Dirbtinis protas (DI) pastaruosius kelerius metus kelia nesibaigiantį triukšmą – jis nuolatinis antraščių veikėjas. Vieną savaitę pasaulį sudrebina naujas modelis, kitą – pažangesni agentai, trečią – prognozės apie iš esmės pasikeisiančią darbo rinką. Tačiau tarp viso šio triukšmo kartais pasirodo duomenų, kurie leidžia į Lietuvą pažvelgti šiek tiek kitaip.
Nauja 32 Europos šalių analizė rodo, kad Lietuva pagal įmonių DI naudojimą Europoje užima trečią vietą, nusileisdama tik Danijai ir Suomijai.
Dar įdomiau tai, kad Lietuva šiame tyrime įvardijama kaip šalis, turinti didžiausią augimo pagreitį. Debesų kompiuterijos technologijų (angl. cloud computing) naudojimas augo 51,2 proc., skaitmeninio intensyvumo rodiklis – 89,8 proc., o DI naudojimas įmonėse – net 238,3 proc.
Skamba gražiai, tačiau vien reitingo čia nepakanka. Svarbesnis klausimas, ar Lietuva iš tiesų tampa viena iš Europos DI lyderių, ar mes tiesiog labai greitai pereiname į žingsnį, kuriame vis daugiau įmonių išbando naujus įrankius?
DI naudojimas nereiškia DI poveikio
Pastaruoju metu versle dažnai painiojami du dalykai: DI naudojimas ir DI poveikis. Pirmuoju atveju organizacija jau naudoja „ChatGPT“, „Copilot“, klientų aptarnavimo pokalbio robotą (angl. chatbot), duomenų analizės sprendimą, teksto generavimo ar kitus įrankius.
Antrasis reiškia, kad dėl šių technologijų iš tikrųjų keičiasi procesai, sprendimų priėmimas, klientų patirtis, veiksmingumas ar verslo modelis.
Tai reikšmingas skirtumas: įmonė gali turėti šimtus darbuotojų, kurie kasdien naudoja DI įrankius, bet jei darbo procesai išlieka tokie patys, tikrasis poveikis bus ribotas. Darbuotojas galbūt greičiau parašys laišką, paruoš susitikimo santrauką ar sugeneruos kelis sumanymus. Visa tai sukuria vertę, bet nėra transformacija.
Tikrasis DI poveikis prasideda tada, kai organizacijos pradeda galvoti ne apie tai, kokius įrankius gali naudoti, o kokius procesus reikėtų perkurti, turint prieigą prie skirtingų DI įrankių. Būtent čia ir slypi kitas Lietuvos iššūkis.
Pagreitį reikia paversti pranašumu
Lietuvos rezultatas įdomus ne tik dėl vietos reitinge. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuva atrodo kaip šalis, turinti gerą pagreitį. Lietuva nėra didelė rinka, neturi JAV ar Kinijos mastelio ar tokios ilgametės skaitmeninės brandos, kokią turi Šiaurės šalys.
Tačiau mažesnė rinka kartais turi ir privalumų. Čia sprendimai gali būti priimami sparčiau, o organizacijos gali greičiau išbandyti naujus darbo būdus. Mažoje rinkoje talentų bendruomenės yra labiau susijusios, tad geros praktikos gali sklisti greičiau.
Tai ypač svarbu DI laikotarpiu, nes čia laimi nebūtinai tie, kurie turi daugiausiai išteklių. Laimi tie, kurie greičiausiai išmoksta technologiją paversti kasdieniais darbo pokyčiais.
Visgi pagreitis savaime dar neužtikrina ilgalaikio konkurencinio pranašumo. Jis gali išsisklaidyti, jei DI liks tik atskirų įrankių naudojimo lygyje. Kitaip tariant, jei visa transformacija baigsis tuo, kad darbuotojai kartais pasinaudoja pokalbių robotu, o tokiu atveju įmonės tikina, kad pasitelkia DI sprendimus, realus ekonominis poveikis bus mažesnis nei tikimės.
Didžiosios ekonomikos nebūtinai juda greičiausiai
Šiame kontekste įdomu ir tai, kad didžiausios Europos ekonomikos automatiškai nėra lyderės. Tyrime pažymima, kad Vokietija ir Prancūzija atrodo kukliau nei būtų galima tikėtis pagal jų ekonominį dydį. Vokietijos DI naudojimo lygis atsilieka nuo mažesnių šalių, tokių kaip Lietuva, o Prancūzija, nors ir rodo spartesnį augimą, vis tiek nėra tarp aiškių lyderių.
Tai svarbi pamoka – skaitmeninėje ekonomikoje dydis ne visada reiškia greitį. Didelės rinkos dažnai turi daugiau kapitalo, mokslinių tyrimų, pramonės pajėgumų. Tačiau jos taip pat turi daugiau inercijos: sudėtingesnes organizacijas, senesnes sistemas, daugiau reguliacinių sluoksnių, lėtesnius pokyčių procesus.
