Religinė agresija ir smurtas kitatikių atžvilgiu Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje pirmiausiai siejami su islamo religija. Nors Lietuvoje kelis šimtus metų gyvuoja tradicinė musulmonų totorių bendruomenė, labai tolima nuo Artimuosiuose Rytuose, Vakarų Europoje, o iš dalies – ir Rusijos imperijos administruojamose musulmoniškose teritorijose bundančio islamiškojo ekstremizmo.
Lietuvoje veikia vos keletas religinių bendrijų, kurios kelia rimtų abejonių. Ošo centrą Skaityti toliau
Yra žmonių, kurių akys, vos išgirdus ar perskaičius vieną kodinį žodį, pabąla. Tokie žmonės nuteikia laikytis nuo jų atokiau. Užkabinus juos kodiniu žodžiu mąstymas išsijungia. Įsijungia vaizduotė ir jausmai, pereinantys tai į egzaltaciją, tai į isteriją. Šie žmonės puikiai mato priešingos pusės trūkumus, o dažnai juos ir sutirština, bet jiems sunku išvysti savo panašumą į kraštutinius priešingos pusės atstovus. Dar sunkiau suprasti aukso vidurį, pusiausvyrą ir net pačią jų galimybę. Jie – daltonikai. Jie – fanatikai. Skaityti toliau
Jūs – jaunas? Tautiškas? Konservatyvių ar krikščioniškų pažiūrų? Marš mokytis! Baikite mokslus, susiraskite gerai apmokamą darbą, užsitikrinkite kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tada galėsite pagalvoti apie politinę veiklą. Jeigu elgsitės priešingai, pradėdamas nuo politikos, didžiausia tikimybė, jog liksite be mokslo, be darbo ir politikos užribyje.
Liberalai ir kairieji turi privilegiją pradėti nuo politikos ir per ją pasiekti visko. Tautinės, konservatyvios ir krikščioniškos pažiūros šiandien yra antisisteminės. Jums ta privilegija užginta. Esate idealistas? Norite suteikti naudos savo tautai, Skaityti toliau
Vėlyvaisiais sovietų laikais buvo įprasta praktika susidoroti su laisvės kovotojais ir kitaminčiais – uždaryti juos į psichiatrines ligonines. Jos iš dalies pakeitė įprastus lagerius Sibire ir kitose atkampiose Sovietų Sojūzo vietovėse. Ši praktika turėjo tam tikrą vidinę logiką. Sovietų santvarka ir sovietų valstybė – tobuliausia ir geriausia, ką galima sukurti. O jei taip, prieštarauti joms galėjo tiktai piktavaliai arba psichiniai ligoniai.
Prieš devynerius ar dešimtį metų vienas psichiatras, labiau žinomas kaip politikas, priklausantis sparčiai liberalėjančiai, bet Skaityti toliau
2018 m. pasaulio futbolo čempionatas Šjačėje primena 1936 m. olimpines žaidynes Berlyne. Abiem atvejais žaidynes rengė autokratinės, ekspansyvios šalys. Tiesa, vykstant žaidynėms Vokietijoje dar buvo toli iki pirmųjų svetimų kraštų aneksijų ir masinių pogromų prieš savo šalies piliečius, bet pirmieji ekspansiniai žingsniai jau buvo žengti. Klaipėdos krašte jau kibirkščiavo konfliktas dėl jo atjungimo nuo Lietuvos ir prijungimo prie Vokietijos. Vokietijos vadovas aiškiai rėmė Klaipėdos „separatistus“, siekiančius sugrąžinti kraštą didžiojo Reicho prieglobstin. Skaityti toliau
Valstybės erozija, valdžios atotrūkis nuo piliečių, socialinė atskirtis, tautiškumo ir patriotizmo nyksmas vis labiau skatina nusivylimą susiklosčiusia politine santvarka. Šalia siūlymų gerinti ir taisyti tai, kas ligšiol sukurta, pasigirsta kvietimų naikinti ir keisti iš esmės.
