M. Kundrotas. Tautinė valstybė laiko spąstuose

Tautinė valstybė apibrėžiama įvairiai. Angliškai ji, paprastai, vadinama „nation-state“. Iš tiesų pastarąją sąvoką tiksliau versti: tauta-valstybė. Tautinė valstybė būtų „national state“.

Šios sąvokos dažnai painiojamos, bet jos nėra tapačios. Tauta-valstybė būtų toks junginys, kuriame tauta ir valstybė sutaptų. Tam reikalingos dvi sąlygos: kad visi valstybės piliečiai būtų ir konkrečios tautos nariai ir kad visa tauta vienaip ar kitaip dalyvautų valstybiniame gyvenime.

Tokia valstybė yra veikiau teorinis konstruktas nei praktinė patirtis. Vargu, ar praktiniame gyvenime tokia valstybė apskritai yra buvusi. Pirmąją sąlygą bandė įgyvendinti vokiečių naciai, bet jiems buvo toli iki antrosios sąlygos išpildymo.

Tauta ten veikiau vykdė įsakymus iš viršaus nei ką nors sprendė. Antroji sąlyga mažai, kur įgyvendinama net ir demokratija besigiriančiose valstybėse. Arčiausiai visuotinio pilietinio valdymo būtų Šveicarija, bet ten tautos samprata kaip tik itin komplikuota.

Paradoksalu, bet šiuolaikiniai kosmopolitai kalba tą patį, ką šnekėjo naciai, tik iš kitos pusės. Naciai stengėsi, kad tik tautiečiai būtų piliečiai. Kosmopolitai skelbia, kad visi piliečiai ir yra tautiečiai. Ir vieni, ir kiti painioja dvi skirtingas sąvokas: tautybės ir pilietybės.

„Nation-state“ konceptas susijęs su vaizdiniu, jog tauta sutampa su valstybe ir pati save valdo, nors net Šveicarijoje pilietinis referendumas nėra nuolatos vykstantis procesas, o daugumoje kitų šalių piliečiai tik renka valdančius, o ne valdo.

Tautinė valstybė yra truputį kas kita. Jai užtenka, kad jos sienos maksimaliai sutaptų su titulinės tautos ribomis, kad tą valstybę valdytų tos tautos atstovai ir kad toje valstybėje vyrautų tos tautos kultūra, optimaliu atveju – ir kalba.

Nesusikalbėjimas sąvokų lygmenyje kelia didelę sumaištį ir istorijos sampratose. Kartais net atrodo, kad priežastinis ryšys čia – priešingas: sąvokos vartojamos kaip įrankiai plėtojant jau susikurtas sampratas.

Daugelis modernistų skelbia, jog tautinė valstybė – tik modernybės kūrinys: XIX a., XVIII a., geriausiu atveju – XVII a. konstruktas.

Dabar modernybė slenka į praeitį, ją keičia postmodernybė, tad ir tautinė valstybė esanti atgyvenusi. Kas prasideda konkrečia epocha, tai ta epocha ir baigiasi.

Akivaizdu, jog pastaroji išvada, nors dažniau numanoma nei atvirai skelbiama, labai naudinga kosmopolitams ir globalistams, siekiantiems sunaikinti tautines valstybes ir įsteigti pasaulinę vyriausybę – absoliučios valdžios struktūrą be konkurencijos, opozicijos ir atskaitomybės.

Auditorija tarsi natūraliai vedama link šios išvados, nors iš tiesų ta išvada remiama išankstine suinteresuotos pusės prielaida.

Atskirose šalyse einama dar toliau. Nuo išvados, jog tautinė valstybė yra naujovė, prie išvados, jog šiuolaikinė valstybė apskritai yra kažkas kito – net ne kitokio, o būtent kito – nei istorinė valstybė.

Vienas radikaliausių to pavyzdžių – Prancūzija, kur istorija nuo Merovingų iki Burbonų tarsi nubraukiama ir istorinė atmintis pradedama nuo revoliucijos ir respublikos įkūrimo.

Ne šiaip sau šios šalies himnas – agresyvioji „Marselietė“, visą tautą saistant su jakobinų kraugeriais ir jų idealais.

Nuosaikesnis, bet panašus atvejis – Turkija. Bet kuris turkų taksi vairuotojas Jus nuveš prie Atatiurko paminklo, bet retas pasakys, kas buvo Siuleimanas Didingasis ar juolab – Aladinas Keikubadas.

Dabartinis prezidentas šią tendenciją po truputį keičia, bet pokyčiai tautos sąmonėje reikalauja laiko.

