Ketvirtadienio, liepos 30-osios, naktį Rusija surengė dar vieną didžiulį raketų ir bepiločių orlaivių antpuolį prieš Ukrainą. Ukrainos karinės oro pajėgos pranešė užfiksavusios 74 įvairių tipų raketas ir 284 bepiločius orlaivius.
Viena iš raketų kirto Ukrainos ir Lenkijos sieną ir nukrito ne pasienio ruože, o daugiau kaip 100 kilometrų Lenkijos teritorijos gilumoje
Netoli Tarnavos Kolonijos gyvenvietės Liublino vaivadijoje liko maždaug 10 metrų skersmens krateris. Raketos nuolaužos rastos laukuose maždaug už dviejų kilometrų nuo gyvenamųjų namų. Sprogimo banga drebino aplinkinių gyventojų langus.
Žmonės nežuvo. Šį kartą.
Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad beveik visi pirminiai duomenys rodo, jog Lenkijoje nukrito Rusijos sparnuotoji raketa „Ch-101“.
Galutinės tyrimo išvados dar nepaskelbtos, tačiau Ukraina neabejoja, kad tai buvo Rusijos strateginės aviacijos paleistas ginklas.
NATO taip pat pripažino, kad Rusijos raketa kirto Lenkijos oro erdvę, o Lenkijos ir NATO oro bei antžeminės gynybos priemonės buvo įjungtos.
Tačiau pirmasis politinis klausimas vėl buvo ne apie tai, kodėl Rusijos raketa galėjo daugiau kaip šimtą kilometrų skristi NATO valstybės teritorija ir joje nukristi. Imta raminti, kad esą nėra pagrindo manyti, jog raketos taikinys buvo Lenkija.
Ar tai tikrai yra svarbiausias klausimas?
Ne taikinys – vadinasi, ne grėsmė?
Nustatyti raketos trajektoriją, jos numatytą taikinį ir galimo nukrypimo priežastis, žinoma, būtina. Nuo to priklauso karinis ir teisinis incidento įvertinimas.
Tačiau kai teiginys „Lenkija nebuvo taikinys“ tampa pirmąja politine žinia visuomenei, jis pradeda veikti ne kaip tyrimo išvada, o kaip raminamasis vaistas.
Susidaro įspūdis, kad Rusijos raketa NATO valstybėje yra pavojinga tik tuo atveju, jeigu galima įrodyti, kad Vladimiras Putinas asmeniškai pažymėjo Lenkijos kaimą savo taikinių žemėlapyje.
O jeigu raketa įskrido „netyčia“, nukrypo nuo kurso, buvo paveikta elektroninės kovos priemonių ar prarado valdymą – tuomet tarsi turėtume lengviau atsikvėpti.
Bet žmogui, kurio namą sugriauna kelių šimtų kilogramų sprogmuo, skirtumas tarp tyčinio ir „netyčinio“ smūgio yra veikiau politinis ir teisinis negu fizinis.
„Ch-101“ nėra pamestas meteorologinis zondas. Tai maždaug 7,5 metro ilgio, apie 2,3–2,4 tonos sverianti sparnuotoji raketa, galinti nešti maždaug 450 kilogramų kovinę galvutę. Ji sukurta ne stebėjimams ir ne pratyboms, o tolimiems taikiniams naikinti.
Šį kartą ji išmušė kraterį lauke. Už dviejų kilometrų buvo žmonių namai. Todėl teiginys, kad „tiesioginės grėsmės nebuvo“, skamba keistai: grėsmės nebuvo tik todėl, kad raketa nukrito kiek sėkmingesnėje vietoje.
„Netyčia“ jau tampa pasikartojančiu reiškiniu
Liepos 30-osios incidentas nėra pirmasis.
2023 metų gruodžio 29 dieną Rusijos valdoma raketa įskrido maždaug 40 kilometrų į Lenkijos teritoriją ir joje išbuvo beveik tris minutes, o paskui grįžo į Ukrainos oro erdvę. Lenkijos kariuomenė ir NATO radarai ją sekė, oro gynybos sistemos buvo parengtos, tačiau raketa nebuvo numušta.
