Kam teko džiaugsmas, o kartu – ir iššūkis auginti paauglį, tas gerai žino, jog šio amžiaus piliečiai – ypatingi dialektikai. Jei reikia prisiimti atsakomybę, jie – dar vaikai, bet kai norisi teisių, šie mažiai staiga tampa suaugusiais.
Iš esmės šia paaugliška logika remiasi šiuolaikinė „žmogaus teisių“ politika. Tautinės, rasinės, lytinės grupės, apsiskelbusios ar iš šalies apskelbtos „pažeidžiamiausiomis“ vienu metu nori teisių ir globos.
Mes gyvensime, kaip mums patinka, o jei kas į mūsų gyvenimo būdą šnairuos, mus turi ginti valstybė.
Teisės ir globa – skirtingi principai. Teisės priklauso suaugusiam ir veiksniam žmogui. Globojami tie, kurie nėra pajėgūs prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
Globa turi savų sąlygų. Jei vienas žmogus prisiima atsakomybę už kitą, jam atitenka ir dalis pirmojo asmens teisių.
Vaiko gyvenime daugelį dalykų sprendžia tėvai, ligonio atveju – slaugytojai. Senolis, praradęs galimybę orientuotis aplinkoje, taip pat tampa daugiau arba mažiau priklausomas nuo globėjų.
Klasikinio liberalizmo patriarchas Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill), uoliai gynęs kiekvieno žmogaus suverenumą privačiame gyvenime, pripažino, kad už amoralius sprendimus žmogus gali tikėtis priešiško aplinkinių vertinimo.
Vertinti kitą – tokia pat žmogaus teisė, kaip ir vertinamajam priimti arba atmesti šiuos vertinimus.
Bet šiuolaikinių liberalų globojami pupuliai nori daugiau. Jie nori, kad jų atžvilgiu išsakyti tam tikrus vertinimus būtų uždrausta. Bet kokius vertinimus, kurie nėra tik teigiami.
Tad šiuolaikiniai liberalai, regis, užmiršta Dž. S. Milį, kurį daugelis jų laiko savu, ir priima Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) mokymą, kuris priklauso visiškai kitai – marksistinei – minties tradicijai.
Marksizme, koks jis beveik tobulai atsiskleidė sovietinėse šalyse, žmogaus teisės buvo absoliučiai pajungtos valstybei, kurią įkūnijo ir kurios vardu sprendė „kompetentinga“ politinė-partinė viršūnėlė. Nelabai dera su liberalia žmonių santykių vizija.
Bet šiuolaikiniai liberalai bando vienu šūviu nušauti du zuikius: įtvirtinti iš esmės paternalistinę valstybės viziją kartu su beveik beribėmis tam tikrų grupių teisėmis.
Kas yra tikrosios teisės, kam jos priklauso ir kam jos užginamos, žinoma, spręstų valstybė. Pavyzdys – vienalytės partnerystės.
Piešiama, jog jos išplėtotų laisvę. Iš tiesų jos išplėtotų tik reguliavimą. Bet kuris veiksnus žmogus jau šiandien turi absoliučią laisvę gyventi su bet kuriuo kitu veiksniu žmogumi, laikyti jį partneriu ar net šeimos nariu.
Vienalytės partnerystės reglamentavimas reikštų visai ką kita: kitų žmonių prievolę vadinti šeima tai, kas jiems nėra šeima.
Kitas pavyzdys – laisvo judėjimo teisė. Iš tiesų bet kuris žmogus turi teisę apsigyventi bet kurioje visuomenėje su sąlyga, kad ta visuomenė jį priima.
Šiuolaikiniai liberaliukai su marksizmo kvapeliu siekia šią sąlygą – taigi ir teisę – panaikinti. Visuomenė tiesiog privalanti priimti bet kokį žmogų į savo namus – savo šalį – taigi, apie jos teises tenka pamiršti.
Trečias pavyzdys – Neapykantos užkardymo teisė. Ji apima pirmuosius du atvejus, bet ir daugybę kitų. Tik totalitarinės santvarkos siekė reglamentuoti intymiausias žmogaus būties erdves – jo mintis ir jausmus.
