Vaikų atiminėjimo sistema, turinti gilias tradicijas įvairiose Europos šalyse, o dabar jau veikianti ir Lietuvoje, aiškinama įvairiai. Nuo jos šalininkų teiginių, jog tuo siekiama apsaugoti vaikus nuo smurto, įskaitant fizines bausmes ir psichologinę prievartą, iki šiurpių sąmokslo teorijų, kad atimti vaikai skiriami pedofilams bei organų transplantavimui.
Net jei pastarosios teorijos būtų tiesa, labai abejotina, jog visa sistema kurta būtent dėl to. Skaityti toliau
Religinis herojus, raitas ant klozeto. Ruda medžiaga ištepliotos marmūzės šluostymasis į tautinę ir valstybinę vėliavą. Įsiveržimas į religinės bendruomenės apeigas su patyčiomis. Visa tai kelia rimtų klausimų, ar turėtų būti viešosios raiškos ribos, kalbant apie tautinių, pilietinių, religinių šventybių dergimą.
Yra du kraštutinumai. Vienas jų – absoliuti žmogaus raiškos laisvė, deja – galima tik teoriškai. Netgi didžiausi liberalai pripažįsta: Jūsų laisvė mosuoti kumščiais Skaityti toliau
Lietuvos informacinėse erdvėse jau kuris laikas vyrauja skirtis tarp Rytų ir Vakarų vertybių. Valstybės ekspansija į privatų gyvenimą, kartu iškeliant transnacionalines ir globalias galias virš valstybių, atsivėrimas viso pasaulio perėjūnams, kosmopolitinės sąmonės diegimas, lyties ir šeimos perkonstravimas pagal liberaliai kairuoliškas dogmas – visa tai priskiriama vakarietiškų vertybių diskursui. Pats Vakarų-Rytų skirties tapatinimas su gėrio-blogio skirtimi – tiek pat naivus, kiek ir apgaulingas, bet kyla klausimas, ar pats Vakarų vaizdas – adekvatus? Skaityti toliau
Dovilė Šakalienė ir Mykolas Majauskas Lietuvos šeimoms užkūrė pragarą. Pasinaudodami degradavusio patėvio ir jam talkinusios atitinkamos motinos užmušto Matuko istorija šiedu kairieji libertarai inicijavo įstatymą, kuriam pritarė visas Seimas. Šiuo įstatymu net už paprastą plekštelėjimą iš tėvų gali būti atimtas vaikas. Skandinaviškas košmaras perkeltas į Lietuvą.
Klykiantys vaikai atplėšinėjami nuo tėvų, motinos kalinamos antisanitarinėmis sąlygomis, drauge su alkoholiu pašvinkusiomis valkatomis, prieš tėvus naudojamos smurtinės priemonės. Skaityti toliau
Jau senokai Lietuvoje klaidžioja žodis „valdžiažmogis“. Užuot vertinus žmogų pagal jo pasaulėžiūrą, dorą ar gebėjimus jis vertinamas pagal tai, ar yra valdžioje, ar už jos ribų. Kiek vėliau pasirodė dar piktesnė sąvoka – „valdžiagyvis“, taip atimant iš politikų paskutinius žmogiškumo likučius.
Mąstant logiškai vertinti žmogų pagal užimamą padėtį atstovaujamoje valdžioje – tas pats, kaip stigmatizuoti mokytojus, ūkininkus ar santechnikus. Politika iš esmės yra darbas, viena iš daugybės galimų profesijų, be kurios dingtų valstybė. Juk Skaityti toliau
Vytautas Landsbergis – vienas iš tų politikų, kurie retai vertinami kritiškai. Jis arba garbinamas, arba taip pat be atodairos smerkiamas. Nėra niuansų. Tik absoliutinimas. Vieniems jis – beveik ketvirtas Dievo asmuo, kitiems – pats šėtonas iš pragaro.