2024 metų kovo 24 dieną kita Rusijos sparnuotoji raketa pažeidė Lenkijos oro erdvę prie Oserduvo. Lenkijos teritorijoje ji išbuvo 39 sekundes ir vėl nuskrido Ukrainos kryptimi.
2025 metų rugsėjį Lenkijos oro erdvę vienu metu pažeidė apie 20 Rusijos bepiločių orlaivių. Tąsyk dalis jų jau buvo numušti, Lenkija paprašė konsultacijų pagal Šiaurės Atlanto sutarties 4-ąjį straipsnį, o NATO pradėjo rytinio sparno gynybą stiprinančią veiklą „Eastern Sentry“.
2025-ųjų liepą du rusiški „Gerbera“ tipo bepiločiai orlaiviai nukrito Lietuvoje. Vienas jų buvo rastas Gaižiūnų poligone su sprogstamuoju užtaisu.
Rusijos bepiločiai orlaiviai ypač dažnai pažeidžia Rumunijos oro erdvę. Rumunijos gynybos ministerijos duomenimis, nuo plataus masto karo pradžios tokių pažeidimų iki šių metų liepos pabaigos suskaičiuota jau 33. Liepos 24–26 dienomis Rumunija per tris paras numušė tris Rusijos bepiločius orlaivius.
Pati NATO yra pripažinusi, kad Rusijos orlaiviai ir bepiločiai pastaraisiais metais pažeidė ne tik Lenkijos ir Rumunijos, bet ir Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos bei Norvegijos oro erdvę. Aljansas tai vadina platesniu ir vis pavojingesniu neatsakingo Rusijos elgesio modeliu.
Kiek kartų dar galima tą patį reiškinį vadinti atsitiktinumu?
2022 metų pamoka neturi būti iškraipoma
Kalbant apie raketas Lenkijoje būtina prisiminti ir 2022 metų lapkričio 15-osios tragediją Pševoduve, kur žuvo du žmonės.
Pirmosiomis valandomis buvo įtariama, kad Lenkijai smogė Rusijos raketa. Vėlesnis tyrimas parodė, jog tai buvo Ukrainos oro gynybos sistemos S-300 raketa, paleista ginantis nuo didelio Rusijos antpuolio.
Šis atvejis moko neskubėti skelbti galutinių išvadų, kol nėra ištirtos nuolaužos ir skrydžio duomenys. Tačiau jis nepaneigia pagrindinės priežasties: jeigu Rusija nebūtų apšaudžiusi Ukrainos, Ukrainai nebūtų reikėję paleisti oro gynybos raketos.
Lygiai taip pat ir dabar. Net jeigu paaiškėtų, kad „Ch-101“ į Lenkiją nukrypo dėl techninio gedimo ar Ukrainos oro gynybos veiksmų, atsakomybė už pavojų pirmiausia tenka valstybei, kuri šią raketą paleido.
Rusija pradėjo karą. Rusija kiekvieną naktį į orą pakelia šimtus žudymui skirtų aparatų. Rusija renkasi jų skrydžio maršrutus šalia NATO sienų. Todėl būtent Rusija atsako ir už numatytas, ir už lengvai numatomas savo puolimo pasekmes.
5-asis straipsnis nėra automatinis karo mygtukas
Dar visai neseniai viešojoje erdvėje skambėjo kategoriški perspėjimai: tegul Rusija tik pabando smogti bent vienai NATO valstybei – tuoj pat bus pritaikytas Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis.
Dabar Rusijos raketa jau ne tik trumpam kirto NATO sieną. Ji nulėkė daugiau kaip 100 kilometrų ir smogė Lenkijos žemei. Tačiau politinėje kalboje skubama pabrėžti, kad Lenkija tikriausiai nebuvo taikinys.
Čia būtinas tikslumas. 5-asis straipsnis nėra automatiškai įsijungianti karo paskelbimo sistema. NATO kiekvieną atvejį vertina atskirai ir sprendžia, ar įvykis laikytinas ginkluotu užpuolimu. Be to, kiekviena sąjungininkė pati pasirenka, kokių priemonių imtis – jos nebūtinai turi reikšti karinį smūgį.