Lietuvoje didžiausi tautinės valstybės kritikai, kas keisčiausia, priskiriami konservatorių stovyklai. Pradedant Vytautu Radžvilu ir baigiant Alvydu Jokubaičiu. Pirmasis su inkvizitoriaus įkarščiu puola kolegas, leidžiančius sau bent suabejoti, jog tautinė valstybė – tik modernybės kūrinys.

Antrasis eina toliau ir skelbia, kad Vasario 16-osios Lietuva yra visai kita valstybė nei Mindaugo ar Vytauto Lietuva.

Jei tai – konservatizmas, tai čia nėra Edmundo Berko, Gilberto Keito Čestertono ar Nikolajaus Berdiajevo konservatizmo. Nebekalbant apie Antano Smetonos konservatizmą.

Pačiu geriausiu atveju tai – Konfucijaus konservatizmas, kur forma laikyta esme, o esmė – forma. Būdas, kas ir kaip valdė valstybę, tapatinamas su pačiu valstybės turiniu. Drabužis tampa svarbesnis už tai, ką jis dengia.

Istorinis faktas, kad Lietuvos valstybę viduramžiais kūrė lietuviai. Ilgainiui įsijungė kitų tautų atstovai, lietuvių valdovai giminiavosi su kitataučiais, galiausiai valstybė išvis atitrūko nuo ją sukūrusios tautos.

Visgi pradžia buvo aiškiai tautinė. Net pirmosios prijungtos slavų žemės buvo suslavėjusių baltų žemės. Paskiau valstybė tapo eiline daugiataute imperija, bet Lietuva čia – jokia išimtis.

Tautinės valstybės istorija kyla iš amžių glūdumos. Egiptą kūrė egiptiečiai, Šumerą – šumerai, Akadą – akadai, savo valstybes turėjo hetai, medai, persai ir daugybė kitų tautų.

Taip, šalimais egzistavo kitos valstybingumo formos – nuo polių, kuriuose tos pačios tautos atstovai turėjo atskiras valstybes, iki imperijų, kurios jungė skirtingas tautas.

Daugelis tautų sukurtų valstybių vėliau tapo imperijomis, vėliau imperijos byrėdavo, jas vėl keisdavo tautinės valstybės, pavyzdžiui – gotų, vandalų ir frankų.

Tai – nuolatinis istorijos ratas. Tauta yra natūralus žmonių junginys prigimties ir kultūros pagrindu, o valstybingumas – natūralus tautos siekis tą prigimtį ir kultūrą reprezentuoti, savo žemėje kuriant savo tvarką. Ar tai darytų siaurutis tautos elitas, ar plačiosios masės.

Ką tikrai davė modernybė, tai atstovaujamąją demokratiją, bet ją būtų klaidinga laikyti tautovalda. Rinkti valdovus nėra tas pats, kas pačiam valdyti.

Absoliuti tautovalda vargu, ar apskritai įmanoma – net demokratiniuose graikų poliuose veikė atstovaujamosios institucijos, bet kuo labiau išplėtota tiesioginė demokratija, tuo valstybė tautiškesnė. Su sąlyga, kad ji atitinka aukščiau minėtus tautinius atributus.

Taigi, modernybė tikrai daug davė tautinei valstybei, bet diskutuotina, ar modernybė ją ir sukūrė. Čia dėstomas tautinės valstybės konceptas gali būti kritikuojamas, kaip ir visi kiti konceptai. Problema kyla, kai moksle atsiranda ortodoksija ir erezijos, kai viena iš sampratų skelbiama vienintele leistina.

Pasak A. Jokubaičio ir A. Smetonos Lietuvą būtų sunku vadinti tautine: nors demokratijos ten buvo daugiau nei interpretuoja daugelis pirmojo Prezidento oponentų, bet aukščiausia valdžia buvo gana koncentruota.

Pagal demokratijos kriterijus ir Latvija, ir Estija, ir Lenkija, ir Vengrija, ir Ispanija, valdant autoritetiniams vadovams, buvo kažkas kito nei tautinės valstybės. Tai kas tuomet jos buvo?

Ką apie tai pasakytų V. Radžvilas, sunkiau spręsti. Akademiniuose debatuose jis leido suprasti, kad jo valstybės idealas – Šventoji Romos imperija, ir kad jis visai pritartų dar labiau centralizuotai Europos Sąjungai, jeigu ji būtų katalikiška, o ne liberali ar kairuoliška.