Vieni ragina panaikinti Konstitucinį teismą, jo galias perduodant Aukščiausiajam teismui, lyg tai spręstų pagrindinę problemą – konstitucinės teisės monopolį siauroje grupėje. Kiti reikalauja panaikinti sąrašinę rinkimų sistemą, paliekant tik vienmandatinę oligarchų ir nomenklatūrinių partijų džiaugsmui. Skaityti toliau
Žygimantas Pavilionis, žinomas savo siekiais atgaivinti Lietuvoje taip trūkstamą konservatizmą, tvirta euroatlantine pozicija ir net kartkartinėmis užuominomis apie tautiškumą, žavi dažną Lietuvos pilietį, labiau linkusį mąstyti dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Užtai nuvilia jo bandymai sugrąžinti lietuvius į seniausiai išgyventą ir gal be reikalo primirštą religinių kovų laiką. Būtent kovų, nes karų, kuriais liepsnojo daugelis Europos valstybių, Lietuva išvengė. Dėl mūsų tautai būdingo pakantumo ir pagarbos kitam, kitokiam. Bet kovų būta. Skaityti toliau
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį žymi aštrios diskusijos, atskleidžiančios didelę psichologinę atskirtį. Žmonės, kuriems pasisekė, džiaugiasi tuo, kaip visos Lietuvos sėkme. Žmonės, kuriems pasisekė mažiau, o taip pat – pastaruosius užjaučiantys skundžiasi trūkumais, ydomis ir bėdomis. Diskusijos vis dažniau pereina į priešiškumą, kurdamos „dviejų Lietuvų“ įspūdį, kur vis mažiau susišnekėjimo ir vis daugiau tarpusavio priešiškumo.
Išties Lietuvoje yra, dėl ko liūdėti ir nuogąstauti. Valstybės suverenumo ardymas, vis Skaityti toliau
Politiniame gyvenime vis labiau įsigali priešo idėja. Bet koks žmogus su kitokia nuomone automatiškai tampa priešu. O su priešais… Nediskutuojama. Jie naikinami. Taip – daug paprasčiau. Be abejo, kitas kraštutinumas būtų toks pat pragaištingas. Priešai realiai egzistuoja. Tiek politikoje, tiek ir gyvenime apskritai. Bet kiekvieną žmogų su skirtingu požiūriu skelbti priešu – primityvu. Ir vargu, ar kur nors veda.
Negalima girti Zbignevo Jedzinskio už jo paramą šeimos politikai: juk jis – lenkas ir galimai – „vatnikas“. Negalima girti Dovilės Šakalienės už jos paramą gyvūnų gerovei: Skaityti toliau
Šių metų gegužės 24-ąją, vakariniame posėdyje Seimas balsavo dėl valstybės pripažinimo Romuvos religinei bendruomenei. Smagu, jog dauguma po pateikimo pritarė šiam projektui. Liūdna, jog šalia gausybės veidmainių ir kvailių prieš balsavo, susilaikė arba vengė balsavimo keletas padorių, dvasingų deputatų, ištikimų Lietuvos patriotų. Savos religijos formos suvokimas kaip vienintelės galimos kartais tampa akidangčiu net garbingiems ir išmintingiems žmonėms.
Andrius Kubilius pranoko pats save. Jis pasiūlė dėl Romuvos pripažinimo kreiptis į Skaityti toliau
Dalyvaujant kontrakcijoje prieš pirmą Lietuvoje homoseksualistų propagandinę demonstraciją teko išvysti plakatą su užrašu: „Kodėl mano meilė sukelia tau neapykantą?“ Puikus propagandinis teiginys, vertas pagyrimo už profesionalumą. Akcentai sudėlioti taip, kad priešinga pozicija privedama iki absurdo. Bet apmąsčius klausimą į jį atsakyti gana lengva. Todėl, kad tai nėra meilė.
Vienas gražiausių vyriškos draugystės aprašymų – Aleksandro Diuma tėvo keturių muškietininkų trilogija. Šie keturi vyrai išties Skaityti toliau
Daugelis kolegų dalija visas pasaulėžiūras į juodai baltas diadas. Arba esi nacionalistas, arba tolerastas. Arba katalikas, arba komunistas. Arba ruso/polono/judofilas, arba fobas.
O kas, jei esi nacionalistas, kuris gerbia visas tautas, o savoje tautoje palaiko etninių grupių, religijų, subkultūrų įvairovę? Jei esi protestantas, romuvietis arba katalikas, pripažįstantis istorines savo Bažnyčios klaidas? Jei smerki Vladimiro Putino diktatūrą, bet mielai skaitai Levą Tolstojų? Arba smerki Efraimą Zurofą, bet palaikai Izraelio teisę gyvuoti savo etnoistorinėse žemėse? Pagaliau, jei smerki Armijos Skaityti toliau
Tiek iš savo draugų konservatorių, tiek iš oponentų radikalioje dešinėje, liberalioje dešinėje, marksistinėje kairėje dažnai tenka girdėti egzaltuotą tikėjimą Europa. Ir be jokio maivymosi, visiškai nuoširdžiai kyla klausimas – kas tai yra? Ar šie tikintieji gebėtų atsakyti į šį klausimą bent patys sau?