V. Landsbergio klaidas ar net nuodėmes galima vardyti ilgai. Pirmąsyk vadovaujant Lietuvos valstybei drastiškai liberalizuota ūkinė ir socialinė sistema, sunaikinant ištisus sektorius ir daugybę piliečių paleidžiant ubagais. Visa tai pratęsė ir išplėtojo Algirdo Brazausko ekskomunistų Skaityti toliau
Lietuvoje daug ir seniai kalbama apie Baltijos šalių sandraugą. Kai kas jau pastebėjo, kad ši Atgimimo ir Baltijos kelio laikų vizija kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Estija jau seniai labiau orientuojasi į Suomiją, su kuria ją sieja tiek tautiniai ryšiai, tiek ūkiniai interesai, nei į Baltijos šalis. Deja, šiaurinis vektorius krypsta tokia linkme, kad šiaurinė kaimynė vertinama labiau, nei pietinė. Tai galioja ir baltiškajai sesei Latvijai.
Su estais latvius sieja daugiau tautinių mitų, nei su lietuviais. Bendra patirtis Livonijos Skaityti toliau
Anksčiau objektyvi ir patriotiška žurnalistė Indrė Makaraitytė įsijungė į kovą su Lietuvos partizanais. Retoriniu klausimu – „Kiek tau skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai?“ Iš tos perspektyvos raginama vertinti visą Lietuvos istoriją. Tiek Joną Noreiką, tiek – tarp eilučių – Kazį Škirpą, Juozą Ambrazevičių ir visą Laikinąją Vyriausybę.
Argumentavimas čia grindžiamas jausmais. Žinia, kad jais lengviau Skaityti toliau
Atgimimo laikų dainininkę Euriką Masytę sunku apkaltinti politinio korektiškumo stoka. Dainą apie Tėvynę ir laisvę lydėjo palankūs žodžiai apie homoseksualistų judėjimą. Vis dėlto kai ko pasirodė per daug net itin tolerantiškai dainininkei. Popiežiui Pranciškui lietuvių tautą pristatė italų ir lietuvių kilmės mergaitė, apsirėdžiusi lietuvių tautiniais drabužiais. Eurikos nuomone geriau būtų pristatęs koks ufonautas.
Kosmopolitai įsiuto. Pasipiktino ir kai kurie patriotai. Tamsesnio gymio vaiko aptarimas įvardytas atviru rasizmu. Praktiškai bet Skaityti toliau
Jau daugelį kartų platesniame kontekste aptartos valstiečių ir žaliųjų valdžios reformos sukelia tiek diskusijų, kad kai kurios jų vertos platesnio ir gilesnio išnagrinėjimo. Šiaip linkdamas į bendresnio pobūdžio svarstymus ir vengdamas nuorodų į savo mažareikšmį asmenį šįsyk padarysiu išimtį, žengdamas nuo atskiro prie bendro. Asmeninės išpažintys kartais leidžia per atskiro asmens pavyzdžius suprasti kiek bendresnius dėsnius.
Labai mėgstu bulvinius patiekalus – ypač cepelinus pagal specialų giminės receptą, Skaityti toliau
Tiek tautos, tiek žmonijos lygiu esminė bendrabūvio sąlyga – susikalbėjimas. Jis ypač svarbus politikoje, kur principingas savos pozicijos atstovavimas privalo derėti su kompromisų menu. Pozicijas galima skirstyti dviem pjūviais: pritarimo-prieštaravimo ir didesnės svarbos-mažesnės svarbos. Didžioji problema, jog dėl svarbos susitarti dažnai būna taip pat sunku, kaip ir dėl turinio. Kas vienam – mažareikšmis dalykas, kitam – tiesiog esminis.
Viena iš galimų skalių tautinėje-konservatyvioje pasaulėžiūroje būtų ši. Skaityti toliau
Dvarponio vadovaujama parlamentinė dauguma ir jos suformuota vyriausybė kėsinasi į pačius demokratijos pamatus ir į žmogaus apsisprendimo teisę. Lietuva po truputį verčiama dvarponio kumetynu, kuriame visi vykdytų pono ir jo tijūnų valią, kuriame galiausiai dingtų žmogus, pilietis, asmenybė. Juk ponas ir tijūnai geriausiai žino, ko reikia jų kumečiams.
Žaliųjų valstiečių vyriausybė svarsto įstatymą, kuriuo būtų uždrausta politinių partijų nariams ir valdininkams valdyti žiniasklaidos priemones, o jų valdytojams – dalyvauti partijų veikloje arba užimti pareigas valdžioje. Tai motyvuojama žiniasklaidos Skaityti toliau
Pirminė ideologijos problema – tai, kad bet kuri ideologija susiaurina žmogiškąją būtį iki vieno, geriausiu atveju – iki kelių aspektų ir jais bando paaiškinti visą politinę, kultūrinę ar socialinę visumą. Liberalizmas virš visko iškelia laisvę, socializmas – lygybę ir vienybę, nacionalizmas – tautiškumą, o konservatizmas – tradiciją bei rezervuotą požiūrį į pokyčius.
