeologų radiniais.
„Vieno studijų dalyko tikslas buvo lankytis Vilniaus muziejuose, apžiūrėti parodas ir nustatyti jų stipriąsias ir silpnąsias savybes, ryškiausius akcentus. Vėliau gavome užduotį pasirinktas parodas įvertinti, parengti pristatymą ir aptarti jų privalumus bei trūkumus. Man teko paslaptinga spinta LNM Signatarų namuose, kurioje eksponuojami archeologiniai radiniai. Prie jų pažymėta, kad juos surinko J. Basanavičius. Kilo įvairiausių klausimų: iš kur šie radiniai, kada, kur ir kaip jie buvo rasti?“ – apie parodos idėją pasakoja A. Kotova.
„Šiemet minimos 175-osios J. Basanavičiaus gimimo metinės, o kitąmet sukaks 100 metų nuo jo mirties. Todėl vienas šio studijų dalyko dėstytojų dr. Povilas Blaževičius pasiūlė parengti išsamesnę parodą apie J. Basanavičių“, – papildo L. Gerulytė.
K. Kučinskas priduria, kad aptariant J. Basanavičiaus archeologinei veiklai skirtos ekspozicijos trūkumus ir problemas iš pradžių kilo mintis ją patobulinti. Tačiau ilgainiui sumanymas išaugo į platesnę parodos koncepciją, kurios įgyvendinimą paskatino ilgametė LNM ir VU Istorijos fakulteto partnerystė.
„Nusprendėme ne tik atnaujinti radinių ekspoziciją, bet ir, pasitelkę informacinius plakatus, interviu bei kitus interaktyvius elementus, pristatyti J. Basanavičiaus archeologinę ir antropologinę veiklą. Šią idėją pasirinkome ir dėl galimybės parodą perkelti į kitus su J. Basanavičiumi susijusius muziejus, pavyzdžiui, LNM Jono Basanavičiaus gimtinę. Taip būtų galima praplėsti parodos auditoriją ir daugiau žmonių supažindinti su mažiau žinoma J. Basanavičiaus veikla“, – pasakoja K. Kučinskas.
Ką tyrinėjo J. Basanavičius?
Archeologijos magistrantai J. Basanavičių su Steveno Spielbergo ir Džordžo Lukaso (George Lucas) sukurtu Indiana Džounsu palygino neatsitiktinai. „Indiana Džounsas – pagrindinis filmų veikėjas, kurio didžiausios aistros yra nuotykiai ir istorija. Jis pasižymi smalsumu, atkaklumu ir drąsa. Šias savybes turėjo ir J. Basanavičius. Be to, kai kuriose filmų dalyse Indiana Džounsas priešinosi naciams, o J. Basanavičius – carinei valdžiai. Jo ir kitų Lietuvių mokslo draugijos narių pastangomis pavyko pasipriešinti planams Gedimino kalne įrengti vandens rezervuarą“, – pasakoja Burbiškio dvare muziejininke dirbanti L. Gerulytė.
Pasak A. Kotovos, palyginimas su Indiana Džounsu pasirinktas ir siekiant suintriguoti. Parodos rengėjai norėjo sudominti tiek vietos lankytojus ir užsienio turistus, tiek jaunesnio ir vyresnio amžiaus žmones. Toks palyginimas dera ir su archeologo įvaizdžiu – skrybėle, nuotykiais, netikėtais atradimais, paslaptimis, o kartais ir tam tikru pavojumi.
J. Basanavičius tyrinėjo Piliakalnių piliakalnį Vilkaviškio rajone, Raginėnų bei Kleboniškių pilkapynus ir Svėdasų senkapį. Per trejus metus jis ištyrė 12 archeologinių objektų – vieną piliakalnį, tris pilkapynus ir aštuonis senkapius. Dalis jo tyrinėtų senkapių vėliau buvo sunaikinti, o kai kurių tikslios vietos iki šiol nėra nustatytos.
Be archeologinių kasinėjimų, gydytojas užsiėmė ir tuo metu populiaria antropologine veikla – tyrinėjo kaukoles. Ieškodamas lietuvių kilmės šaknų, jis jas siejo su senovės trakais ir frygais, kurie gyveno Balkanų ir Anatolijos pusiasaliuose.
„Galbūt šiandienos archeologui tai gali pasirodyti kiek keista ir sunkiai suprantama, tačiau J. Basanavičius savo tyrimuose nesileido į itin gilią praeitį. Lietuvių kilmės ir praeities atitikmenų jis ieškojo palyginti nesenoje istorijoje – tarp žmonių, gyvenusių prieš šimtą ar du šimtus metų. Šiandien mus stebina ir tai, kad jis drąsiai eidavo net į veikiančias kapines ir jose vykdydavo kasinėjimus, siekdamas surinkti tyrimams reikalingos medžiagos“, – pasakoja LNM vyresnioji rinkinio kuratorė A. Kotova.
Archeologas, kurio nesitikėjo atrasti
Paklausti, kas labiausiai nustebino rengiant parodą ir atrandant visai kitokią J. Basanavičiaus asmenybės pusę, magistrantai pirmiausia išskiria patį faktą, kad tautos patriarchas užsiėmė archeologiniais tyrimais.
