Tautininkui savos tautos kritika dažnai atrodo tabu. Visgi tikras tautiškumas nėra tautos garbinimas. Tai – meilė savo tautai.
O meilėje visada glūdi sveika kritika. Meilė tenkinasi mažu, bet reikalauja visko.
Ji priima žmogų tokį, koks jis yra, bet įsakmiai nurodo, koks jis turėtų ir galėtų būti.
Aptarkime penkis savo tautos bruožus, kurie labiausiai erzina. Kas erzina savyje ir vieną kitame.
- Atsainumas. Nors lietuviai geografiškai gyvena Šiaurės Europoje, dvasiškai jie – pietiečiai. Lietuviams artima ispanų sąvoka „manjana“, verčiama tiesiog – „atsipalaiduok“. Lietuvis, įsipareigojęs ką nors padaryti, linkęs savo pažadą papildyti dviem žodžiais: „galbūt“ ir „kada nors“. Jei anglas ar vokietis, įsipareigojęs atvykti į susitikimą šeštą, stengiasi atvykti bent pusę šešių, lietuvis atvyks septintą. Jei iš viso atvyks. Lietuviai taip ilgai gyveno slavų valdžioje, kad persiėmė slavišku atsainumu.
- Plebėjiškumas. Lietuviams per šimtmečius sunkiai sekėsi auginti savo elitą. Jis tai lenkėdavo, tai rusėdavo, tai vokietėdavo, tai tiesiog globalizuodavosi. Liaudžiai tekdavo augintis vis naują elitą, kuris vėl kur nors nugrybaudavo. Tautai vis susitraukdavus iki liaudies gimė plebėjiška tautos mąstysena, kurią geriausiai iliustruoja patarlės „iš didelio rašto išėjo iš krašto“ ir „mažiau kalbų, daugiau darbų“. Išsilavinimas iš dorybės tapo yda, o didžiausia dorybe tapo darbas rankomis, o ne smegenimis.
- Pavydas. Nors šis lietuvių bruožas dažnai išpučiamas, sunku būtų įrodyti, kad jis – visiškai išgalvotas. Šis bruožas išplaukia iš jau minėto plebėjiškumo. Jei kaimynas pasistatė didesnį ir gražesnį namą, apsitvėrė aukštesne tvora, tai statistiniam lietuviui nėra jokių abejonių: toks turtas gali būti užgyventas tik suktybe, kyšiais ar vagyste. Darbštesnis ir sumanesnis kaimynas laikomas klastingesniu, svajojant jį išbuožinti. Ši mąstysena įkvėpė ir stribus, ir žydšaudžius.
- Aistringumas. Vėlgi tai – bruožas, išplaukiantis iš plebėjiškumo. Liaudis visad gyvena arčiau gamtos. Ne ta prasme, kad ji rūpinasi gamta, dažnai būna visiškai priešingai, o ta prasme, kad pati priklauso veikiau gyvūnijos nei dvasiniam pasauliui. Protingasis pradas daugumai lietuvių – svetimas. Jie jaučia užuot mąstę. Priešpriešindami mąstymui veiksmą jie patį veiksmą pajungia aistrai.
- Inertiškumas. Nekritiškai priėmę labai abejotiną prielaidą, kad visa, kas šviesu, ateina iš Vakarų, lietuviai įprato juos mėgdžioti, užuot kūrę originalią tautinę kultūrą. Baudžiava Lietuvoje priimta tuomet, kai Anglijoje jau nyko, monokonfesinė santvarka – tuomet, kai Prancūzijoje jos atsisakyta, dabar priimamas kairuoliškas liberalizmas, kuris Vakaruose šviesiausių protų vis labiau kritikuojamas.
Pirmasis bruožas išplaukia iš ciklinės laiko sampratos, pagal kurią laikas vis kartojasi ir nesą grėsmės kur nors pavėluoti.
Antrasis – iš istorinių tendencijų, kai tautos branduolį vis sudarydavo „žemės grumstas“, o aukštesnių idealų siekianti aukštuomenė vis atitrūkdavo nuo šio branduolio.
Trečiasis ir ketvirtasis – iš antrojo, o penktasis – iš apsisprendimo eiti iš paskos tariamai pažangesnėms šalims.
O juk turėjome, kuo didžiuotis. Observatorija, kai Vakarų universitetuose svarstyta, kiek velnių telpa ant adatos smaigalio. Kultūrine tolerancija, kai Vakaruose laužuose liepsnojo eretikai bei raganos.
