Kur nuves televizinė geidulių kultūra?

Gegužės 13 dieną – deivės Mildos šventė. Kokios yra deivės Mildos ištakos, kokia Mildos šventės esmė ir kaip lietuvių dievybės bei tradicinė kultūra nušviečiama televizijoje, „TV publikai“ papasakojo etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila Jonas Vaiškūnas.

Kas ta deivė Milda?

Lietuviai turi ne tik deives Žemyną ir Gabiją, bet ir Mildą. Kokia ji ir ką apie ją žinome?Anot J.Vaiškūno, deivės Mildos ištakos nėra itin senos: „Pirmas deivę Mildą paminėjo istorikas Teodoras Narbutas XIX amžiaus pirmoje pusėje. Deivė Milda siejama su meile. Įvairiose kultūrose buvo meilės deivių, tokių kaip deivė Milda. Sklinda legendos, kad Vilniuje buvo net deivės Mildos šventykla.“

Mildos vardas, etnoastronomo tvirtinimu, turi labai gilią prasmę: „Žodžiai su šaknimi mild siejasi su meile, malda, šis žodis artimas ir žodžiui milti, kuris siejamas su ugnies energija. Sakysime, milintas vanduo yra vanduo, užvirintas karštu akmeniu, ne per ugnį, o į vandenį įmetant karštą akmenį. Yra ir upė Mildupis.“

Pati gamta sufleruoja, kada Mildos šventę minėti. „Balandžio pabaigoje, gegužės mėnesį gamta žydi. Pati gamta žmogui primena, kad ir jis būdamas gamtos dalimi privalo daryti tai, ką daro ir visa gamta – žydėti ir mylėti. O ir tekėjimas, vestuvės siejamos su žiedais, gėlėmis, mitologijoje – su vainikėliu. Pats meilės aktas vadinamas defloracija. Tai tarsi žiedelių sutrypimas ir žiedlapių nukritimas tam, kad galų gale iš to būtų vaisius“, – aiškina vaidila.

Mildos rekonstrukcija

Lietuvos baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“ ir šiandien mini deivės Mildos šventę. Ji bus minima gegužės 13 dieną. „Mildos šventė buvo atkurta pasinaudojant legendomis, kurios siejamos su Narbuto pavarde, ir išplito liaudyje bei gegužinių tradicija. Gegužės mėnesį vykdavo jaunimo meilės vakarėliai, kurie buvo vadinami gegužinėmis. Visos tos tradicijos, kūrybiškai susietos, įprasmina deivės Mildos šventę. Vyksta jaunimo pasilinksminimai, susitikimai, susipažinimai, šokiai. Anksčiau minima, kad per gegužines būdavo ne tik jaunimo šokiai, bet į jas rinkdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Jie ne šokdavo, o žiūrėdavo, aptardavo, kalbėdavo, nukreipdavo jaunimo meilės potraukius teigiama linkme“, – pasakoja baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila.

Gegužinės, J.Vaiškūno teigimu, kartais nulemdavo tolesnį žmogaus gyvenimą: „Šokiai gegužinėse vėliau gali gyvenimą nulemti, vedybomis tapti, o pavasaris tam tinkamiausias metas. Gamta žmogų tarsi pamoko, ką jis ir kada turi daryti, o šiuolaikinė visuomenė meilės dieną švenčia ir žiemą, mini Valentino dieną. O mūsų protėviai derinasi prie gamtos siūlomo ritmo, gamtos vaizdinių.“

Televizija ir dievybių panteonas

Viešojoje erdvėje, televizijoje, pašnekovo tvirtinimu, vyrauja Vakarų globalios kultūros stereotipai. „Mūsų papročiai žiniasklaidoje, deja, nėra taip gerai atspindimi kaip tie globalūs. Nors aš dabar beveik nežiūriu televizijos ir neklausau radijo, o viską susirandu internete, tačiau kai daugiau žiūrėdavau, pasigesdavau etnokultūrinių tradicijų.

Jas nustelbia masinė kultūra, masiniai pasilinksminimai, masinis laisvos meilės ir malonumų propagavimas, geidulių kultūra. O šita kultūra yra priešiška dabartiniam gyvenimo būdui“, – sako J.Vaiškūnas.

Pamažu savas tradicijas keičia svetimos. „Vietoj Vėlinių švenčiamas Helovinas, vietoj Mildos šventės – Valentino diena. Nors tradicinė visuomenė, vyresni žmonės Helovino nešvenčia, tačiau jaunimas neretai patiki idėja, kad savi papročiai, savos apeigos atriboja nuo kitų tautų. Neva tie plačiai paplitę, visiems suprantami papročiai, šventimo būdai tarsi yra galimybė plačiau bendrauti su pasauliu. Iš tiesų tai netiesa. Jeigu mes važiuosime į Indiją ir ten atrasime tai, ką turime Lietuvoje, tai mums bus neįdomu toje Indijoje. Juk važiuojame pažiūrėti unikalių dalykų, unikalios tautos. Galiausiai, jeigu aš sutiksiu merginą ir ji bus kaip visos, tai man ji bus neįdomi. Reikia jos unikalios, ypatingos“, – teigia J.Vaiškūnas.

Tradicinė visuomenė, anot etnoastronomo, fiziko, muziejininko, niekam nereikalinga.

„Tradicinė visuomenė teigia atsakomybės, tausojimo, skalsos kategorijas, o ne vaikosi malonumų ir nuolat vartoja. Tradicinė visuomenė yra pavojinga laisvajai rinkai, laisvam kapitalo judėjimui ir laisvai be įsipareigojimų norinčiai gyventi visuomenei. Mūsų tradicinės vertybės yra pavojingos globaliai dabartinei kapitalizmo stadijai. Visas kapitalas, visi pinigai turėtų siekti, kad ji neįsivyrautų, antraip žmonės nedaug pirks, nedaug vartos, saugos, negriaus, nekariaus ir tokiu būdu sustos visa apyvarta, ekonomika… Deja, dabar mūsų bendra politinė ir ekonominė visuomenės būsena tarsi yra kitoje stovykloje tradicinių mūsų vertybių atžvilgiu“, – apibendrina J.Vaiškūnas.

Parengta pagal priedą „TV publika“