Pagal šiuolaikinę „žmogaus teisių“ ideologiją, sakyti ką nors neigiamo apie „išrinktųjų“ – „pažeidžiamųjų“ – grupių atstovus turi būti uždrausta.
Šiuos žmones tiesiog privaloma gerbti. Nepriklausomai nuo to, ar jie šios pagarbos nusipelno.
Žinoma, aklas ir bukas nusiteikimas prieš kokį nors žmogų dėl ko nors kito, negu jo poelgiai – tarkime, dėl odos spalvos, kaukolės formos ar moraliai neutralių kultūrinių ypatybių – yra tiesiog kvailas ir niekingas.
Bet šis nusiteikimas turėtų būti naikinamas per švietimą ir argumentuotą diskusiją. Jei tai sprendžiama baudžiamosios, civilinės ar administracinės teisės tvarka, net jei tai būtų daroma iš kilnių paskatų, valstybė tiesiog viršija savo kompetencijas.
Neapykanta nustumiama į slaptas erdves ir tik stiprėja, o kai prasiveržia, tai dar radikaliau, negu būtų pasireiškusi tiktai mintimis ar žodžiais.
Nebus perdėta sakyti, jog šiuolaikiniai liberalai – jeigu juos taip dar galima vadinti – įkūnija paauglišką pasaulėvaizdį.
Kai jiems ir jų atstovaujamoms grupėms patogu, jie kalba apie teises, o kai patogu – apie globą. Įkandin lytinės ir tautinės egzotikos socialinės „įtraukties“ apologetų gretose žengia paprasčiausi socialiniai parazitai, kuriems reikia viską duoti, o jie patys tiktai imtų.
Iš esmės ši „įtrauktis“ nėra įtrauktis: veikiau kuriama dviejų lygių visuomenė, kur vieniems tenka teisės, kitiems – pareigos.
Kas atleistina bręstančiam ir savo vaidmens dar tik ieškančiam paaugliui, vargu, ar dovanotina žmogui, sulaukusiam pilnametystės. Jei nori teisių – prisiimk ir atsakomybę. O jei nori būti globojamas – palik teises tiems, kas tave globoja.
Atsakomybė gali būti įvairi. Jei brauniesi į mano namus ar priekabiauji prie mano vaikų, gali gauti žodinį, o kraštutiniu atveju – ir fizinį atsaką. Jei nori ką gauti iš visuomenės – malonėk jai ką nors ir duoti. O jei nesi įgalus – nėra, ko svajoti apie sprendimo teisę.
Lytinių deviantų, migrantų, socialinių marginalų globa reikštų tai, kad šie žmonės yra per silpni patys spręsti savas problemas. O daugeliu atvejų jos – išsprendžiamos.
Jei žmogus darbštus ir mandagus, laikosi viešosios etikos ir teikia visuomenei naudos, vargu, ar dažnas išvis teirausis jo kilmės ar laisvalaikio pomėgių. Nepriimtinu keistuoliu greičiau bus laikomas tas, kuris į tai kišasi.
Žinoma, lytinės preferencijos, tautinė kilmė ir buvimas socialiniame užribyje – skirtingi atvejai. Būtent liberalizmo vėliavomis mosuojantys kairuoliai juos sutapatina. Lytinė veikla yra tiesiog privatus reikalas – savo laiku optimalų sprendimą buvo radusi JAV kariuomenė: jūs nesigirkite, aš neklausinėsiu.
Svetimtaučių priėmimas gali vykti pavienių asmenų ar šeimų atvejais, bet tauta turi teisę gintis nuo masinės pakaitinės migracijos.
O socialinių marginalų gerai sutvarkytoje visuomenėje išvis nėra, išskyrus ligonius (su visa jiems priklausančia globa) arba tinginius (su jiems patiems tenkančia atsakomybe).