Raketų išradimu ir paprasčiausia higiena, kai Vakarų miestai pažodžiui duso ekskrementuose.
Atrodytų, užteko būti savimi. Bet pasirinkta būti kažkuo kitu. Iš čia – amžinas atsilikimas.
Visgi pabaigoje norėtųsi priminti vieno iš lietuvių tautininkų pradininkų – kunigo Juozo Tumo-Vaižganto žodžius. „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai! Lietuvos istorija tedavė mums legendą, o kultūrą paliko mums patiems po pusės tūkstančio metų inicijuoti, bet ta istorija – mano!“
Tad yra prasmės būti lietuviais. Jau vien todėl, kad jais būti mus skyrė Dievas. O jei lietuvių tauta turi trūkumų, tai juos šalinti – ir mūsų teisė, ir pareiga.
Autorius yra politologas
Apie adatas su velniais. Kada observatorija, ir kas tuo metu vyko Europos moksle? Kuriam bjauriam bruožui šitą priskirti? Pirmajam? Parašysiu mokyklinį samprotavimo rašinėlį ir sueis už gryną pinigą.
Visi penki – nelietuviški. 1. Su aušra kėlęs gaspadorius planuoja darbus nuo pasagos iki aruodo. Pamėgintų pagalvoti “gyvulius rytoj pašersiu”. 2. Žemdirbio gyvenimas ir natūrinis ūkis nėra rankų darbas – tokio organizavimo ir atsakomybės reikėtų pasimokyti. O gal lovatiesių raštai – rankų darbas? Pasakose, dainose ir rėdoje – tokia gyvenimo filosofija… 3. Ne pavydas, o nerami dūšia, variklis gyventi gražiau, geriau: kaimynės bėga viena pas kitą naujų raštų persipiešti, dalinasi gėlių daigais, o vyrai tariasi dėl visko, talkauja kaimais. 4. Dvasingumo paieškokite dainose. Tai ne jausmingumas, o būtent dvasia – pasaulio tvarkos ir žmonių bendrystės apmąstymas. 5. Ar primetate lietuviams ir vergovės (baudžiavos) atradimą? Ir tikrai nekaltinkite, kad lietuvis per mažai priešinasi moderniosioms srovėms, nes pagonybė iki šiol pasąmonėje tvirtesnė už krikščionybę.
Mano nuomone, toks bruožas- rūpinimasis pirmiausia užsieniečiais ir tautinėmis bendrijomis ( “tautinėmis mažumomis”),o ne lietuviais. Jei neklystu, lietuviška švietimo reforma- uždaryti mokyklas su per mažu mokinių skaičiumi, išskyrus tautinių bendrijų ( “tautinių mažumų”), nors tai galimai yra lietuvių diskriminacija? Lietuvos valstybės stipendijos užsieniečiams menininkams. O kur pakankamas stipendijų kiekis lietuviams menininkams?
Turiu omenyje galimą rūpinimąsi.
taip kliedėti gali tik tas, kuris nekenčia lietuvių tautos. Gėda svetainei, kad skelbia.
Jau ir taip nelinksma, todėl svetainės nuostata skelbti tokius parašymus yra kas? Bendrai kalbant, jei kažką kažkas taip jau erzina, reiktų kreiptis į šeimos gydytoją, kad išrašytų siuntimą.
yra tik vienas erzinantis Kundroto bruožas – silpnaprotystė. beje ji būdinga visai alko auditorijai
Taip, galima įtarti esant tą bruožą, nes be jo veikiausiai nebūtų likta iki šiol nepasikeitus pavardės galūnės -as į -ė…
Žmoga irgi iš Alko auditorijos, gerai, kad žmoga toks savikritiškas.
Dėl penkių punktų galim būtų fiskutuoti. Bet straipsnio pabaiga ypač gera.
Manau, kad Kundrotaitėms Alkas patiktų, bet Kundrotėms tikrai ne. Joms nepatiktų būti ir karalienėmis, jos būtų karalės.
Pridurčiau: Naujojo “elito” gobšumas- pasistatė 4 namus ,reikia penkto , šešto -vis negana ,
Šlykštu. Kas tik netingi, menkina ir niekina lietuvių tautą, tarsi kitos tautos būtų geresnės. Kam naudingas mūsų tautos niekinimas, kam taip stengiamasi įtikti? Ko siekia svetainė, skelbama tokius parašinėjimus?