Tiesa, iš šių keturių klasikinių ideologijų konservatizmo atstovai mažiausiai norėtų vartoti žodį „ideologija“. Dėl tam tikrų priežasčių jie tiesiog vengia šios sąvokos ir tam Skaityti toliau
Paauglystė – tai laikotarpis, kai žmogus atranda save, atsiribodamas, o dažnai ir susipriešindamas su kitais. Vaikystėje žmogus save suvokia kaip didesnės, bendresnės visumos dalį, pirmiausiai – šeimos. Psichologų teigimu kūdikis ankstyviausioje fazėje apskritai suvokia save kaip vieną esybę su motina. Vėliau savos, atskiros tapatybės suvokimas stiprėja, nors daugeliu atvejų globos, pagalbos, patarimo, išminties tebeieškoma šeimoje, bendruomenėje.
Paauglystėje savivoka ir saviraiška įgauna itin radikalias formas. Paradoksalu, bet kaip tik Skaityti toliau
Teologijoje yra tokia sąvoka: dvivietumas. Tikima, jog žmogus, turintis šią savybę, gali būti dviejose ar net keliose vietose tuo pat metu. Panašu, jog „didesnės Lietuvos“ patriotai tiki, jog šią savybę galima suteikti politinėmis ar teisinėmis priemonėmis. Jie mano, kad Lietuva padidės, kai po pasaulį pasklidę lietuviai ir kitų tautybių Lietuvos išeiviai, esantys kitų šalių piliečiai, gaus Lietuvos pasus.
Tokia politinė ir teisinė pozicija – suteikti dvigubą ar daugybinę pilietybę, kitaip tariant – po kelias pilietybes tam pačiam žmogui – suteikia pagrindo svarstyti ištisą eilę reformų. Jei tas pats žmogus gali būti kelių valstybių pilietis, tą pačią normą galima Skaityti toliau
Religinė agresija ir smurtas kitatikių atžvilgiu Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje pirmiausiai siejami su islamo religija. Nors Lietuvoje kelis šimtus metų gyvuoja tradicinė musulmonų totorių bendruomenė, labai tolima nuo Artimuosiuose Rytuose, Vakarų Europoje, o iš dalies – ir Rusijos imperijos administruojamose musulmoniškose teritorijose bundančio islamiškojo ekstremizmo.
Lietuvoje veikia vos keletas religinių bendrijų, kurios kelia rimtų abejonių. Ošo centrą Skaityti toliau
Yra žmonių, kurių akys, vos išgirdus ar perskaičius vieną kodinį žodį, pabąla. Tokie žmonės nuteikia laikytis nuo jų atokiau. Užkabinus juos kodiniu žodžiu mąstymas išsijungia. Įsijungia vaizduotė ir jausmai, pereinantys tai į egzaltaciją, tai į isteriją. Šie žmonės puikiai mato priešingos pusės trūkumus, o dažnai juos ir sutirština, bet jiems sunku išvysti savo panašumą į kraštutinius priešingos pusės atstovus. Dar sunkiau suprasti aukso vidurį, pusiausvyrą ir net pačią jų galimybę. Jie – daltonikai. Jie – fanatikai. Skaityti toliau
Jūs – jaunas? Tautiškas? Konservatyvių ar krikščioniškų pažiūrų? Marš mokytis! Baikite mokslus, susiraskite gerai apmokamą darbą, užsitikrinkite kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tada galėsite pagalvoti apie politinę veiklą. Jeigu elgsitės priešingai, pradėdamas nuo politikos, didžiausia tikimybė, jog liksite be mokslo, be darbo ir politikos užribyje.
Liberalai ir kairieji turi privilegiją pradėti nuo politikos ir per ją pasiekti visko. Tautinės, konservatyvios ir krikščioniškos pažiūros šiandien yra antisisteminės. Jums ta privilegija užginta. Esate idealistas? Norite suteikti naudos savo tautai, Skaityti toliau
Vėlyvaisiais sovietų laikais buvo įprasta praktika susidoroti su laisvės kovotojais ir kitaminčiais – uždaryti juos į psichiatrines ligonines. Jos iš dalies pakeitė įprastus lagerius Sibire ir kitose atkampiose Sovietų Sojūzo vietovėse. Ši praktika turėjo tam tikrą vidinę logiką. Sovietų santvarka ir sovietų valstybė – tobuliausia ir geriausia, ką galima sukurti. O jei taip, prieštarauti joms galėjo tiktai piktavaliai arba psichiniai ligoniai.