Teisinė apsauga nuo visuomenės kritikos, kuo dabar labiausiai reiškiasi tariamai silpnųjų globa, apskritai yra loginis absurdas.
Laisvoje visuomenėje gali būti kritikuojama bet kas ir viskas. Kritika yra viena svarbiausių laisvės ypatybių. Ten, kur draudžiama kritika, keroja totalitarizmas.
Kritika gali būti švelnesnė ar griežtesnė. Kai kuriais atvejais gali būti pasodrinta ir vulgarybe. Tai nėra pageidautina, bet tai – vienas iš būdų reikšti autentišką vertinimą.
Jei norima teisiškai persekioti už keiksmažodžius ar piktas karikatūras, tada tai turėtų būti taikoma visiems vienodai, o ne išrinktųjų atveju.
Absurdo pavyzdys: šiandien mūsų šalyje draudžiama vartoti žodį „pederastas“, nuo amžių reiškusį tam tikrą lytinį deviantą, bet draudžiama tik paties devianto atžvilgiu. Visus kitus vadinkite taip į sveikatą.
Fizinė ar socialinė prievarta skiriasi nuo kritikos. Išmetimas iš darbo, mokslo įstaigos ar smūgis į veidą taip pat nėra tas pats.
Darbo ar mokslo įstaiga gali pašalinti asmenį, prieštaraujantį viešai priimtoms ir išreikštoms šios įstaigos vertybėms. Žinoma, jeigu ji nėra valstybinė. Valstybė savo vertybes reguliuoja piliečių referendumu priimta Konstitucija ir visuomenės atstovų priimtais įstatymais.
O smūgis priimtinas tiktai ginties atveju. „Nepatinka“ nėra būtinoji gintis. Ji taip pat turėtų būti apibrėžta įstatymais, ko dabar trūksta: pavyzdžiui, dabar teisiamas pilietis, apgynęs vaiką nuo pedofilo.
Veiksniam žmogui, kuris laikosi visuomenėje priimtų normų, globa dauguma atvejų nėra reikalinga. Nebent ginant jį nuo bandito ar okupanto. Bet šiais atvejais greičiau reiktų kalbėti apie teisę, negu apie globą: piliečių visuma įgyvendina savo teisę gintis per valstybę, vienu atveju – per teisėsaugą, kitu – per kariuomenę.
Globa visada sukuria nelygiaverčius santykius.
Tad baigiamasis klausimas Lietuvos tautinėms, lytinėms, socialinėms mažumoms būtų toks: ar tikrai norite būti nelygiaverčiai?
Autorius yra politologas
Mr.Landsbergis. Pertvarkyti blogio imperiją (I) + Zigmo Vaišvilos komentarai
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/sestadienio-vakaro-ziniose-skaitykite-mrlandsbergis-pertvarkyti-blogio-imperija/
II dalis čia:
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/mrlandsbergis-pertvarkyti-blogio-imperija-ii-dalis/
III d. čia
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/mrlandsbergis-pertvarkyti-blogio-imperija-iii-dalis/
Gerb. Marius labai konkretus: jei gyvenime prašaisi būti kieno nors globojamas (-a), tai sąlygas turi priimti to, kas tave globos. Aiškiau nebūna.
Guoda Burokienė. Ar vyksta tylus jaunimo išvarymas iš regionų?
– delfi.lt/news/ringas/politics/guoda-burokiene-ar-vyksta-tylus-jaunimo-isvarymas-is-regionu.d?id=92656803
Kaip ankstesnės kadencijos Seimas kvietė jaunimą visą Lietuvą apgyventi, o šios kadencijos …
D. Trumpas – prieš vaikų lytinį žalojimą
– komentaras.lt/nuomones/d-trumpas-pries-vaiku-lytini-zalojima/111939/
Jūratė Sofija Laučiūtė. Nesuvaldomas snobizmas
– propatria.lt/2023/02/jurate-sofija-lauciute-nesuvaldomas.html?showComment=1677739125979#c1352363843618410853
Ir skaitytojų atsiliepimus būtinai paskaitykite. Karčia tiesa į kaktą.