Lietuvai tai yra galimybė. Ne dėl to, kad galime varžytis masteliu, bet dėl to, kad galime varžytis greičiu, lankstumu ir gebėjimu greitai įdiegti naujus sprendimus.
Baltijos šalys rodo išskirtinius rezultatus
Dar viena svarbi detalė: Lietuva ir Estija analizėje išskiriamos kaip šalys, kurios lenkia daug didesnes Vakarų Europos ekonomikas, nepaisant mažesnio dydžio. Lietuva išsiskiria debesijos technologijų, skaitmeninio intensyvumo ir DI naudojimo augimu. Tuo tarpu Estija rodo stiprų DI ir duomenų analizės augimą.
Tai leidžia kalbėti ne tik apie pavienį Lietuvos rezultatą, bet ir apie platesnį regiono bruožą. Baltijos šalys jau kurį laiką turi stiprų skaitmeninį identitetą: e. valdžia, fintech (liet. finansinių technologijų) sektorius, technologijų talentai, tarptautinės paslaugos, eksportuojami skaitmeniniai gebėjimai.
DI gali tapti kitu šio identiteto sluoksniu, tačiau tam neužtenka vien technologinio optimizmo. Reikia kelti labai praktišką klausimą – kur DI iš tikrųjų sukuria vertę?
Ką turėtume matuoti toliau?
Jei norime, kad Lietuvos DI pagreitis virstų tikru pranašumu, turime mažiau kalbėti apie tai, ar įmonės naudoja DI, o daugiau telktis į tai, ką tokių įrankių naudojimas iš tikrųjų keičia.
Reikėtų vertinti, kiek darbo valandų sutaupoma. Taip pat – kiek klientų užklausų išsprendžiama greičiau ar geriau ir kiek procesų automatizuojama kasdienėje veikloje.
Svarbu matyti, kiek sprendimų priimama remiantis geresniais duomenimis ir kiek naujų gaminių ar paslaugų atsiranda dėl DI suteikiamų galimybių. Galiausiai – kiek darbuotojų ne tik naudoja įrankius, bet ir jų dėka keičia savo darbo procesus.
Būtent šie klausimai padeda atskirti pirmąjį DI žingsnį nuo antrojo. Pirmasis žingsnis yra įrankių išbandymas, o antrasis – organizacijų perprojektavimas.
Mažiau triukšmo, daugiau disciplinos
Lietuva jau turi gerą startinę poziciją. Tai rodo ir DI diegimo (angl. AI adoption) reitingai, ir platesni skaitmeninės ekonomikos vertinimai. Pavyzdžiui, HBR aprašytas „Digital Evolution Index“ vertina 125 šalis pagal 185 rodiklis, apimančius pasiūlos sąlygas, paklausą, institucinę aplinką bei naujovių veiksnius.
Šiame kontekste Lietuva patenka tarp šalių, kurios turi tiek pakankamai aukštą skaitmeninio išsivystymo lygį, tiek teigiamą judėjimo tempą.
Tačiau būtent dabar atsiranda pavojus per anksti pasiskelbti lyderiais. DI srityje labai lengva susižavėti paviršiniais signalais: kiek įmonių jau naudoja DI, kiek darbuotojų išbandė įrankius, kiek organizacijų turi vidinius DI mokymus. Tai geri rodikliai pradžiai, bet jie neparodo, ar realiai pasikeitė įmonės veiklos rezultatai.
Kitas Lietuvos DI žingsnis turėtų būti apie discipliną. Apie gebėjimą aiškiai įvardinti problemą, pasirinkti tinkamą technologiją, įvertinti rezultatą ir mastelį didinti tik tada, kai matomas tikras poveikis.
DI strategija neturėtų prasidėti nuo įrankių sąrašo. Ji pirmiausia turėtų remtis vertinimu, kur šiandien organizacijoje prarandama daugiausiai laiko, kokybės ar sprendimų tikslumo.
Greitį reikia paversti verte
Lietuvos padėtis šiandien atrodo palanki. Turime skaitmeninį pagreitį, stiprų technologijų sektorių, daug tarptautinėse rinkose dirbančių įmonių ir vis labiau DI naudojančią verslo bendruomenę. Tačiau tikrasis testas dar laukia.
Jei DI liks tik individualaus veiksmingumo įrankiu, poveikis bus ribotas. Jei DI sprendimai taps procesų, paslaugų, klientų aptarnavimo, analizės ir sprendimų priėmimo dalimi, Lietuva gali įgyti pranašumą, kuris nėra paremtas rinkos dydžiu.
Šiandien galima sakyti, kad Lietuva DI lenktynėse turi pagreitį. Dabar svarbiausia įrodyti, kad mokame šį greitį paversti verte.
Autorius yra Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto mokslininkas ir „Hostinger“ dirbtinio proto techninis grupės vadovas
