Apkeliavęs Indiją spalį į Lietuvą sugrįžta tarptautinis šokio ir muzikos spektaklis „Rasos – patyrimo lašai“. Lietuvos ir Indijos tradicijų dermę per daugiaprasmę vandens simboliką atskleidžiantis kūrinys pirmą kartą Lietuvoje buvo pristatytas 2018 metais, o šiemet atgijo nauju atlikėjų sąstatu ir gastroliavo Indijoje.
Spalio 3 d. 18 val. spektaklis bus rodomas Vilniaus universiteto teatro salėje, o spalio 4 d. 17 val. – Kernavės archeologinės vietovės muziejaus didžiojoje salėje.
Vanduo jungia dvi senas tradicijas
Ankstyvą vasaros rytą į žolę nukritęs rasos lašas lietuviškoje tradicijoje nuo seno siejamas su grožiu, skaistumu ir gyvybingumu. Tikima, kad per Rasos šventę iškritusi rytmečio rasa padėdavo išsaugoti jaunystę ir grožį, o upe plukdomi vainikai – surasti meilę.
Indijoje vanduo taip pat užima ypatingą vietą žmogaus gyvenime ir kultūroje. Upės garbinamos kaip deivės, o vanduo suvokiamas kaip gyvybės šaltinis ir žmogaus palydovas svarbiausiais gyvenimo tarpsniais.
Nors šias kultūras skiria didelis geografinis atstumas, jų santykį su vandeniu jungia panaši samprata: vanduo yra ne tik gamtos stichija, bet ir gyvybės, atsinaujinimo, apsivalymo bei žmogaus ryšio su jį supančiu pasauliu simbolis.
Indiškas šokis, kanklės ir sutartinės
„Rasos – patyrimo lašai“ – daugiažanris kūrinys, kuriame susitinka klasikiniai Indijos šokio stiliai bharatanatjamas, orisis (odisis), kathakas, šiuolaikinio šokio raiška ir gyva muzika. Kanklių ir sutartinių skambesys pinasi su melodijomis bei ritmais iš Indijos.
Spektaklio pavadinime slypi ir kita svarbi sąsaja: sanskrito žodis rasa reiškia „skonį“, o Indijos scenos meno tradicijoje juo apibūdinamas jausminis potyris, kurį išgyvena žiūrovas stebėdamas kūrinį scenoje.
Spektaklio sumanymo autorė – Radžjašri Rameš
Spektaklio sumanymo autorė ir choreografė Radžjašri Rameš – šokėja ir šokio tyrėja, daugiau nei penkis dešimtmečius puoselėjanti bharatanatjam tradiciją. Vokietijoje gyvenanti ir kurianti menininkė jungia Indijos klasikinio šokio, jogos ir karnatik muzikos tradicijas su Vakarų šiuolaikiniu šokiu, kvėpavimo bei judesio tyrinėjimu.
Spektaklyje jai talkina kanklininkė, dainininkė ir etninių tradicijų puoselėtoja Agota Zdanavičiūtė. Jos giedamos lietuvių liaudies dainos susipina su Pietų Indijos karnatik melodijomis, o kanklių skambesys – su Adomo Šimkūno grojamos indiškosios bansuri fleitos garsais.
Ritminį spektaklio audinį kuria Balradžas Singhas Sandhu ir Tomas Drunga. Iš Indijos kilęs, šiuo metu Latvijoje gyvenantis Balradžas ir Tomas iš Lietuvos veda tabla ir mridangam būgnų ritmų dialogą.
Scenoje šoka Irina Kušelevič, Neringa Raudytė ir Justina Ližaitienė iš Radžjašri Rameš šokio akademijos bei Kristina Luna Dolinina, Monika Gulbickytė ir Rusnė Šidlauskaitė iš „Natya Devi“ šokio teatro.
Kernavėje prisijungs „Medgrinda“
Spektaklio Kernavėje metu prie kūrėjų ir atlikėjų prisijungs Kernavės folkloro ansamblis „Medgrinda“. Etnomuzikologės Kristinos Stankevičienės vadovaujami medgrindiečiai savo dainomis ir muzika papildys spektaklio skambesį, susiedami lietuviškąją tradiciją su Indijos muzikos ir šokio pasauliu.