Prieš devynerius ar dešimtį metų vienas psichiatras, labiau žinomas kaip politikas, priklausantis sparčiai liberalėjančiai, bet Skaityti toliau
2018 m. pasaulio futbolo čempionatas Šjačėje primena 1936 m. olimpines žaidynes Berlyne. Abiem atvejais žaidynes rengė autokratinės, ekspansyvios šalys. Tiesa, vykstant žaidynėms Vokietijoje dar buvo toli iki pirmųjų svetimų kraštų aneksijų ir masinių pogromų prieš savo šalies piliečius, bet pirmieji ekspansiniai žingsniai jau buvo žengti. Klaipėdos krašte jau kibirkščiavo konfliktas dėl jo atjungimo nuo Lietuvos ir prijungimo prie Vokietijos. Vokietijos vadovas aiškiai rėmė Klaipėdos „separatistus“, siekiančius sugrąžinti kraštą didžiojo Reicho prieglobstin. Skaityti toliau
Valstybės erozija, valdžios atotrūkis nuo piliečių, socialinė atskirtis, tautiškumo ir patriotizmo nyksmas vis labiau skatina nusivylimą susiklosčiusia politine santvarka. Šalia siūlymų gerinti ir taisyti tai, kas ligšiol sukurta, pasigirsta kvietimų naikinti ir keisti iš esmės.
Vieni ragina panaikinti Konstitucinį teismą, jo galias perduodant Aukščiausiajam teismui, lyg tai spręstų pagrindinę problemą – konstitucinės teisės monopolį siauroje grupėje. Kiti reikalauja panaikinti sąrašinę rinkimų sistemą, paliekant tik vienmandatinę oligarchų ir nomenklatūrinių partijų džiaugsmui. Skaityti toliau
Žygimantas Pavilionis, žinomas savo siekiais atgaivinti Lietuvoje taip trūkstamą konservatizmą, tvirta euroatlantine pozicija ir net kartkartinėmis užuominomis apie tautiškumą, žavi dažną Lietuvos pilietį, labiau linkusį mąstyti dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Užtai nuvilia jo bandymai sugrąžinti lietuvius į seniausiai išgyventą ir gal be reikalo primirštą religinių kovų laiką. Būtent kovų, nes karų, kuriais liepsnojo daugelis Europos valstybių, Lietuva išvengė. Dėl mūsų tautai būdingo pakantumo ir pagarbos kitam, kitokiam. Bet kovų būta. Skaityti toliau
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį žymi aštrios diskusijos, atskleidžiančios didelę psichologinę atskirtį. Žmonės, kuriems pasisekė, džiaugiasi tuo, kaip visos Lietuvos sėkme. Žmonės, kuriems pasisekė mažiau, o taip pat – pastaruosius užjaučiantys skundžiasi trūkumais, ydomis ir bėdomis. Diskusijos vis dažniau pereina į priešiškumą, kurdamos „dviejų Lietuvų“ įspūdį, kur vis mažiau susišnekėjimo ir vis daugiau tarpusavio priešiškumo.
Išties Lietuvoje yra, dėl ko liūdėti ir nuogąstauti. Valstybės suverenumo ardymas, vis Skaityti toliau
Politiniame gyvenime vis labiau įsigali priešo idėja. Bet koks žmogus su kitokia nuomone automatiškai tampa priešu. O su priešais… Nediskutuojama. Jie naikinami. Taip – daug paprasčiau. Be abejo, kitas kraštutinumas būtų toks pat pragaištingas. Priešai realiai egzistuoja. Tiek politikoje, tiek ir gyvenime apskritai. Bet kiekvieną žmogų su skirtingu požiūriu skelbti priešu – primityvu. Ir vargu, ar kur nors veda.
