M. Kundrotas. Netinki darbo rinkai – eik valdyti valstybės

Šiandien valdančiosios koalicijos lyderiai verkšlena, kad jiems keliami pernelyg aukšti standartai. Žvilgtelkime į standartus, kurių reikalaujama iš eilinio lietuvio su aukštojo mokslo diplomu, ieškančio darbo pagal savo gebėjimus, įgytus ilgu ir garbingu triūsu studijose.

Pirmas reikalavimas, krintantis į akis, tai atitinkamo darbo patirtis. Filosofinis klausimas, iš kur jos gauti, jeigu visų iš anksto reikalaujama jos jau turėti.

Važiuoti jos įgyti į užsienį? Ieškotis darbo, kur nėra tokių reikalavimų? Ką gi, tokio darbo pasiūla – pakankama: eik dirbti valytoju.

Tiktai klausimas, ko vertos studijos, jei po jų tenka dirbti ne pagal kvalifikaciją? „Kam tu, inteligente, reikalingas?“ – dainavo „Antis“.

Pamėginkime įsivaizduoti tokį kriterijų politikų darbui. Į Seimą, į savivaldybės institucijas, į prezidentus gali būti renkamas tik asmuo, turintis atitinkamo darbo patirties. Neabejotina, jog seniems „bebrams“ tokia tvarka patiktų.

Bet jauniems karjeristams, kurie už savo uolų darbą sistemai tikisi politinio atlygio, tai amžiams užtrenktų duris į politines pozicijas.

Pagaliau kyla klausimas: kas bus, kai patyrę „bebrai“ išmirs? Importuosime kvalifikuotus politikus iš užsienio? To pakanka suvokti patirties reikalavimo absurdiškumą.

Antras dažnas reikalavimas – puikiai mokėti vieną iš Europos Sąjungos kalbų. Toks reikalavimas kai kuriose pareigybėse dar suvokiamas: pavyzdžiui – diplomatinėje tarnyboje. Būtų keista į ją skirti žmogų, mokantį tiktai gimtąją kalbą.

Taip pat suprantamas toks reikalavimas atitinkamos kalbos mokytojui. Bet jei sieki dirbti Lietuvoje, aptarnaudamas Lietuvos piliečius be specifinių užsienio kalbos poreikių, toks reikalavimas – idiotiškas.

Štai, kuo turėtų rūpintis kovotojai su lenkų teise rašyti savo pavardes lenkiškai. Ne lenkų bendrija, o lietuviai darbdaviai verčia lietuvių kalbą atliekama, pirmenybę teikdami užsienio kalboms.

Vėlgi – įsivaizduokime šį kriterijų taikant politikams. Koks Mantas Adomėnas, tikriausiai, jį įgyvendintų, o štai, šaudę šaudančiam Algirdui Butkevičiui ir anglišką burną su mėnesiu painiojančiam Arvydui Anušauskui ateitų liūdnos dienos.

Užtai, ko gero, kaip žuvis vandeny jaustųsi Valdemaras Tomaševskis: jis užsienio kalbą moka gal net geriau nei valstybinę. Tiesa, tokį kriterijų bandė įvesti buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, egzaminuodama tuometinius kandidatus į ministrus.

Na ir kas, kad tokie egzaminai – antikonstituciniai? Kad pagrindiniame valstybės įstatyme nurodyta vienintelė valstybinė kalba? Konstituciją galima pakeisti.

Trečias kriterijus – žinoti ir mokėti taikyti su darbo sritimi susijusius įstatymus. Šis reikalavimas, skirtingai nei du pirmieji, kaip ir logiškas.

Tik va, įdomu, kaip jis atrodytų pritaikytas politikams. Leisti įstatymus galima be jokios teisinės kvalifikacijos, o štai juos taikantiems tokia kvalifikacija – būtina.

O gal vertėtų įvesti kandidatams bent jau Konstitucijos egzaminą? Ką tada politikai kalbėtų apie standartus?

Ketvirtas reikalavimas jau akivaizdžiai pažeidžia įstatymus: darbo skelbimuose nurodoma lytis. Lietuvių kalboje įprasta, kad „vedėjas“ reiškia abiejų lyčių asmenis, o štai „vedėja“ – tik vienos. Na, kodėl kai kur ieškoma būtent „sekretorės“ – kaip ir aišku: daugelis Lietuvos darbdavių – vis dar tradicinės lytinės orientacijos, bet kokios reikšmės lytis gali turėti vedėjui ar brigadininkui?

Jei kas užsiimtų įmonėmis ir įstaigomis, platinančiomis tokius darbo skelbimus, lygių galimybių kontrolieriai turėtų daug darbo.

Penktas reikalavimas – logiškas ir net būtinas: tai – specialybę atitinkantis išsilavinimo diplomas. Bet kur daugelio politikų diplomai? Nekalbant jau apie politinio pasitikėjimo tarnautojus.

Politikos klausimus sprendžia žmonės be politologinio išsilavinimo, ekonomikos klausimus – be ekonominio, kultūros klausimus – žmonės, kurių kultūrinis išsilavinimas apsiriboja pop žvaigdžių istorija interneto dienraštyje.

O jei visgi įvedus reikalavimus, kad atitinkamo Seimo komiteto nariu, ministru ir viceministru gali dirbti tik asmuo, turintis tos srities išsilavinimą liudijantį diplomą? Galbūt išvengtume daugelio populistinių ar tiesiog mažaraštiškų sprendimų?

Na ir prezidentu galėtume rinkti tik žmogų su tarptautinių santykių mokslo diplomu: šiaip ar taip, pagrindinė jo kompetencija – užsienio politika.

Bet kol kas eiliniam darbuotojui Lietuvoje taikomi daug aukštesni ir sunkiau įgyvendinami standartai nei valstybę valdančiam asmeniui.

Lieka išvada: jei esi per prastas darbo rinkai – eik valdyti valstybės.

Tokie dabar standartai. Ir atitinkami jų rezultatai.

Autorius yra politologas