Jei tai – hipotetinis subkontinentas, besitęsiantis iki Uralo, tai pagrindinė Rusijos dalis yra Europoje. Ar tikrai tai turi mintyse dauguma tikinčių? Jei tai – Skaityti toliau
Nagrinėjant tautų, religijų ir kultūrų santykius šiuolaikinėje Europoje išsiskiria du kraštutinai priešingi pavyzdžiai: Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. Britiškoji tradicija dar XVII – XVIII a. pasižymėjo tolerancija įvairioms religijoms. Prancūzija tais laikais išgyveno reakcingą Katalikų bažnyčios diktatą, kurį XVIII a. pabaigoje pakeitė karingas sekuliarizmas. Nuo vieno kraštutinumo pulta prie kito, kai Britų salose ieškota darnos ir pusiausvyros.
Atitinkamai skyrėsi kolonijinė politika. Britai užkariautose žemėse – tiesa, tik civilizuotose Skaityti toliau
Aplink asmenis verdančios audros jau baigia įgristi. Paksogeitas, Venckogeitas, Radžvilogeitas. Vis labiau tolstama nuo modernios politikos sampratos, kur svarbiausia – idėjos. Svarbiausiais tampa asmenys ir simpatijos bei antipatijos jų atžvilgiais. Konservatyvioje politikoje normalu turėti autoritetų ir jais sekti, bet autoritetai tėra idėjų iliustracijos. Priešingai, ikimodernioje politikoje svarbiausia – ar tu už karalių Artūrą, ar už karalių Edvardą.
Radžvilogeitas – tragikomiška istorija. Primenanti Anglijos ir Škotijos karaliaus Karolio Skaityti toliau
Įvairovė – dažnas argumentas, naudojamas liberalų ir kairiųjų, pasisakančių už žmonių ir kultūrų takumą. Jų nuomone tokie reiškiniai kaip masinė migracija ir multikultūralizmas kuriantys įvairesnes, įdomesnes, dvasiškai turtingesnes visuomenes. Maža to, šie reiškiniai esantys istoriškai nulemti ir kovoti su jais – tiesiog beprasmiška. Bet ar viskas taip paprasta?
Istorine lemtimi savo pergales grindė ir komunistai, ir fašistai, ir nacistai. Naivių žmonių širdyse tai – galingas ideologinis ginklas. Netgi šių idėjų priešininkai, pasižymėję mažesniu kritinio mąstymo rodikliu, susigūždavo ir nutildavo – kokia prasmė kovoti su tuo, kieno pergalė jau nulemta? Iš tiesų istorija – ištisai vingiuota linija. Tam tikros idėjos kyla ir leidžiasi, gimsta ir nyksta. Kartu Skaityti toliau
Jau tūkstantmečius Vakarų pasaulio gydytojai, prieš pradėdami savo praktiką, duoda Hipokrato priesaiką. Mažai, kas žino, jog joje yra ir tokie žodžiai: Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti.
XX a. ši priesaika atnaujinta, priburiant politkorektiškų teiginių apie žmogaus teises, tautinę, rasinę bei religinę toleranciją, kurie originalaus teksto atžvilgiu – tiesiog pertekliniai. Vis dėlto ji prasideda žodžiais: Visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai, saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą. Skaityti toliau
Baimė – vienas stipriausių žmogaus motyvų. Kaip ir kiti jausmai, be proto ir valios kontrolės jis gali nuvesti klaidingu keliu. Nedori politikai dažniau kreipiasi į žmonių jausmus, nei į protą, baimė – jokia išimtis. Visgi dažnai politinėje galvosenoje baimė kyla iš paties žmogaus vidaus. Iš jo silpno, savanaudiško, o kartais ir pikto būdo. Politikoje baimė gali reikštis pasyviai arba aktyviai. Pasyvioji baimė sukelia bailųjį konservatizmą, aktyvioji – bailųjį radikalizmą.
Bailusis konservatizmas susideda iš visos eilės pozicijų: nuo „tai – absurdas“ iki „aš visuomet taip sakiau“. Puikus pavyzdys – Skaityti toliau
Dažnai kalbama, kad žmonija sunkiai serga. Vartotojiškas santykis su savo artimu ir gamta, atotrūkis nuo savo šaknų, savojo „aš“ iškėlimas į pirmą vietą, paradoksaliai atsiliepiantis to „aš“ praradimu beveidėje, bevardėje, bespalvėje minioje – tiktai keletas įvardijamų ligų.