Iki parodos rengimo K. Kučinskas mažai domėjosi ankstyvąja Lietuvos archeologijos istorija, todėl jį ypač nustebino J. Basanavičiaus ryšiai ir bendravimas su kitais to meto archeologais. Didelį įspūdį jam paliko ir J. Basanavičiaus indėlis steigiant Lietuvių mokslo draugiją bei jos muziejų, taip pat jo dalyvavimas Valstybinės archeologijos komisijos veikloje. Magistrantą nustebino ir tai, kad J. Basanavičius siekė ne tik tyrinėti archeologinius objektus, kaupti radinius, bet ir apsaugoti paveldą nuo sunaikinimo.
„Nors J. Basanavičiaus archeologinių tyrimų dokumentacijos beveik neišliko, man įdomiausias pasirodė vienintelis išlikęs jo archeologinių tyrimų dienynas. Jis atskleidžia to meto dokumentavimo ypatumus ir paties J. Basanavičiaus tyrimų metodiką. Dienynas liudija jo kruopštumą ir parodo, kokios detalės buvo svarbios to meto archeologams“, – pasakoja K. Kučinskas.
L. Gerulytei didelį įspūdį paliko tai, kad archeologiniams tyrimams J. Basanavičius dažnai skirdavo vos kelias dienas: „Keliaudamas po Lietuvą ir susitikdamas su žmonėmis, jis atrasdavo laiko aplankyti vietos archeologijos paminklus ir juos tyrinėti. Tai liudija J. Basanavičiaus autobiografija „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922 m.“ ir archeologinis dienynas, kurio skaitmeninę versiją galima išvysti parodoje. Jame J. Basanavičius žymėjo kapo gylį, skeleto orientaciją bei ilgį ir kitą svarbią informaciją.“
„Mane labiausiai nustebino pati mintis, kad J. Basanavičius tam tikru gyvenimo laikotarpiu rimtai užsiėmė archeologija. Žinoma, jis nebuvo toks archeologas, kaip šios profesijos atstovą suprantame šiandien – atestuotas specialistas, baigęs atitinkamus mokslus. Vis dėlto jis buvo savamokslis tyrėjas, turėjęs konkretų planą, viziją ir jį dominančią temą, o tuomet atkakliai ieškojęs būdų ją atskleisti. Tai, ką J. Basanavičius padarė Lietuvos labui, kelia neišdildomą įspūdį, tačiau jo, kaip mokslininko, veikla dar labiau praturtina šios asmenybės portretą. Jis atskleidžia J. Basanavičiaus atkaklumą, kruopštumą ir didžiulį smalsumą“, – įspūdžiais dalinasi A. Kotova.
Kodėl verta aplankyti parodą?
Visuomenė J. Basanavičių geriausiai pažįsta kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, laikraščio „Aušra“ redaktorių ir gydytoją. Tačiau, pasak K. Kučinsko, paroda atskleidžia mažiau pažįstamas jo veiklos sritis, tokias kaip archeologija ir antropologija, supažindina su Lietuvos archeologijos mokslo ištakomis. Lankytojai gali sužinoti apie J. Basanavičiaus tyrinėtus archeologijos objektus, juose aptiktus radinius ir jo plėtotas lietuvių kilmės teorijas, grįstas archeologinių bei antropologinių tyrimų rezultatais.
„Parodoje galima išvysti kitokį J. Basanavičių, nei dauguma esame įpratę matyti – pirmiausia kaip archeologą, atkaklų ieškotoją ir tyrinėtoją. Ši mažiau pažįstama jo veikla atskleidžia XX a. pradžios mokslininko universalumą ir padeda geriau pajusti to laikotarpio dvasią. Vienur J. Basanavičius gydo ligonius, kitur žadina lietuvybės dvasią, o čia – su kastuvu rankose tyrinėja praeitį. Vis dėlto galiausiai visos šios jo veiklos yra susijusios“, – pasakoja A. Kotova. Šią jungtį perteikia ir parodos tituliniame stende panaudota dr. J. Basanavičiaus frazė: „Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities.“
L. Gerulytė atkreipia dėmesį, kad parodoje pasakojama ne vien apie J. Basanavičių ir jo tyrinėjimus. Lankytojai taip pat kviečiami susipažinti su tarpukariu vykdytais Apuolės ir Senosios Įpilties piliakalnių tyrimais, archeologų darbu bei jų naudotais įrankiais. Paroda suteikia galimybę ne tik atrasti iki šiol menkiau pažintą J. Basanavičiaus asmenybės pusę, bet ir daugiau sužinoti apie Lietuvos archeologijos mokslo raidą.
VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros magistrantų parengta paroda „Nepažintas Jonas Basanavičius: lietuviškasis Indiana Džounsas“ LNM Signatarų namuose veiks iki 2026 m. rugsėjo 27 d.
Parodos kuratoriai: Arijana Kotova, Karolis Kučinskas, Marijus Mališauskas, Liveta Gerulytė
Parodos koordinatoriai: dr. Povilas Blaževičius, Agnė Žilinskaitė
Rašinys padrikos tarsi DI produkto išraiškos, kuriuo VU magistrantai – pasakotų apie aptiktą seniau gyvenusį stebinančiai smalsų vaikį – žmogų pavarde Jonas Basanavičius. Taigi juo sudaroma galimybė jau deramai pažvelgti į ateities DI ‘sąmonės’ tipo esybių likusį komunikacinių ryšių tik fizinį turinį.