Negalima girti Zbignevo Jedzinskio už jo paramą šeimos politikai: juk jis – lenkas ir galimai – „vatnikas“. Negalima girti Dovilės Šakalienės už jos paramą gyvūnų gerovei: Skaityti toliau
Šių metų gegužės 24-ąją, vakariniame posėdyje Seimas balsavo dėl valstybės pripažinimo Romuvos religinei bendruomenei. Smagu, jog dauguma po pateikimo pritarė šiam projektui. Liūdna, jog šalia gausybės veidmainių ir kvailių prieš balsavo, susilaikė arba vengė balsavimo keletas padorių, dvasingų deputatų, ištikimų Lietuvos patriotų. Savos religijos formos suvokimas kaip vienintelės galimos kartais tampa akidangčiu net garbingiems ir išmintingiems žmonėms.
Andrius Kubilius pranoko pats save. Jis pasiūlė dėl Romuvos pripažinimo kreiptis į Skaityti toliau
Dalyvaujant kontrakcijoje prieš pirmą Lietuvoje homoseksualistų propagandinę demonstraciją teko išvysti plakatą su užrašu: „Kodėl mano meilė sukelia tau neapykantą?“ Puikus propagandinis teiginys, vertas pagyrimo už profesionalumą. Akcentai sudėlioti taip, kad priešinga pozicija privedama iki absurdo. Bet apmąsčius klausimą į jį atsakyti gana lengva. Todėl, kad tai nėra meilė.
Vienas gražiausių vyriškos draugystės aprašymų – Aleksandro Diuma tėvo keturių muškietininkų trilogija. Šie keturi vyrai išties Skaityti toliau
Daugelis kolegų dalija visas pasaulėžiūras į juodai baltas diadas. Arba esi nacionalistas, arba tolerastas. Arba katalikas, arba komunistas. Arba ruso/polono/judofilas, arba fobas.
O kas, jei esi nacionalistas, kuris gerbia visas tautas, o savoje tautoje palaiko etninių grupių, religijų, subkultūrų įvairovę? Jei esi protestantas, romuvietis arba katalikas, pripažįstantis istorines savo Bažnyčios klaidas? Jei smerki Vladimiro Putino diktatūrą, bet mielai skaitai Levą Tolstojų? Arba smerki Efraimą Zurofą, bet palaikai Izraelio teisę gyvuoti savo etnoistorinėse žemėse? Pagaliau, jei smerki Armijos Skaityti toliau
Tiek iš savo draugų konservatorių, tiek iš oponentų radikalioje dešinėje, liberalioje dešinėje, marksistinėje kairėje dažnai tenka girdėti egzaltuotą tikėjimą Europa. Ir be jokio maivymosi, visiškai nuoširdžiai kyla klausimas – kas tai yra? Ar šie tikintieji gebėtų atsakyti į šį klausimą bent patys sau?
Jei tai – hipotetinis subkontinentas, besitęsiantis iki Uralo, tai pagrindinė Rusijos dalis yra Europoje. Ar tikrai tai turi mintyse dauguma tikinčių? Jei tai – Skaityti toliau
Nagrinėjant tautų, religijų ir kultūrų santykius šiuolaikinėje Europoje išsiskiria du kraštutinai priešingi pavyzdžiai: Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. Britiškoji tradicija dar XVII – XVIII a. pasižymėjo tolerancija įvairioms religijoms. Prancūzija tais laikais išgyveno reakcingą Katalikų bažnyčios diktatą, kurį XVIII a. pabaigoje pakeitė karingas sekuliarizmas. Nuo vieno kraštutinumo pulta prie kito, kai Britų salose ieškota darnos ir pusiausvyros.
Atitinkamai skyrėsi kolonijinė politika. Britai užkariautose žemėse – tiesa, tik civilizuotose Skaityti toliau
Aplink asmenis verdančios audros jau baigia įgristi. Paksogeitas, Venckogeitas, Radžvilogeitas. Vis labiau tolstama nuo modernios politikos sampratos, kur svarbiausia – idėjos. Svarbiausiais tampa asmenys ir simpatijos bei antipatijos jų atžvilgiais. Konservatyvioje politikoje normalu turėti autoritetų ir jais sekti, bet autoritetai tėra idėjų iliustracijos. Priešingai, ikimodernioje politikoje svarbiausia – ar tu už karalių Artūrą, ar už karalių Edvardą.
Radžvilogeitas – tragikomiška istorija. Primenanti Anglijos ir Škotijos karaliaus Karolio Skaityti toliau