Bet žmoniją sudaro tautos, lygiai kaip tautas sudaro žmogiškieji asmenys ir jų bendruomenės. Ir dažna tauta serga savaip. Kai serga atskiri visumos nariai – kaip tikėtis sveikatos pačiai visumai?Žydų tauta serga aukos kompleksu. Net padoriausi ir teisingiausi žydai linkę kaltinti dėl savo tautiečių kančių ir mirčių visą Europą, užmiršdami savus budelius, niokojusius Europos tautas – Nachmanus Dušanskius ir Iljas Erenburgus. Rusų tauta serga imperijos Skaityti toliau
Ar dažnai susimąstome apie sąvokas ir jų vaidmenį mūsų pasaulėžiūrose? Kas tos sąvokos – objektyvių esmių atspindžiai ar tiesiog tuščios tūtelės, į kurias galima sukišti bet ką?
Apie tai kalbasi profesorius Filipas Preobraženskis ir daktaras Ivanas Bormentalis filme „Šuns širdis“. Kai I. Bormentalis betvarkę ir skurdą aiškina krize (rusiškai – „razrucha“), F. Preobraženskis iškart jo klausia – o ką Jūs norite pasakyti šiuo žodžiu? Galutinė profesoriaus išvada, jog tos krizės išvis nėra, tai – išsigalvotas žodis, pridengiantis sovietų santvarkos idiotizmą. Pasak jo užtektų, kad kiekvienas gerai dirbtų savo darbą, ir krizė išnyktų savaime. Skaityti toliau
Radikalumo ir nuosaikumo sąvokos – viena dažniausiai politikoje, etikoje ir net religijoje vartojamų diadų. Šiais laikais radikalumas dažnai siejamas su blogiu, nuosaikumas – su gėriu. Nuosaikumo bei radikalumo skirtis suskaldė ne vieną judėjimą. Peržvelkime šiuos du principus jų esmės, sampratų, tikslingumo, atskaitos ir įkvėpimo atžvilgiais.
1. Radikalumo sąvoka yra kilusi iš lotyniškos sąvokos radix, reiškiančios šaknį. Priešingai, nei galėtų atrodyti, radikalai dažniausiai nėra tie, kurie laikosi šaknų – Skaityti toliau
Žemės referendumo kampanijos metu viena žymi liberalė – berods, Rūta Vainienė – išsakė fundamentalų teiginį: laisvė – pirminė vertybė, o visos kitos – tik išvestinės. Šiuo principu vadovaujasi tiek ekonominiai, tiek ir kultūriniai liberalai. Jis teisingas tiek, kiek laisvė yra sąlyga klestėti kitoms vertybėms. Ir klaidingas tiek, kiek ji tampa sąlyga kitoms vertybėms naikinti.
Galima klausti ir dar kategoriškiau: ar laisvė yra viena iš vertybių, ar ji išvis savaime – jokia vertybė? Edmundas Berkas klausė, ar laisvės šalininkai pasirengę šlovinti Skaityti toliau
Jau kuris laikas istorijos ir melodramų mylėtojus vienija įtaigus turkų serialas „Didingasis amžius“. Jo dėka išvystame tiek pačios Turkijos, tiek Europos istoriją turkų akimis. Europiečiai dažniausiai vaizduojami kaip išlepę, tačiau ir agresyvūs, bailūs ir kartu – klastingi. Vienu žodžiu – šakalai. Pačių turkų valdovams ir jų dvariškiams taip pat užtenka ydų, bet jie toli lenkia europiečius drąsa, teisingumu, sąžiningumu ir kitomis dorybėmis.
Deja, perfrazuojant šio filmo pavadinimą tenka konstatuoti, jog daugelis Vakarų pasauliui priskiriamų ydų pasitvirtino ir šis amžius Skaityti toliau
Daugumą Lietuvos politinių partijų galima skirstyti į du tipus. Pirmasis tipas – sekta, antrasis – uždara akcinė bendrovė. Kai kurios partijos gali turėti bruožų, būdingų abiems tipams, tačiau dažniausiai tam tikroje partijoje vyrauja vieno tipo bruožai.
Žodis „sekta“ kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio „sequi“, reiškiančio „sekti“. Iš kitų bendrijų sektą labiausiai išskiria keletas bruožų, kuriuos lengvai rasime Lietuvos politikoje – tiek partijose, tiek – ir dar dažniau – pusiau formaliuose sambūriuose, sekančiuose paskui tam tikrus lyderius arba tam tikras doktrinas. Skaityti toliau
Kovo 17-ąją, 15 val., Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) bus pristatyta politologo Mariaus Kundroto knyga „Tautinis idealas politikoje: keturių šalių atvejai“. Tai – antroji šio autoriaus knyga. Pirmoji buvo „Tauta amžių kelyje: tautinės pasaulėžiūros gairės ir tautinis judėjimas Lietuvoje“, išleista 2009-aisiais. Pateikiamos pagrindinės pristatymo mintys.