Todėl reikalauti, kad po kiekvienos sieną kirtusios raketos NATO pradėtų karą su branduoline valstybe, būtų neatsakinga.
Tačiau ne mažiau neatsakinga sudaryti įspūdį, kad tarp 5-ojo straipsnio ir nieko nedarymo nėra jokių kitų atsako priemonių.
Yra NATO 4-ojo straipsnio konsultacijos. Yra aiškios oro erdvės apsaugos ir raketų perėmimo taisyklės. Yra papildomos oro gynybos sistemos rytiniame sparne. Yra diplomatinės, ekonominės ir karinės priemonės. Yra galimybė stiprinti Ukrainos oro gynybą, kad Rusijos raketos būtų naikinamos dar nepasiekusios NATO sienos.
Pagaliau yra politinė kalba, kuria galima ne tik raminti savo visuomenę, bet ir pasiųsti Maskvai nedviprasmišką žinią: NATO oro erdvė nėra nemokamas Rusijos raketų koridorius.
Ar Rusija tikrina mūsų reakciją?
Kol tyrimas nebaigtas, negalima teigti, kad liepos 30-osios smūgis buvo tiesioginė tyčinė Rusijos provokacija.
Tačiau taip pat negalima atmesti, kad nuolat kartojami oro erdvės pažeidimai leidžia Rusijai tikrinti NATO stebėjimo sistemas, sprendimų priėmimo greitį, perėmimo taisykles ir politinę valią.
Kiekvienas toks incidentas suteikia Maskvai žinių: kada pakeliami naikintuvai, kiek laiko trunka sprendimas, kokioje vietoje raketa būtų numušta, kokiu atveju Vakarų politikai griežtai protestuoja, o kokiu – pirmiausia ieško aplinkybių incidentui sušvelninti.
Rusijai net nebūtina kiekvieną kartą tyčia taikytis į NATO teritoriją. Jai pakanka matyti, kad kiekvienas naujas pažeidimas pamažu perkelia ribą to, kas Vakaruose laikoma „normalia karo kaimynystės rizika“.
Tai ir yra pavojingiausia.
Iš pradžių neįsivaizduojama, kad Rusijos raketa galėtų įskristi į NATO valstybę. Paskui ji įskrenda kelioms sekundėms. Vėliau – kelioms minutėms. Tada bepiločių orlaivių įskrenda keliolika ar kelios dešimtys. Galiausiai raketa nukrinta daugiau kaip šimtą kilometrų nuo sienos ir palieka dešimties metrų kraterį.
Kiekvieną kartą pasidžiaugiame, kad nukentėjusiųjų nėra, ir laukiame kito karto…
Ramybė be ryžto nėra atgrasymas
Atsakinga politika neturi reikšti impulsyvaus karinio atsako. Tačiau susivaldymas veikia tik tada, kai kita pusė jį suvokia kaip sąmoningą stipraus priešininko pasirinkimą, o ne kaip baimę priimti sprendimą.
Todėl po liepos 30-osios smūgio neužtenka ištirti nuolaužas ir dar kartą iškviesti Rusijos diplomatą pasiaiškinti.
Lenkija ir NATO turėtų viešai paskelbti, ką tiksliai parodė radarai, kiek laiko raketa skrido Lenkijos teritorija ir kodėl nebuvo perimta. Turi būti nustatytos aiškios būsimo perėmimo taisyklės. Rytiniame NATO sparne būtina nuolat laikyti pakankamas priešraketinės ir priešlėktuvinės gynybos pajėgas. O Ukrainai turi būti suteikta daugiau priemonių naikinti Rusijos raketas, kol jos dar nepasiekė NATO sienos.
Pavojingiausia ne tai, kad viena Rusijos raketa nukrito Lenkijos lauke.
Pavojingiausia būtų, jeigu mūsų politinis refleksas taptų dėkoti likimui, kad ji nukrito ne ant gyvenamojo namo – ir ramiai laukti kitos.
Karas neturi tapti meteorologiniu reiškiniu, apie kurį pranešama kaip apie dar vieną audros debesį, netyčia perėjusį valstybės sieną.
Raketa nėra debesis. Jos išmuštas krateris – ne prognozė. O priešo nebaudžiamumas nėra taika.
