M. Kundrotas. Išlikti tautininku sampratų įvairovėje

Žymiausias tautinės pasaulėžiūros tyrinėtojas Entonis Smitas (Anthony D. Smith) rašė, jog tautinė politinė ideologija, vadinama nacionalizmu, kaip reta kita imli sąlyčiams su kitomis ideologijomis.

Su nacionalizmu šiuo požiūriu galėtų varžytis tik liberalizmas, bet liberalizmas, prasismelkęs į konservatizmą, socializmą ar kitą ideologiją, perdirba ją pagal save.

Nacionalizmas gi leidžia išsaugoti autentišką pasaulėvaizdį visoms ideologijoms, su kuriomis santykiauja.

Nacionalizmas gali būti konservatyvus, liberalus, socialistinis ir net komunistinis. Jis toks dinamiškas ir lankstus, kad kai kam kyla klausimų – ar apskritai galima kalbėti apie nacionalizmo idėjinį tapatumą.

Gal nacionalizmas – tik dėmuo skirtingose pasaulėžiūrose, be išskirtinės savasties?

Šiandien, kai maišosi rasės, o kai kurioms rasėms, pirmiausiai – baltajai, gresia išnykimas, nacionalizmas dažnai maišosi su rasizmu. Nemaža dalis baltųjų nacionalistų, lietuviškai – tautininkų, solidarizuojasi rasiniu pagrindu kovoje už baltas tautas.

Visgi čia lieka atviras klausimas, kuriam – rasiniam ar tautiniam – tapatumui teikiama pirmenybė.

Nuoseklus tautininkas pirmiau žiūri ne odos spalvos ar kaukolės formos, o istorinio likimo. Todėl nuosekliam lietuviui tautininkui indėnas bus artimesnis už baltąjį amerikietį, o čiukčius ar čečėnas – už rusą.

Nacionalizmo idėja Nr. 1 – tai, kad kiekviena tauta turi teisę į savo gyvenimą ir tvarką savo tėvynėje.

Imperializmas yra prieštara autentiškam nacionalizmui, kaip ir globalizmas. Taigi, tautų likimo bendrystė yra glaudesnė nei išorinės antropologinės jungtys.

Tautose, išgyvenančiose didelę socialinę atskirtį ir skurdą, tautiškumas dažnai virsta folkloru padailinta socializmo forma. Akcentuojama medžiaginė gerovė, ūkinis solidarumas, papuoštas dainų šventėmis ir tautiniais raštais.

Tai nėra savaiminis blogis: juk be brolybės tauta liktų abstrakcija. Brolybė apima ir dvasinę, ir medžiaginę sritį. Visgi folkloras tėra estetinė, o ne etinė žmogiškos būties pusė.

Indėnai Amerikoje turi galimybę plėtoti savo folklorą, kaip turėjo ir Sovietų Sąjungos tautos. Bet tiek vienu, tiek ir kitu atveju iš tautų buvo atimtas politinis subjektiškumas.

Antra vertus politinę tautiškumo pusę irgi lengva pervertinti, slystant į grynai politinę tautos traktuotę, kai tautybė tapatinama su pilietybe. Užtenka įgyti pasą ir Jūs – jau visavertis tautos narys. Taip prigimtinės tautos ribos tiesiog ištrinamos.

Politinė tauta turi prasmės tik tada, kai ji lipdosi aplink etninę tautą. Jei atmesime tautos prigimtį ir pasaulėvaizdį, tauta liks abstrakcija be kontūrų.

O jei tautą paliksime tiktai kultūrine bendruomene, atimdami iš jos politinės valios raiškos galimybes, ji liks tik folkloro ansambliu globalistų pramogai.

Ypatingas yra nacionalizmo santykis su konservatizmu. Konservatizmas be nacionalizmo nėra pilnas. Nacionalizmas be konservatizmo nėra tikras.

Nacionalizmo tėvas Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder) žmogaus būtį pirmiausiai aiškino dvasinėmis kategorijomis, kaip ir konservatizmo pradininkas Edmundas Berkas (Edmund Burke).