Daugiau žinių ir bilietai: tickets.paysera.com
Na, labai šaunu, labai norėčiau pamatyti. Beje, Rasa arijų kalboje reiškia ne skonį, o esenciją, esatį, Dievišką gyvenimo dvelgsmą. Na, dabartiniai žmonės labiau gyvenimą suvokia per skrandį, tai taip ir gaunasi…. Bet, bendrai paėmus, atskirai padėjus – puiku.
Kauno ‘Draugystės’ parke stovi 2020 m. pastatytas biustas Mahatmai Gandžiui. Su indais kontaktą turėjome mes nuo seno, kadangi Simonas Daukantas, išvertęs archyvus, rašė: ‘Betgi senovės raštai skelbia, jog lietuvių kalnėnų ir žemaičių giminės lopšiu buvusi Indų žemė’. Įžymus keliautojas Antanas Poška, ne vienerius metus praleidęs Indijoje ir ne kartą susitikęs su Gandžiu, yra perdavęs tokius pastarojo žodžius: ‘Taip. Aš esu daug skaitęs apie Lietuvą. Tai mūsų indų giminė, sugrįžusi į šiaurę, herojiškai iškariavusi sau laisvę iš dviejų milžinų kaimynų’. Antanas Poška buvo vienas iš ‘Indijos bičiulių draugijos, 1967 m. įkurtos Vilniuje, narys. O Vydūnas buvo dvasinis , tikrasis jo vardas ir pavardė Vilhelmas Storosta, yra lietuviškas Gandžio analogas pasakęs, jog Lietuva gimininga Indijai ne tik ariškąja prigimtimi, bet ir savo laisvės modeliu. Etnologas dr. Jonas Balys (1909 – 2011) cituojamas ketvirtame L. Saukos pasakos ‘Eglė Žalčių karalienė’ tome, 73 – 76 p. taip rašo: ‘Vienas dalykas yra tikrai nuostabus: lietuviai turi keletą pasakų, kurių nežino jokia kita tauta, o joms panašių netikėtai atsirado Indijoje. . Kaip tas giminingumas paaiškinti? Šiuokart noriu pakalbėti apie vieną ir visiems gerai žinomą’Eglės pasaką’. . Yra kita , esme panaši į ją pasaka ‘Krokodilų karalius’, kur žmogus turėjo pažadėti jiems savo dukterį’. O ryšių su Indija tęsimui, paskaitas Kauno Technologijos universitete šiandien skaito humanitarinių mokslų dr. Runa Chakroborty Paunksnis. Tiek Mahatmos Gandžio (1869 – 1948), tiek Vilhelmo Storostos Vydūno (1868 – 1953), tiek ir KTU doc. dr. Runa Chakroborty Paunksnis nuotraukos yra įdėtos kn. ‘Istorija pareinant į Lietuvą’ 89 p. Neskaitant to, kad knygoje ‘Ist. par. į Lietuvą’ 88 p. yra įdėtas ir ‘Žmonių migracinis žemėlapis per MtDNR sekas’, kur parodytas lietuvių iš Pietinės Afrikos kelias namo, kai ėmė šilti orai maršrutu Pietų Afrika (L1), Egiptas ir Auksumos karalystė (L3, M), Indija ir Baltistanas (M), Lietuva (V). PAGRINDAS: Helgerson (2002 m.) paruošta schema žemėlapyje AFRIKA – EUROPA. Dėkoju.
P. S. O grįžti iš atšilusios Afrikos namo atgal reikėjo pas tuos lietuvius, kurie liko ant pat ledyno išplitimo ribos Europoje. O ta riba – Vilnius (žr. ledynmečio ledo išplitimo ribą, kuri rodoma lietuviškų gimnazijų mokinių vadovėliuose), kurį (‘Istorija pareinant į Lietuvą’, Klaipėdos universiteto leidykla/2023) įkūrė gentiniai dzūkai. Šios datos parodymas yra pateiktas knygos ‘Istorija pareinant į Lietuvą’ (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) dvidešimt antrame puslapyje. Prosit!