Rugpjūčio 26 d., LMT programos Studentų vasaros mokslinės praktikos baigiamojoje konferencijoje, Mūza Svetickaitė pristatys alternatyvios jaunimo kultūros tyrimo rezultatus.
Lietuvos devyniasdešimtieji dažnai siejami su ekonominėmis ir socialinėmis permainomis, tačiau tuo pat metu šalies miestuose kūrėsi ir aktyvios alternatyvios jaunimo bendruomenės.
Jų kasdienybę, kūrybą ir šiandien išlikusią atmintį tyrinėjo Mūza Svetickaitė, Vilniaus universitete atlikusi studentų vasaros praktiką. Jos tyrimas – viena iš jaunųjų tyrėjų patirčių, pristatomų Lietuvos mokslo tarybos (LMT) konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“.
Tyrimo „Lietuvos „devyniasdešimtųjų“ alternatyvioji jaunimo kultūra: pažinimo šaltiniai, atmintis, nauji pasakojimai“ metu M. Svetickaitė analizavo regioninę spaudą, fotografijų ir vaizdo archyvus, savilaidos leidinius, kalbino to meto alternatyvios kultūros dalyvius ir lankė vietas, kuriose jie repetuodavo, įrašinėdavo muziką ar rinkdavosi.
Devyniasdešimtieji – ne vienas pasakojimas
Pasak M. Svetickaitės, vienas svarbiausių tyrimo atradimų – devyniasdešimtųjų Lietuvos neįmanoma sutalpinti į vieną visiems regionams tinkantį pasakojimą.
Viešojoje erdvėje šis laikotarpis neretai siejamas su laukiniu kapitalizmu, nusikalstamumu ar bandymais kuo greičiau pasivyti Vakarus. Tačiau skirtinguose Lietuvos miestuose tuo pat metu formavosi savitos jaunimo bendruomenės, turėjusios savo muziką, susibūrimo vietas ir papročius.
Ypač ryškus pavyzdys – Utena, kurioje devyniasdešimtaisiais veikė aktyvi metalo ir alternatyviosios muzikos scena. Čia kūrėsi grupės, buvo leidžiami fanzinai, vyko koncertai, o jaunimo veiklai buvo pasitelkiamos įvairios miesto erdvės – nuo rūsių ir mokyklų iki bibliotekų ar gamyklų patalpų.
Kitų miestų alternatyvios kultūros dalyviai Uteną tuo metu net vadino Lietuvos metalistų sostine, nors, kaip rodo surinkti liudijimai, patiems uteniškiams tokia aplinka atrodė tiesiog natūrali miesto kasdienybės dalis.
„Tik praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų ir atsiradus laiko distancijai galima suprasti, jog tai, kas čia vyko, kitose Lietuvos dalyse nebuvo įprasta arba reiškėsi ne tokiu mastu ir intensyvumu“, – sako M. Svetickaitė.
Muzika – iš rankų į rankas
Šiandien muziką galima pasiekti ar išplatinti per kelias akimirkas, tačiau devyniasdešimtųjų pradžioje alternatyvios muzikos pasaulis veikė visai kitaip
Įrašai buvo perrašomi namuose ir perduodami iš rankų į rankas, su bendraminčiais kituose miestuose bendrauta paštu, o pirmosioms repeticijų ar įrašų erdvėms įsirengti naudota tai, kas buvo prieinama. Muzikos instrumentai kartais būdavo skolinami iš gamyklų, o garso izoliacijai pasitelkiamos net buityje randamos priemonės.
Pasak studentės, būtent toks išradingumas ir jaunų žmonių noras kurti tapo viena įdomiausių tyrimo dalių.
„Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kai muzikos įrašai iš viso pasaulio pasiekiami vienoje programėlėje, žavi devyniasdešimtųjų neformalų atsidavimas ir užsidegimas“, – pasakoja M. Svetickaitė.
Vis dėlto, anot jos, svarbu to laikotarpio pernelyg neromantizuoti. Už muzikos, aprangos ar subkultūros ženklų slypėjo ir universali jaunų žmonių patirtis – siekis atrasti savo tapatybę, priklausyti bendruomenei ir rasti būdų save išreikšti sparčiai besikeičiančioje visuomenėje.
Kai tyrimas tampa detektyvu
Atkuriant devyniasdešimtųjų alternatyvios kultūros vaizdą vieno šaltinio nepakako. M. Svetickaitė kalbino muzikantus, prodiuserius, fanzinų leidėjus ir kitus tiriamojo laikotarpio liudininkus, analizavo to meto spaudą, fotografijų ir televizijos archyvus, savilaidą.
Skirtingi šaltiniai ne visada pasakojo tą pačią istoriją. Kartais amžininkų prisiminimai sutapdavo, kartais vienas kitą papildydavo, o kai kada išryškėdavo ir skirtingos to paties įvykio versijos.
„Kartais tai reikalauja imtis savotiško detektyvo darbo ir išsiaiškinti, kuri versija yra teisinga, o kartais skirtingi pasakojimai skatina kelti klausimus, kiek nostalgijos ar mitologizavimo atsiranda atmintyje bėgant laikui“, – sako studentė.
Ypač svarbūs tyrime buvo pokalbiai su to laikotarpio liudininkais. Dalis jaunimo susibūrimo vietų, įvykių ar žmonių veiklos niekada nebuvo nuosekliai dokumentuota, todėl gyvi prisiminimai leido papildyti tai, ko neįmanoma rasti oficialiuose archyvuose.
Praeitis, kuri vis dar gyva
M. Svetickaitei tyrimas tapo ir galimybe praktiškai patirti, kaip kuriama istorinė atmintis. Pasak jos, viena yra skaityti apie tai, kad atmintis kinta ir yra nuolat interpretuojama, ir visai kas kita – pačiai išgirsti skirtingus tų pačių įvykių pasakojimus.
Didžiausią įspūdį jai paliko galimybė tiesiogiai prisiliesti prie išlikusių devyniasdešimtųjų pėdsakų – vartyti sąsiuvinius, kuriuose gimė muzikos grupių tekstai, lankyti beveik nepakitusias repeticijų vietas, matyti ant sienų išlikusius užrašus ir kalbėtis su žmonėmis, kurie šią kultūrą kūrė.
„Didžiausia šios praktikos vertė – prisiliesti prie istorijos gyvai, kalbinant žmones bei lankant išlikusias vietas, kol atmintis dar gyvybinga“, – sako M. Svetickaitė.
Pasak studentės, tokius pasakojimus svarbu fiksuoti dabar: keičiasi miestų erdvės, dalis su alternatyvia kultūra susijusių vietų nyksta, o kartu kinta ir žmonių prisiminimai. Jų tyrimas padeda geriau suprasti ne tik devyniasdešimtųjų muzikos sceną, bet ir to meto jaunų žmonių patirtis bei iki šiol mažiau pastebėtas Lietuvos regionų tapatybes.