Pagarba dorybėms ir sveikam protui, derinant istorinį tęstinumą su kūrybišku požiūriu ir išradingumu, sąlygoja tautų išlikimą ir pažangą.

Tik doras tautietis yra vertas pagarbos, kaip ir doras kitatautis. Dora – aukščiau tapatumo. Kaip sakė vienas iš moderniojo nacionalizmo pranašų, čekų reformatorius Janas Husas, kovojęs su vokiečių okupantais: geras vokietis – geresnis už blogą čeką.

Tautiškumas yra dvasinė kategorija. Aukštesnė už fiziologiją ir ekonomiką. Pastarosios nacionalistinėje pasaulėžiūroje subordinuojamos dvasiniam pradui. Subordinuojamos, bet ne naikinamos.

Svetimos kilmės žmogus tik išskirtiniais atvejais gali integruotis į vietinę tautą, o tautietis, išnaudojantis kitą tautietį, iš principo nėra geras tautietis.

Tauta gali integruoti ribotą svetimų elementų skaičių per ilgą laiką, bet nėra pajėgi integruoti masių per dvi-tris kartas. Masinė imigracija yra pakaitinė imigracija.

Nacionalizmo santykis su liberalizmu – itin sudėtingas. Tik laisvi žmonės gali sudaryti laisvą tautą. Tauta, kurioje neigiamas asmens išskirtinumas, praranda teisę pretenduoti į bendruomenės išskirtinumą.

Kita vertus, nacionalizme žmogus vertinamas pagal tai, kiek jis duoda bendruomenei, o per ją – ir žmonijai. Žmogus, gyvenantis tik dėl savęs, gali būti priimtinas liberalui, bet ne tautininkui.

Jau minėtas E. Smitas tautiškumą aprašė kaip religijos pakaitalą. Visgi daugelis tautininkų nuo J. G. Herderio laikų buvo ištikimi religijos sekėjai. Plataus požiūrio žmogus gali turėti daug tapatybių.

Tautinę, religinę, politinę, socialinę, profesinę ar dar kitą tapatybę. Tad nėra pagrindo vieną šių tapatybių versti vienintele. Tai būtų totalitarizmas.

Išlikti tautininku – įmanoma, nors tautiškumo sampratų esama daug ir įvairių. Tam tereikia pripažinti, jog tauta – svarbi vertybė. Nebūtinai svarbiausia, juolab – vienintelė.

Tauta nėra liaudis, nėra rasė, nėra religinė konfesija. Tai – dvasinė bendruomenė, gyvuojanti prigimtiniu pagrindu.

Tautoje gimstama, bet tikru tautiečiu tampama sąmoningo sprendimo kelyje. Sava tauta gali būti pripažinta vertybe tiktai pripažinus vertybe kiekvieną tautą. Ir kiekvienai tautai – tokias pačias teises.

Nacionalizmas – paradoksali pasaulėžiūra. Kaip tautinė pasaulėžiūra ji jungia tautiečius. Bet kaip bet kuri kita pasaulėžiūra ji telkia įvairių tautų žmones. Kitatautis tautininkas gali būti artimesnis nei tautietis, išpažįstantis kitą pasaulėžiūrą.

Tam tikra prasme tautininkai yra globali bendruomenė, kuri paišo pasaulio žemėlapį pagal istorines tautų ribas. Ir tiktai kaip globali bendruomenė tautininkai gali priešintis antitautiniam globalizmui ar imperializmui. Po vieną tautos bus išgaudytos ir sunaikintos.

Asmuo gyvena tautos kontekste, kaip tauta – žmonijos kontekste. Nėra prasmės teigti viena neigiant kita.

Žmogaus būtis turi daug dėmenų ir daug lygmenų. Išlikti tautininku – tai, pirmiausiai, išlikti žmogumi. Džiaugiantis pasaulio įvairove ir ją saugant. Saugant žmonių ir bendruomenių įvairovę.

Autorius yra politologas