M. Kundrotas. Kas teisia Justiną Marcinkevičių?

Šiomis dienomis susibūrė koalicija prieš Sąjūdžio poetą Justiną Marcinkevičių. Šioje koalicijoje – vidutiniški tinklaraštininkai, susikompromitavę psichologai, išvietės sienos rašytojai. Kuriamas performansas, kurį galima būtų pavadinti mužikų šokiu ant aristokrato kapo.

Pagrindinis kaltinimas poetui – kad jis buvęs sovietinis poetas. Kad jo bibliografijoje būta sovietinį režimą palaikančių tekstų. Kas turėtų teisę poetą už juos teisti?

Tik tie, kurie patys kovojo su šiuo režimu ir nuo jo kentėjo. Nebedaug tokių liko. Iš dar gyvų galima paminėti vienuolę Nijolę Sadūnaitę ir kunigą Robertą Grigą.

O, stebukle – kaip tik šie žmonės vengia teisti poetą ar net jį gina.

Kas gi jį teisia? Ričardas Savukynas, geriau žinomas kaip Rokiškis Rabinovičius. Linas Slušnys. Marius Ivaškevičius. Dar Kristina Sabaliauskaitė.

Ar teko girdėti apie jų rezistencinius žygdarbius sovietų aneksijos metais? Ką jie išvis nuveikė Lietuvos labui?

Vienas jų – dvaro agitatorius, sunkiai išspaudžiantis rišlų sakinį, kai monologą tenka keisti dialogu.

Kitas, kaip kalbama, pro pirštus į vaikų prievartavimą žiūrėjęs medikas.

Trečias – rašeiva, kuriam svarbiausia rezistencijos detalė – kaip partizanė šlapinasi. Iš jų gal gabiausia ketvirtoji, kuriai visgi toli iki J. Marcinkevičiaus konceptualumo. Jos kūryba – tiesiog masinės kultūros štampuotė, paprastai kalbant – popsas. Jai teisti J. Marcinkevičių – tolygu „divai“ peroksidiniais plaukais svarstyti Volfgangą Amadėjų Mocartą.

Nėra prasmės J. Marcinkevičių laikyti stabu virš bet kokios kritikos ribos. Lietuvių dvasios didybę daug įtaigiau aprašė kiti dramaturgai, nuo Vinco Krėvės iki Balio Sruogos. Mindaugo personažas daug stipriau perteiktas latvio Martinio Zyverto dramoje. O Martyno Mažvydo personažas J. Marcinkevičiaus kūrinyje tiesiog kertasi su istorija. Dramos pabaigoje sudarytas įspūdis, jog Lietuva – aukščiau už Dievą, vargu, ar būtų suprastas daugumos pokario partizanų, ką bekalbėti apie XVI a. reformatorių.

Būdingas J. Marcinkevičiaus kūrybos bruožas – išryškinti žmogaus silpnybes. Psichologai galėtų tai aiškinti autoprojekcija. Poetą triuškino okupacinio totalitarinio režimo girnos. Jis buvo silpnas šio režimo akivaizdoje. Ir kartu – stiprus. Kaip žolė, besiskverbianti pro asfalto dangą, gležna, bet galinga.

Šio režimo sąlygomis poetas sukūrė legendą apie tai, kas jam buvo brangiausia. Apie Lietuvą.

Kas norėtų ištrinti iš tautos atminties J. Marcinkevičių? Tie patys, kurie bevelytų iš jos išbrukti Romualdą Ozolą, Algirdą Patacką, Kazimierą Uoką ir daugybę liaudies, bet ne tautos pamirštų Sąjūdžio didvyrių.

Šiandien kuriamas istorinis pasakojimas – toks, kad Sąjūdyje nuo pradžios iki pabaigos tebuvo vienas herojus: Vytautas Landsbergis. Neneigiant jo nuopelnų toje istorijos atkarpoje būtina ginti atmintį nuo vieno asmens monopolio. Jei ne tautos tapatumo, tai bent objektyvios tiesos vardan.

Sąjūdžio istoriją būtina delandsbergizuoti. Neištrinant profesoriaus, bet išsaugant visų šalia jo ir – ką čia slėpti? – iki jo vykusią istoriją. Ne su V. Landsbergiu, bet su J. Marcinkevičiumi tauta masiniuose mitinguose skandavo: „L-ie“ bus „Lie“, „t-u“ bus „tu“, „v-a“ bus „va“. Ar girdit? Lie-tu-va…

O jei sulyginsime šią tautos valios manifestaciją su R. Savukyno, L. Slušnio ar M. Ivaškevičiaus tekstais, matysime, kad kalibrai – tokie skirtingi, kad net dėti šiuos tekstus ant vienų svarstyklių – tiesiog juokinga.

Tarp kaltinimų J. Marcinkevičiui – ir tai, kad jis tautiškumą kėlęs į religijos vietą. Neva tai buvę naudinga sovietams. Taip rašo dar viena poeto oponentė (kritike vadinti ją būtų per daug garbės) – Nerija Putinaitė. Užmiršusi, kad sovietai persekiojo Lietuvos partizanus, kovojusius už tautinę valstybę. Ne už katalikišką, kurią akcentuoja – o, paradokse! – liuteronų bažnyčios narė.

N. Putinaitė mato tik dvi alternatyvas: katalikybe dangstomą liberalų kosmopolitizmą ir sovietizmą. Tautinė valstybė ją baugina, nes laužo šią patogią paradigmą. Jei J. Marcinkevičius ir kėlė Lietuvą į Dievo vietą (ypač tai atsispindi dramoje „Mindaugas“), tai nėra išskirtinis atvejis.

Nacionalizmą kaip religijos pakaitalą aprašė ir žymiausias nacionalizmo tyrėjas profesorius Entonis Smitas (Anthony D. Smith). Jis, žinoma, klydo, nes nacionalizmas ir religija puikiai dera ir nėra vienas kito pakaitalas, daugelis nacionalistų buvo giliai religingi žmonės, bet jei J. Marcinkevičiaus nacionalizmas buvo sovietinis – ką teigia N. Putinaitė – tai sovietukas buvo ir E. Smitas.

Belieka laukti, kol J. Marcinkevičių pasmerks Dainius Liškevičius, apdovanotas už perfornansą, kuriame šluostėsi ruda mase išteptą snukį į Lietuvos Trispalvę, prieš tai į ją paspjaudęs.

Arba ekshibicionistas Olegas Šurajevas, demonstruojantis savo vienintelį turimą pasididžiavimą iš po ilgo apsiausto.

Padugnių triumfui reikalingas visiškas dugnas.

Tegul vulgarybė apsireiškia visu savo turiniu. O mes, lietuviai, ieškokime to, kas dora ir kilnu.

J. Marcinkevičiaus kūryba tam suteikia tvirtą pagrindą.