Jei kas tikisi politinės agitacijos ar apologetikos, nusivils. Tai nėra ideologinis kūrinys – toks iš dalies buvo „Tauta amžių kelyje“, kur filosofiniais, Skaityti toliau
1902 m. dr. Vinco Kudirkos įsteigtas laikraštis „Varpas“ paskelbė Lietuvių demokratų partijos programą. Joje, be viso kito, išsakytas politinis principas: Lietuva – lietuviams. Čia pat paaiškinta šio principo reikšmė. Tai – laisva, jokioms kitoms tautoms ir viešpatystėms nepriklausanti Lietuva, kurioje lietuviai patys save valdytų, o jų kultūra galėtų skleistis laisvai, be svetimtaučių įtakų ar varžymų. Šaltinis – Varpas, 1902 m., Nr. 12.
Ar šis principas aktualus šiandien? Taip ir net keliais aspektais. Pirmiausiai Europos Sąjungą bandoma iš suverenių tautinių valstybių sandraugos paversti sąjungine valstybe. Skaityti toliau
Vladimiro Putino šalininkai, tautoje vadinami „vatnikais“, jau kelerius metus linksniuojami įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Ši tema – tokia opi, o reakcijos į ją – tokios audringos, kad retam užtenka jėgų ar laiko šaltesniems jos apmąstymams. Įvairius reiškinius galima tirti dviem būdais: nuo bendro – prie atskiro arba nuo atskiro – prie bendro. Šįsyk aptarkime trijų žmonių istorijas, o per jas – ir bendresnę Lietuvos problematiką.
Pirmasis atvejis. Pavadinkime šį asmenį Jonu. Jonas – paprastas, nuoširdus Lietuvos gyventojas. Praeityje – aktyvus pilietis, dalyvavo patriotinėje veikloje. Skaityti toliau
Simono Vyzentalio centro vadovui Efraimui Zurofui pasiūlius mokėti pinigus lietuviams už žydšaudžių suradimą Lietuvoje kilo skandalas. Iš tiesų žinant kai kurių žmonių savanaudiškumą, kurio pasitaiko įvairiose tautose, šio siūlymo reikšmė aiški. Užsimanei pinigų – skųsk kaimyną, o kaltas jis ar ne – koks skirtumas? Kaltinimus išrasime. Šiuo aspektu panašiai skamba Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus Vigilijaus Sadausko siūlymai mokėti premijas už įrodytus žydų nusikaltimus lietuvių tautai. Vis dėlto šiuo atveju esama ir nutylimų aspektų. Skaityti toliau
Būrys pradinukų žaidė žalioje vasaros pievoje. Triukšmingos gaudynės truko jau pusvalandį, o vaikai įraudusiais žandais dar buvo kupini jėgų. Tik Audrius gulėjo kniūbsčias, pasirėmęs rankomis, tarsi bandydamas įžiūrėti, kaip auga žolė.
– Žiūrėkite! Sprakšys! – staiga sušuko stebėtojas. Vaikai supuolė, tikėdamiesi išvysti kažką įdomaus.
– Tik pamanykit! Kažkoks vabalas! – vyptelėjo ilgšis Benas. Audrius šypsodamasis apvertė gyvąjį radinį aukštyn pilvu. Šis spragtelėjo, persivertė ore ir žybt – atsistojo ant kojų. Skaityti toliau
Žymus anglų rašytojas Klaivas Steiplzas Ljuisas (Clive Staples Lewis) savo knygoje „Didžiosios skyrybos“ aprašo vietą, kurioje pildosi visi žmonių norai, tačiau tik tie, kurie susiję vien su jais pačiais. Čia žmonės taip susitelkę į save, kad prarado gebėjimą tiek teikti dovanas, tiek jas priimti. Nėra nieko, kas juos jungtų, išskyrus jų pačių vienišumą. Autorius šią vietą vadina pragaru.
Anot kito žymaus mąstytojo Čarlzo Teiloro (Charles Taylor) knygos „Autentiškumo etika“ žmogų sudaro tai, ką jis mąsto, ką jis myli, ką jis daro. Žmogaus vertė nėra tai, ką jis turi, o tai, ką jis ir tik jis gali duoti. Skamba instrumentiškai, jei to reikalaujame sau iš kitų, Skaityti toliau
