Kovo 31 d. Mirė Nijolė Felicija Sadūnaitė – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė, vienuolė.
Papildyta
Nijolė Felicija Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune. 1955 m., baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 m. tapo Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos nare.
Nenorėdama išsižadėti religinės praktikos, dirbo sekretore mašininke, gamyklos darbininke, skaičiavimo centro perforuotoja, baigusi medicinos kursus – Vilniaus kūdikių namuose.
1972 m., pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, F. N. Sadūnaitė leidiniui rinko žinias, rašomąja mašinėle spausdino rašinius ir platino jį.
1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo suimta ir dešimt mėnesių KGB kalinta Vilniuje.
1975 m. birželio 17 d. nuteista šešeriems metams: trejiems metams griežto režimo lagerio Mordovijoje ir trejiems metams tremties Sibire; tremtyje dirbo medicinos sesele.
1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. Dėl KGB persekiojimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma.
1983 m. jai vėl buvo sudaryta byla; pabėgo, slapstėsi, 4,5 metų buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“, „Aušros“ ir kitų pogrindžio leidinių kurjerė: juos dažniausiai perduodavo Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadai Maskvoje. Už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidybą KGB F.N.Sadūnaitę paskelbė ypatinga recidyviste, jos paiešką visoje SSRS. 1987 m. balandžio 9 d. F. N. Sadūnaitė buvo suimta.
„KGB Nijolę Sadūnaitę vadino viena didžiausių sovietinės santvarkos priešų. Buvo išbandyti įvairūs būdai ją palaužti: įkalinimas, grasinimai, švitinimas, apdorojimas cheminiais preparatais, smurtas, tačiau ji atsilaikė, daugeliui kitų žmonių įkvėpė stiprybės ir tapo pasipriešinimo melo režimui simboliu“, – rašoma knygoje „Laisvė ir tikėjimas. Krikščioniški trileriai sovietmečiu“, 2013 m.).
1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė valdžios nesankcionuotą mitingą Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mitingas buvo skirtas paminėti sovietinei Lietuvos okupacijai kelią atvėrusiam Ribentropo-Molotovo paktui.
Pirmą kartą po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas. N. Sadūnaitės kalba šiame mitinge buvo pirmoji vieša nepaklusnumo sovietinei okupantų valdžiai demonstracija padrąsinusi Lietuvos šviesuomenę prabilti apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galimybę ir davė pradžią plačiam tautos pakilimui peraugusiam į Sąjūdį.
Už šią kalbą N. Sadūnaitė buvo užpulta ir primušta, jai ir kitiems mitingo rengėjams buvo paskirti namų suėmimai. N. Sadūnaitė buvo tardoma KGB rūmuose ir, manoma, kad buvo kažkuo apnuodyta, nes po to sunkiai susirgo.
1988 m. su A. Terlecku ir V. Bogušiu Vilniuje surengė Vasario 16-osios minėjimą – 1941 m. birželio 14-osios trėmimams prisiminti. Už tai jai buvo paskirtas dviejų mėnesių namų suėmimas.
1988 m. F. N. Sadūnaitė įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Pasaulio visuomenei ir JAV prezidentui Ronaldui Reiganui reikalaujant 1989 m. gruodžio 19 d. LSSR Aukščiausiojo teismo reabilituota (su vyskupu Sigitu Tamkevičiumi).
1989 m. su kitais įsteigė Lietuvos katalikiškąjį moterų sambūrį „Caritas“. 1989–1990 m. skaitė paskaitas apie Lietuvą Europoje, JAV. Užsiėmė labdara, gynė žmogaus teises.
N. F. Sadūnaitė apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Laisvės premija (2017 m.).
Ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje N. Sadūnaitė tebekovojo už žmogaus teises, slaugė ligonius, dirbo labdaringus darbus. Neliko ji abejinga ir 2012 m. Lietuvą drebinusiems Garliavos įvykiams – nuolat rūpinosi Garliavos mergaitės Deimantės Kedytės likimu.
2017-aisiais Lietuvos Respublikos Seime iškilmingai minint Sausio 13 d. 27-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines ir atsiimdama jai valdžios paskirtą 2017 m. Laisvės premiją, N. Sadūnaitė pasakė dabar jau nepriklausomos Lietuvos valdžią išgąsdinusią antrą savo istorinę kalbą.
Priėmusi laisvės statulėlę, N. Sadūnaitė į susirinkusius prabilo apie šių dienų Lietuvos laisvės skaudulius, tiksliau apie vieną iš jų, tapusį simboliniu visų Lietuvos valdžios ir Tautos galių ir negalių išraiška – Valstybės smurtą prieš Garliavos mergaitę Deimantę Kedytę ir jos gynėjus:
„Buvau tiesos pusėje slogiais okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo kovoju už laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės“, – gavusi apdovanojimą sakė N. Sadūnaitė.
„Dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve.
Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna situacija.
Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės 17-osios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimatė Kedytė.
O atėję jos sergėti nuo pražūties, vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip Sausio 13-ąją nakčia prie Seimo – pažeminti, suluošinti o dabar jau ir nuteisti… ir dar teisiami…“ – drąsiai ir atvirai kalbėjo N. Sadūnaitė, reikalaudama iš Seimo salėje susirinkusių ir neužmirštuoles prisisegusių valstybės vadovų – prezidentės, premjero iki vasario 16-osios atsakyti, kur šiuo metu yra mergaitė – ir ar ji dar gyva…
Pasibaigus Laisvės premijos skyrimo iškilmėms, praeidama pro N. Sadūnaitę tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė pasilenkusi prie jos kažką pašnibždėjo ir išdidžiai nuėjo…
Tuomet N. Sadūnaitė vėl priėjo prie mikrofono ir pasakė, kad prezidentė prisipažino nežinanti ir niekada nežinojusi kur yra Deimantė Kedytė.
N. Sadūnaitė dar spėjo retoriškai paklausti: „Kas žino?..“ ir tuomet Lietuvos Respublikos Seimo operatoriai skubiai išjungė garsą…
Lietuvos vadovai pareiškė užuojautas
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl Felicijos Nijolės Sadūnaitės mirties jos artimiesiems ir bendraminčiams:
„Sesuo Nijolė – ypatinga asmenybė, išsiskirianti net ir tarp daugybės nuostabių, bebaimių, nepalūžusių Lietuvos laisvės kovotojų, praėjusių sovietų kalėjimus, lagerius ir tremtį. Jos drąsus pasiaukojimas, jos didvyriška kova be ginklo prieš okupantus, prieš visą teroristinės blogio imperijos prievartos sistemą, netrukdė jai būti kuklia ir paprasta, netrukdė jai spinduliuoti linksmumu ir gyvenimo džiaugsmu, – net ir persekiotojų akivaizdoje.
Sesuo Nijolė okupuotoje Lietuvoje elgėsi kaip laisvas žmogus, ji kovojo su blogiu be jokios neapykantos. Turbūt todėl sesuo Nijolė Sadūnaitė tapo gyvu pavergtos, bet nepalūžusios, už laisvę kovojančios Lietuvos simboliu. Jos nuostabi herojiška asmenybė nustebino ir sužavėjo visą laisvąjį pasaulį. Jos šviesi kova bus įkvėpimo šaltinis laisvę saugoti įsipareigojusioms Lietuvos kartoms.
Viena sesers Nijolės atsiminimų knyga pavadinta „Skubėkime daryti gera“. Tegu šis moto būna kvietimas mums visiems, dėkojantiems seseriai Nijolei už jos nuostabią kovą, už jos nuostabų gyvenimo pavyzdį“, – rašoma Prezidento užuojautoje.
Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen Seimo ir savo vardu pareikštoje užuojautoje rašoma:
„Labai simboliška, kad F. N. Sadūnaitės netekome šv. Velykų dieną. Net tamsiausiu sovietmečio metu ji tikėjo, kad Lietuva prisikels ir bus laisva. Nuoširdžiai užjaučiu artimuosius, bendražygius ir visus Lietuvos žmones“.
Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės užuojautoje rašoama:
„Nijolės Sadūnaitės disidentinė veikla buvo itin svarbi pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui moralinė atrama. Net ir patirtas sovietų represinių struktūrų persekiojimas netemdė jos tikėjimo žmogiškumu ir nepakirto ryžto siekti Lietuvos laisvės. Reiškiu užuojautą visiems N. Sadūnaitės artimiesiems ir bendražygiams“.
Laidotuvės
Balandžio 2 d., antradienį, 14 val., Velionė bus pašarvota Vilniaus laidojimo paslaugų centre (Kalvarijų g.), pirmojoje salėje.
Balandžio 3 d., trečiadienį, nuo 9 val. galima bus atsisveikinti su Velione Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, kurioje 13 val. bus aukojamos šv. Mišios. Po mišių – Velionės palaikai bus palydėti į Verkių kapines.
Papildyta:
Pasisakymų , užuojatų nulis. Alko komentatorių nuomone – tai tik kuisis. O gal galvojate, jog ji dar per ilgai gyveno, turėjo mirti iš karto, kai paklausė Gribauskaitės: tai kur Deimantė ?