Gal tik tam jam ir reikia tautinės valstybės: būdamas tikrai gilaus mąstymo žmogus jis puikiai supranta, kad šiandien tautinė valstybė – svariausia alternatyva raudonai žydram marui. Jei ne ši funkcinė priežastis, gal jis apsieitų ir be tautinės valstybės.

Dar vienas paradoksas, kad šie modernieji konservatoriai kildina tautinę Lietuvos valstybę iš Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, jau minėto A. Smetonos, kartu atmesdami tai, kuo šie valstybės kūrėjai patys rėmėsi.

O rėmėsi jie Mindaugo ir Vytauto Lietuva. Jie siekė ne sukurti valstybę ar pagimdyti tautą, o pažadinti tautą ir atkurti valstybę. Jei tai buvo kita Lietuva, tada šie žmonės – jokie patriarchai. Jeigu jie sąmoningai klastojo Lietuvą ir jos istoriją, tai buvo melagiai, o jei patys tikėjo klaida – kvailiai.

Antra vertus, jeigu šie žmonės veikė sąmoningai ir teisingai, tada kaip charakterizuoti tuos, kurie tai neigia?

Atimkite iš patriarchų senąją Lietuvos valstybę ir visa, ką jie darė, taps beprasmiška. O V. Kudirkos himnas ir išvis skambės keistai: kaip galima semtis stiprybės iš praeities, su kuria nėra nieko bendro?

Beprasmė liks ir dabartinė Lietuvos Konstitucija, kurios preambulė skelbia, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę. Pasirodo, ji sukurta tik prieš vieną amžių.

A. Jokubaičio ir V. Radžvilo versijos nuosekliai veda prie Dainiaus Žalimo ištarmės, kad Lietuvių aktyvistų frontas, atkūręs sovietų sunaikintą valstybę ir padaręs tai prevenciškai, gresiant nacių okupacijai, o vėliau – su savo sukurta Laikinąja Vyriausybe – tų pačių nacių okupantų paleistas, veikė prieš Lietuvos valstybę.

Išeitų, jog tikrąjį Lietuvos valstybingumą reprezentavo arba sovietai, arba naciai, nes Birželio sukilimas vyko prieš vienus ir bandant apsisaugoti nuo kitų.

Šios versijos, beje, rastų atgarsį Aliaksandro Lukašenkos Baltarusijoje, kur buvęs tautininkas ir lietuvių draugas, o dabar – vatinukų trubadūras Aliaksejus Dzermantas svaigsta apie sovietinę baltarusių valstybingumo formą ar etapą.

D. Žalimas, aišku, labai skiriasi nuo V. Radžvilo ir A. Jokubaičio galutinėmis Lietuvos vizijomis, tačiau šiedu anam sudaro palankią terpę. Jei Lietuvos valstybingumas praranda kontūrus ir turinį, tada kiekvienas gali braižyti bet kokius kontūrus ir užpildyti juos savo turiniu.

D. Žalimui Kazio Škirpos Lietuvos valstybė – ne jo Lietuvos valstybė. Ko gero, ne jo būtų ir A. Smetonos Lietuvos valstybė. O kokia Nerija Putinaitė, ko gero, atmestų ir J. Basanavičiaus Lietuvą. Kuri tapo realia struktūra būtent A. Smetonos dėka, o šioje struktūroje subrendo ir būsimųjų partizanų karta, kad ir ką atskiri partizanų veikėjai būtų manę apie patį A. Smetoną ar jo valdymo formą.

O nuosekliam lietuvių patriotui Mindaugo Lietuva sudaro vieną visumą su Vasario 16-osios, Birželio 23-osios ir Kovo 11-osios Lietuva, net jeigu iš jos mažai kas beliko.

Gal ateityje bus ir dar viena Nepriklausomybės diena. Maža to. Patriotui sava ir Radvilų, ir Chodkevičių, ir Jokūbo Jasinskio Lietuva, kurią suprato Adolfas Šapoka, bet nuvertino daugelis jo amžininkų.

Tautinė valstybė kaip reiškinys gimė gerokai anksčiau nei moderniosios valdymo teorijos ir šiandien ją laidoti atrodo gerokai per anksti.

Galbūt valdymo formos ir vėl keisis. Kas žino, gal atsiras daugiau tiesioginės demokratijos, o gal bus grįžta prie labiau koncentruotos valdžios formos.

Biblija sako, kad ateis laikas, kai visoje Žemėje bus viena – Dievo – valdžia. Palikime ją įvesti Dievui. Jei rojų Žemėje bandys kurti žmonės, tai eilinį kartą baigsis pragaru.

Nepasiduokime globalistų užmačioms.

Autorius yra politologas