Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga, reaguodama į paskirtojo Ministro Pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus pristatytą Ministrų kabinetą ir viešoje erdvėje vykstančias diskusijas dėl Kęstučio Mažeikos kandidatūros į žemės ūkio ministro pareigas, mano, kad šis klausimas turi būti vertinamas ne vien pagal politinę patirtį.
Kandidato tinkamumas turi būti vertinamas pagal jo gebėjimą realiai spręsti kartų kaitos, žemės prieinamumo, smulkių ir vidutinių ūkių stiprinimo bei sąžiningos konkurencijos problemas.
Žemės ūkio ministerija šiandien yra viena svarbiausių valstybės institucijų. Nuo jos sprendimų priklauso ne tik maisto gamyba, kaimo gyvybingumas ir ūkių konkurencingumas, bet ir tai, ar jauni žmonės apskritai matys perspektyvą kurtis Lietuvos kaime. Todėl šiai ministerijai turi vadovauti asmuo, gebantis suderinti ekonominius, socialinius, aplinkosauginius ir regioninės plėtros interesus.
Per ilgametį K. Mažeikos darbą žemės ūkio politikos srityje pasigendame aiškios, nuoseklios ir aktyvios lyderystės jaunųjų ūkininkų klausimais. Jauniesiems ūkininkams šiandien svarbiausi klausimai yra ne teoriniai, o tiesiogiai lemiantys galimybę pradėti ir išlaikyti ūkį:
· žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ir nuomos prieinamumas;
· 500 ha ribojimo įstatymo realus veikimas, o ne tik deklaratyvus egzistavimas;
· susijusių fizinių ir juridinių asmenų kontrolė;
· žemės koncentracijos mažinimas ir sąžiningesnės sąlygos naujai besikuriantiems ūkiams;
· paramos priemonių pritaikymas realiai dirbantiems jauniems, smulkiems ir vidutiniams ūkiams;
· skaidresnė konkurencija su stambiais rinkos dalyviais.
500 ha ribojimo klausimas nėra formalumas. Tai vienas esminių instrumentų, turinčių užkirsti kelią pertekliniam žemės koncentravimui ir sudaryti galimybes jauniesiems ūkininkams įsitvirtinti žemės ūkio sektoriuje. Jei ši riba praktikoje apeinama per susijusius asmenis ar juridines struktūras, ji nebeatlieka savo paskirties. Todėl būsimasis žemės ūkio ministras privalo turėti aiškią poziciją, kaip ši riba bus ne tik deklaruojama, bet ir faktiškai užtikrinama.
Papildomų klausimų kelia ir kandidato pozicija ūkininkams jautriais klausimais, susijusiais su laukinių gyvūnų daroma žala. Jaunieji ūkininkai itin jautriai vertina siūlymus, kurie medžioklės plotų naudotojams sudarytų palankesnes sąlygas išvengti žalos atlyginimo, o ūkininkams dalį nuostolių paliktų kaip tariamai toleruotiną riziką. Net ir 5 procentų žalos riba kai kuriems ūkiams gali reikšti realius hektarus, prarastas pajamas ir tiesioginį finansinį smūgį.
Mūsų vertinimu, žemės ūkio ministras turi aiškiai pasakyti, kieno interesas ginamas tada, kai jaunas ūkininkas lieka silpnesnėje pozicijoje prieš stambų žemės valdytoją, medžioklės plotų naudotoją, supirkėją ar perteklinę biurokratiją. Dialogas yra būtinas, tačiau dialogas negali tapti patogiu būdu atidėti sprendimus, kurių jaunieji ūkininkai laukia daugelį metų.
Viešoje erdvėje esanti informacija apie ankstesnius K. Mažeikos politinius sprendimus, viešus pasisakymus ir prioritetus leidžia pagrįstai kelti klausimą, ar Lietuvoje nėra tinkamesnių kandidatūrų vadovauti tokiai svarbiai ministerijai. Šiandien žemės ūkiui reikia ne tik patyrusio politiko, bet ir ministro, turinčio aiškią jaunųjų ūkininkų, smulkių ir vidutinių ūkių, žemės prieinamumo, gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės bei regionų gyvybingumo viziją.
Taip pat negalima ignoruoti, kad viešojoje erdvėje keliama ir daugiau reputacinio pobūdžio klausimų, į kuriuos, mūsų vertinimu, iki šiol nėra pateikta pakankamai aiškių atsakymų. Prieš skiriant žemės ūkio ministrą būtina įvertinti ne tik formalią kandidato patirtį, bet ir galimas politines bei reputacines rizikas, kurios gali išryškėti jau po paskyrimo.
Žemės ūkio sektoriui nebūtų naudinga situacija, kai po kurio laiko, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ar detalesnei informacijai, ministrui tektų trauktis, o ministerija vėl liktų be stabilios politinės lyderystės. Primintina, kad žemės ūkio ministrai Lietuvoje keičiasi pernelyg dažnai, todėl šiuo metu būtina rinktis kandidatą, kurio paskyrimas nekeltų papildomos rizikos viso sektoriaus stabilumui, pasitikėjimui ministerija ir ilgalaikių sprendimų tęstinumui.
Lietuvos žemės ūkio ateitis negali būti grindžiama vien stambiųjų grūdinių ūkių interesais. Valstybei būtina subalansuota politika, kurioje būtų stiprinami jauni ūkininkai, šeimos ūkiai, gyvulininkystė, mišrūs ūkiai, uogininkystė, sodininkystė, daržininkystė ir vietos maisto grandinės. Tai yra ne tik ekonomikos, bet ir nacionalinio saugumo, kaimo demografijos bei maisto savarankiškumo klausimas.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga nesiekia politinės konfrontacijos. Mūsų tikslas – kad Žemės ūkio ministerijai vadovautų asmuo, kuriuo galėtų pasitikėti ne tik stambūs rinkos dalyviai, bet ir jaunoji ūkininkų karta, smulkūs bei vidutiniai ūkiai, regionuose kuriantys realią ilgalaikę vertę.
Atsižvelgdama į tai, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga prašo Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko ir valdančiosios daugumos atsakingai įvertinti, ar Kęstutis Mažeika yra tinkamiausias kandidatas vadovauti Žemės ūkio ministerijai šiuo itin svarbiu laikotarpiu, įskaitant jaunųjų ūkininkų, žemės prieinamumo, reputacinės rizikos ir politinio stabilumo aspektus.
Žemės ūkio ministerijai turi vadovauti žmogus, kuris ne tik turi patirties, bet ir yra pasirengęs aiškiai, drąsiai ir praktiškai ginti jaunųjų ūkininkų, smulkių bei vidutinių ūkių ir Lietuvos kaimo ateities interesus.
Autorė yra Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkė
