Šis straipsnis – ankstesnės publikacijos tęsinys: joje svarstyta vizija tautininkams rinkimų pamokų kontekste. Po šios publikacijos pasirodė įvairių komentarų, išsakyta ir teisingų pastabų. Daug tiesos atskleista Edvino Jusio laidoje „Neredaguota“ su Nacionalinio susivienijimo atstovu Vytautu Sinica.
Atsakant į šias pastabas pirmiausiai tenka priminti, jog Nacionalinio susivienijimo (NS) rinkiminė pergalė kitų konservatyvių politinių organizacijų – Tautos ir teisingumo sąjungos (TTS) ir Krikščionių sąjungos (KS) – atžvilgiu yra gerokai perdėta.
Vilniuje NS pasirodė geriau, Kaune – prasčiau, negu TTS ir KS, o Telšiuose ir Lazdijuose pastarosios partijos pasirodė kur kas geriau, negu NS Trakuose ar Ignalinoje. Tad giedoti ditirambus vieniems ir laidotuvių maršus kitiems dar tikrai ankstoka.
Tai, kad NS stipriausias pajėgas sutelkė ir geriausiai pasirodė kosmopolitų ir liberalų valdomoje sostinėje, atskleidžia ne šios partijos darbą sunkesnėmis, o kaip tik lengvesnėmis sąlygomis.
Vilniuje gerai organizuotas, aktyvus ir profesionalus darbas buvo pakankama sąlyga pasiekti gerų rezultatų, nes buvo aiškus iššūkis, į kurį reagavo tautiški ir konservatyvūs rinkėjai.
Tereikėjo ištiesti ranką ir nusiskinti. Telšiuose ir Lazdijuose, lygiai kaip Trakuose ir Ignalinoje, rasti tokį iššūkį ir poreikį buvo daug sunkiau.
Antra vertus būtų nuodėmė atsisakyti pripažinti NS privalumus KS, o ypač – TTS atžvilgiu. Ilgas, kantrus ir profesionalus intelektualinis darbas davė gerų vaisių, su kuriais galima tik pasveikinti. Vis dėlto kai kurie iš NS pusės pasirodę vertinimai savo ir varžovų atžvilgiu atrodo gerokai perdėti.
V. Sinica įvardytoje laidoje leido suprasti, kad vienintelis intelektualinį darbą TTS gretose dirbantis žmogus yra šių eilučių autorius. Visada smagu būti pripažintam ir dar įvardytam išskirtiniu. Bet tai nėra visa tiesa. TTS komandoje yra visa virtinė intelektualių ir darbščių asmenybių.
Gintaras Songaila ir Jonas Vaiškūnas, daktaras Tomas Baranauskas, daktarė Daiva Tamošaitytė, profesoriai Jonas Jasaitis ir Vytautas Tumėnas – vos keli žinomiausi šios komandos intelektualai. Jų pasiekimai netgi didesni.
Kur V. Sinica iš dalies teisus, tai kad didžioji dalis TTS (centro tautininkų) intelektualinio darbo apsiriboja individualia veikla. Ji nėra nei sutelkta, nei gerai komunikuojama.
Smulkus, bet labai svarbus pavyzdys – komunikacija socialiniuose tinkluose, kas labiau išsilavinusiam rinkėjui dažnai būna vienas pagrindinių informacijos šaltinių.
NS komandoje užtenka vienam nariui purptelti mažiausią tekstą ir juo išsyk dalijasi šimtai kolegų. TTS intelektualinio darbo veikėjai paliekami visiškai vieniši.
Tiesa ir tai, kad mechaniškas partijų jungimasis dar nėra pakankama sėkmės sąlyga. Statistų skaičiumi TTS, berods, yra ketvirta politinė organizacija Lietuvoje, o štai aktyvu stipriai nusileidžia NS-ui.
Žinoma, tai nėra pakankamas argumentas, kad vienijimasis savaime yra bergždžias. Jis – būtinas, bet nėra pakankamas. „Vienybė težydi“ vis dar skamba Tautiškoje giesmėje, kurią gieda ir NS žmonės. Gieda, bet elgiasi priešingai.
NS-ui dar tiktai kuriantis antras jo žmogus pagal įtaką ir pirmas pagal matomumą rašė šių eilučių autoriui: greit sukursime partiją ir pats galėsi apsispręsti – padėti jai, trukdyti ar likti nuošalėje. Tik trys pasirinkimai. Apie jungimąsi į komandą – jokios kalbos.
Atrodo, jog vengiama bet kokio žmogaus, kuris galėtų vizija ar strategija konkuruoti su antruoju Lietuvos Profesoriumi. Panašiai atsakyta ir vienam iš buvusios Tautininkų sąjungos pirmininkų: organizuok mums skyrių, o pats lik nuošalėje.
Dar viena tiesa, kad TTS ligšiol buvo pernelyg atvira abejotinos reputacijos žmonėms. Jei NS – pernelyg išrankus, tai TTS nuėjo į priešingą kraštutinumą. Flirtas su svetimu liaudiškuoju elektoratu, be jokio potencialo permušti galingus populistinius varžovus, net atsivėrimas prorusiškiems elementams išties kompromitavo šią Sąjungą.
Antano Smetonos ir Romualdo Ozolo palikimas beveik užmirštas. Vieša retorika su juo turėjo tiek pat bendro, kiek vanduo ir ugnis.
Atsakant į klausimą, ar TTS dar turi potencialo, pirmiau reiktų atsakyti – ar tautininkai dar apskritai kam nors reikalingi? Atskirose apygardose – panašu, kad taip. Nacionaliniu mastu – panašu, kad ne. Bent jau tokie, kokie reprezentuojami šiandien.
Daugelis senųjų tautininkų balsavo už NS. Inteligentija renkasi NS. O varžytis su vardanlietuviais, socialdemokratais ar netgi darbiečiais dėl liaudies reiktų didžiulių pinigų. TTS turi visiškai persiorientuoti savo elektorato atžvilgiu.
Po pirmojo porinkiminio straipsnio pasirodė teisingos kritikos, jog jame pernelyg daug kalbama apie priemones, per mažai apie tikslą.
Tad ką TTS galėtų daryti geriau, negu NS? Juk pasiekti tik tiek, kiek dabar pasiekė NS, būtų bergždžias reikalas. Frakciją sostinės savivaldybėje turėjo ir „Lietuvos sąrašas“ – kur jis dabar? Didžioji politika sprendžiama Seime ir – iš dalies – Europos Parlamente.
V. Sinica pokalbyje su E. Jusiu pripažino, kad jų partijai mažai terūpi visuomenės grupės, kurios atneša mažai balsų. Ar tai būtų romuviai, ar evangelikai, ar kitos mažesnės tautos grupės.
Nors religinė politika – tik vienas siaurutis vertybinės politikos aspektas, ji pasako daugiau, negu reikia. NS skaičiuoja balsus. Nors šioje partijoje tikrai esama idealistų, panašu, kad jos vadovai tokie nėra.
TTS galėtų telkti tautinę konservatyvią inteligentiją be religinių ar kultūrinių skirtumų. Ji galėtų telkti ir lojalius tautinių mažumų atstovus.
Tai, ką kai kurie kritikai įvardijo trūkumu, gerai iškomunikavus gali tapti privalumu. TTS galėtų tapti tikrų idealistų Sąjunga, atsisakydama odiozinių personų, bet atsiverdama pozityviai partnerystei su giminingomis politinėmis ir visuomeninėmis jėgomis.
Tikslai? Jie įvardyti daugelyje tautininkų ir centristų Programų. Suvereni tautinė valstybė. Lietuviška Lietuva, kurioje aplink titulinę tautą vienytųsi visos istorinės tautinės bendrijos. Demokratijos plėtra. Socialinis teisingumas. Pagarba gyvybei ir šeimai.
Programoje reiktų keisti labai mažai ką. Labiau akcentuoti tiesioginę demokratiją, žemiausio lygio savivaldą, visuomenės atstovavimą teismuose, socialiai ir ekonomiškai aktyvesnę valstybę.
Taip pat – veiksmingą vertybinę tarptautinę politiką, pradedant Baltijos-Juodosios jūros aljansu, baigiant jungimusi prie Višegrado pakto.
Ar visa tai galėtų įgyvendinti NS? Ir taip, ir ne. Stebint jo retoriką panašu, kad šios partijos vadovai – geresni taktikai, negu strategai.
Jie puikiai sugeba sutelkti savo elektoratą rinkimuose, bet vargu, ar gerai apmąstę veiklą po rinkimų. Nesugebant susitarti dėl bendrų tikslų su artimiausiomis jėgomis ar geriau seksis kuriant porinkimines koalicijas su gerokai tolimesniais partneriais?
O jei taip – tai tik įrodys nuoseklumo, o gal ir nuoširdumo stoką: iki rinkimų – mes vieninteliai, po jų – nors su velniu obuoliaut.
Visgi norėtųsi tikėti, kad šie kolegos nėra cinikai. O jeigu jie idėjiškai tęs ligšiolinį kursą, tai liks prancūzų Nacionalinio sambūrio ar Alternatyvos Vokietijai vaidmenyje – amžina opozicija.
Tad NS vargu, ar turi kitą kelią, kaip pirmiausiai tartis su giminingomis partijomis, po to – su kitomis.
Jei kalbėsime apie idėjinę plotmę, tai NS tikrai daug ir gražiai dirba tautinės valstybės ir prigimtinės šeimos kryptimis, bet apie demokratijos plėtrą ir aktyvios valstybės kursą kalba gerokai mažiau.
Tai – suprantama rinkimų technologijos atžvilgiu, mušant į konkretų rinkiminį taikinį, todėl vengiant arba saikingai dozuojant temas, kurios galėtų išsklaidyti vis dar ne patį gausiausią elektoratą. Bet tai nėra valstybės klestėjimo strategija, apie kurią galvotų politikai, kuriems tai išties rūpi.
TTS čia galėtų pasirodyti geriau, pirmon vieton, žinoma, keldama vertybinius klausimus, bet aiškiai įvardydama ir ūkinę šalies viziją. Svarbu teisingai susidėlioti prioritetų sekas.
Tai būtų prasminga moraliai ir naudinga pragmatiškai. Konservatyvi organizacija su tam tikru socialiniu profiliu strategiškai būtų stipresnė, iš pradžių aprėpdama vieną elektorato segmentą, po to – plėsdamasi į kitus.
Silpniausios dabartinės TTS vietos yra viešas įvaizdis, organizacinis aktyvas ir komunikacija. Pirmon vieton reikia statyti žmones, pasižymėjusius intelektualiniame ir visuomeniniame gyvenime.
Tada – naujo įvaizdžio pagrindu – plėsti aktyvą. O tada – veikti solidariai. NS organizacinis aparatas dirbo kaip puikiai suderintas laikrodukas, to tikrai reiktų pasimokyti.
Nereiktų bijoti ryškių asmenybių prisitraukimo iš šalies, ko taip bijo NS. TTS, turėdama turtingą vienijimosi patirtį, čia taip pat galėtų pasirodyti geriau. Jei kai kurie dabartiniai kolegos pavargo ar išsisėmė – tegul lieka antrose pozicijose, užleisdami vietą prisijungiantiems lyderiams ir aktyvistams.
Jei NS yra pilietinio karo partija, tai TTS galėtų tapti pilietinės santarvės sąjunga. Dirbančia visų konfesijų, visų socialinių sluoksnių, pagaliau – taip! – visų tautybių Lietuvos patriotams.
NS diskursas grąžina Lietuvą į XIX – XX a. sandūrą, kovą tarp pirmeivių ir atžagareivių, katalikų ir cicilikų.
Jis atmeta kultūrinės pažangos idėją kaip tokią, tapatindamas ją su destruktyvia revoliucija. TTS tradicijoje yra ir Tautos pažangos partija – šį konceptą kūrė Juozas Tumas-Vaižgantas.
Pasaulinės reikšmės konservatyvus mąstytojas Nikolajus Berdiajevas taikliai įžvelgė, kad konservatyvumas turi derėti su sveiku, kūrybišku modernumu. Apie tai, tik taupiau, kalbėjo dar Edmundas Berkas. Atmetus pažangos idėją konservatyvumas pereina į stagnaciją ir prišaukia būtent destruktyvią revoliuciją.
Pagaliau, NS V. Sinicos lūpomis atvirai kalba, jog prigimtis tautiškumui nėra svarbi, tai – tiktai kultūrinis konstruktas. Jei šis konceptas būtų galutinai įtvirtintas lietuviškajame tautiniame diskurse, tai atvertų vartus afrolietuviams, arabolietuviams, ir tai būtų padaryta pačių patriotų rankomis.
Taigi, Lietuvai vis dar reikalinga inteligentiška, idealistinė, darnos idėjai ištikima, prigimtinę tautą sauganti, paveldą ir pažangą derinanti, socialiai atsakinga ir kūrybinga tautinė politinė organizacija.
Ar ja sugebės tapti TTS, priklausys nuo jos narių bei lyderių politinės valios. Greitai pamatysime, kiek jos yra.
Autorius yra politologas
Tiek NS, tiek TTS turi problemų ir jų nesuvokia. O “Lietuvos sąrašas” jokia ne tautinė jėga, o tik vilkas po eriuko kailiu, kad prisitraukti tautinės pakraipos rinkėjų. Jūs visi puikūs teoretikai, bet kai reikalas prieina prie darbo su žmonėmis jūs tampate prastais darbininkais. Nebemokate ar nenorite kalbėti su kito išsilavinimo žmonėmis ar dėl arogancijos ar tiesiog negebate suvokti kito sąmonę, nuvertinate ją. Žmonės tą jaučia. Ir jūs būkite kokie norite eruditai, bet be kitų, kaip partijos, jūs esate nulis. Ir Gorodeckis gali pūstis dėl savo giminės istorijos, kitas dar dėl ko… ir kas… Gaila…, bet ko gero tokiam amžiuj žmogus jau nesikeičia.
iki šiol nėra Tautininkų partijos, tai apie ką čia…? Inetelektualumai…? Parašymai ar pakalbėjimai nėra, deja, intelektualumų rodikliiai…
O kas yra intelektualumo rodikliai – anoniminiai komentarai? 🙂
1. Komentarų intelektualai – nerašinėja. 2. Jei aš nemoku pats iškepti žematiškų blynų, tai dar nereiškia, kad valgykloje negaliu pasakyti, kad blynai ten labai neskanūs: prisvilę ir su pačiu prasčiausiu / pigiausiu faršu viduje. Džiaugiuos už Tamstą, jei pastebite intelektualumo pėdsakus politikuojančiųjų tarpe 🙂
Gintaras Songaila, Jonas Vaiškūnas – kurioje apygardoje kandidatavo?
Gaila, bet autorius akivaizdžiai laviruoja tarp tiesos ir melo. Ir bando pagirti, ir vėl gelia, kalba pusiau tiesą, pusiau melą. Tai nedaro jam garbės. O apie tautininkus neverta jau kalbėti, nes jų nebėra, kaip tokios partijos. Tikrųjų tautininkų ideologiją pilnai perėmė NS ir ją gerokai ištobulino, pritaikė šioms dienoms. NS ir yra tikrieji tautininkai ir konservatoriai (anie jau suliberalėjo ir nuėjo šunims šėko pjauti), nes jų programa ir darbai geriausia atspindi tiek Tautos, tiek valstybės interesus. Todėl tikrieji tautininkai (ir konservatoriai) ir balsuoja už NS, tik autorius to nesuvokia ar nenori suvokti. Manau, kad blaiviai mąstantys piliečiai tą vis geriau ir dažniau suvokia, todėl galima tikėtis ir atitinkamos jų veiklos, palaikymo ir balsavimo už NS. To ir linkiu.
Lietuvoje yra 25 partijos. Seime sėdi visos sisteminės, dirbančios prieš Lietuvą. Už borto, taip vadinamos, opozicinės, t. y. už Lietuvą Tėvynę. Gerbiamas Kundrotai, vienykitės su tomis 20 ar 19, ar 18. NS jums netrukdo, nekiša jokios kojos eiti pas tas likusias, su jomis kalbėtis ir su jomis vienytis. Kodėl matote tik NS? Leiskite jai būti tokiai, kokia ji yra numačiusi būti. NS su Jumis nesivaržo nė dėl nieko; neskaičiuoja, Jus aplenkė ar neaplenkė, neužima Jūsų teritorijų, nevilioja Jūsų žmonių- nieko nedaro, kad Jums pakenktų. Jūs jai nerūpite, ji Jumis nesidomi ir apie Jus nekalba net viduje, tad kodėl Jums taip skauda širdį dėl NS? Kodėl esate nekviestas, neprašytas piršlys ją sumesti su bet kuo? Ir kas Jums davė tokią teisę? Ir kaip Jums atėjo (nebent sapne) tokia mintis, kad NS ims ir Jūsų paklausys? Pagalvokite ir susigėskite dėl to, ką rašinėjate savo rašinėliuose. Nusiraminkite, išgerkite valerijonų ar ko kito. Suprantama, atėjo pavasaris- trūksta vitaminų.
Geriau būtumėte taip neatviravęs… „Jūs jai nerūpite”… Ar tai inteligento žodis? Tikiuosi, nesate NS narys… Juk tai net ir partijos pavadinimui prieštarautų. O tolesnė frazė apie (ne)varžovus labai jau primena Nepriklausomybės pradžios laikus, kai viena asmenybė uoliai „sterilizavo” savo aplinką, kad liktų joje be konkurencijos, ir tai nepasitarnavo Lietuvos naudai. Ar ne tai visokeriopai ir dvasiškai, ir materialiai taip nustekeno Lietuvą, kad ištisus dešimtmečius politinis „elitas” vien savo partija, jos lyderiais, savo partijos įsitvirtinimu Seime, o ne Tautos suvienijimu ir Lietuvos gerove, jos visapusišku stiprinimu rūpinosi?
Ar tai, kad iš partijų gausos tautininkai būtent į NS linksta, nerodo, jog jie pripažįsta NS lyderių autoritetą, pagal savo gebas nori paremti juos jų darbuose, kartu ir mokydamiesi iš jų, platindami ir jų žinią savo aplinkoje?
Tarpukario katalikų gimnazijoje, kur mokėsi kilmingųjų vaikai, mokyta, jog tų, kam daugiau duota, ne malonė, o PAREIGA yra padėti kilti aukštyn tiems, kam mažiau duota, ištiesti jiems pagalbos ranką, šviesti juos. Dvasios aristokratams nebuvo „ne honoras”, „prasčioką” arčiau prisileisti. Šviesuoliai nuo seno suprato: kai Tautos tiek mažai, KIEKVIENAS JOS NARYS YRA SVARBUS ir REIKALINGAS, todėl niekas neturi teisės nė vieno atstumti, kiekvienam šviesos siekiančiam privalai ištiesti ranką! Giliai inteligentiška, arogancijos nekamuojama asmenybė ne purkštauja, o jaučia dėkingumą, kad yra suprantama ir vertinama. – Juk tai būdinga tik Gėriui ir Šviesai atviroms širdims. Juk būtent tokie, mokantys vertinti, per savo palikuonius perduos į ateitį žinią apie mūsų laikų šviesuolius, kaip kad mums yra perduota žinia apie Lietuvos praeities šviesuolius.
VINVETUI. Pilnai pritariu Žemynos nuomonei. Ir dar pridursiu. Jei jūs iš NS, tai viduje NS yra problema. Radžvilo arogancija užsikrėtė ir kiti. Darykit ką norit, apsėsti arogancijos, niekur auksčiau nepakilsite. O gaila, tarp jūsų daug gerų žmonių, jie galėtų dirbti kitiems ir jų partija judėtų į priekį. NS DIRBKIT LIETUVAI, NEBŪKIT SAVO AROGANCIJOS VERGAI.
O kur nėra arogancijos, kur nėra egocentrizmo? Kur yra tikrasis intelektualumas, o ne tariamas? Kur yra ne nykių paklodžių be sustojimo rašymas, ir dar liguistai susireikšminant? Kuris karalius nėra nuogas?
Nesuprantu, ką čia ne taip Viventas parašė? Maloniai Jums siūlyčiau apsilankyti Tautos ir Teisingumo sąjungos (centristai, tautininkai) svetainėje centropartija lt, permesti akimis nuotraukas, straipsnius, skyrelį pavadinimu Kontaktai.
Manau, metas parodyti potencialą, protestuojant prieš, mano nuomone, lietuvių kalbos valstybinį statusą menkinantį įstatymą, stumiamą Seime.
potencialas? Ar būtų galima lietuvių kalba? Čia apie vyrų potenciją? Ar apie elektrinio lauko stiprumą? „Turi potencialo“ man skamba slaviškai. Ar yra kur nors šalia lietuvių kalbos mokytoja? Tamsta mokytoja, kokia būtų Jūsų nuomonė?
Aš ne lietuvių k. mokytojas, tik noriu pastebėti, kad potencialo sąvoką mėgsta Šimonytė ir jos palyda.