M. Kundrotas. Putinizmas: ideologinė charakteristika

Šiandien, kalbant apie grėsmes ir iššūkius Lietuvai ir visai Europai, didžiausiu pavojumi pagrįstai laikoma agresyvi Rusijos imperija, valdoma autoritarinio režimo su ryškėjančiais totalitarizmo bruožais.

Daugiausiai apie šį režimą kalbama tarptautinės agresijos aspektu, į antrą vietą krito anksčiau daugiausiai aptarinėtas žmogaus teisių aspektas, dažnai suvedamas į vienos siauros grupės interesus.

Vis dėlto pati režimo ideologija, mentalinė ir aksiologinė programa, apėmusi didžiumos šios šalies gyventojų protus ir profesionaliai komunikuojama režimo informaciniais kanalais, lieka mažai aptarta. O kai tai daroma – dažnai daroma paviršutiniškai ir stereotipiškai.

Vienas populiariausių stereotipų apie Rusijos diktatorių Vladimirą Putiną ir jo režimą – tai, kad šis režimas yra sovietinio komunizmo tąsa.

Tai – inertiškas požiūris, grindžiamas praeities vaizdiniais, perkeliant juos į dabartį. Iš tiesų komunizmas reiškia valstybinį ateizmą.

Ar įmanoma jį rasti šiandieninėje Rusijoje, kurioje viena svarbiausių ideologinių institucijų – Stačiatikių bažnyčios Maskvos patriarchatas, o musulmonų ir budistų dvasininkai įtraukti į režimo sistemą įkandin popų?

Antra vertus, komunizmas – tai valstybinė nuosavybė, o Rusijoje privatus kapitalas turi daugiau įtakos, negu derėtų.

Antras stereotipas – kad Kremliaus režimas yra nacionalistinis. Klasikinis nacionalizmas remiasi idėja, kad kiekviena tauta turi teisę kurti savo valstybę savo istorinėje tėvynėje. Ką bendro su tuo turi daugianacionalinė imperija, užgrobusi daugybės tautų kraštus, pamynusi jų teises ir toliau besiplečianti į svetimų tautų žemes?

Jei kas mano, jog tai daroma dėl rusų tautos, faktai liudija ką kita. Istoriniuose rusų miestuose vis labiau šeimininkauja azijiečiai ir kaukaziečiai, o prieš tai protestuojantys rusų tautininkai kišami į kalėjimus, žudomi arba priversti emigruoti. Imperija žudo įvairias tautas, įskaitant ir titulinę.

Trečias stereotipas – kad putinizmas yra konservatyvus režimas ir konservatyvi ideologija. Taip galvojantys dažnai suveda konservatyvumą į kovą su lytinės egzotikos propaganda. Šios egzotikos plėtros stabdymas tapatinamas su šeimos vertybėmis, o šios – su konservatizmu. Tuo pat metu Rusija yra viena lyderiaujančių pasaulio šalių pagal skyrybų ir abortų skaičių vienam gyventojui. Tai ir visa, ką galima pasakyti apie rusiškąsias šeimos vertybes.

Konservatizmas yra gerokai gilesnis ir platesnis reiškinys, nei kova su lytine egzotika. Tai – dorybių sąvadas, kuriame kilnumas ir dvasingumas – aukščiausiose sąrašo vietose. Apie kokias dorybes galima kalbėti šalyje, kur klesti korupcija ir išnaudojimas, verslas vykdomas per ryšius, oligarchai varto milijardus, o liaudis graužia džiūvėsius? Kur disidentai klastingai žudomi, ir žudomi taip, kad visi suprastų, jog jie žudomi dėl kritikos režimui, bet formaliai nėra galimybės teisiškai pasmerkti žudikų?

Konservatizmas yra tradicijos tąsa arba anksčiau nutrauktos tradicijos atkūrimas. Kokią tradiciją saugo ar atkuria putinizmas? Jei tai – carinės Rusijos tradicija, tai ši tradicija buvo tiek aristokratiška, kiek putinizmas – plebėjiškas.

Diktatoriaus kalbos apie padvėsusio asilo ausis, oponentų skandinimą išvietėse, apipjaustymą, kad toje vietoje niekas nebeišaugtų, yra plebėjiška retorika. Aleksandro Kerenskio ir Boriso Jelcino Rusija buvo santykinai demokratiška, su šia tradicija taip pat – nieko bendro. O sovietinę komunizmo tradiciją pakeitė valdomas kapitalizmas ir manipuliacija tariamu dvasingumu.

Putinizmas nėra jokios tradicijos tąsa. Tai – niekada nebuvusios tradicijos išradimas, eklektiškai sumetant į krūvą skirtingų buvusių tradicijų elementus. Rusijos kūrėjų panteone yra vietos ir carams, ir baltiesiems generolams, ir Josifui Stalinui su jo pergale prieš Vakarų fašizmą.

Rusijos vėliava – caro Petro I-ojo laikų, o himnas paimtas iš sovietų. Be to, A. Kerenskio ir B. Jelcino laikų pavyzdžiu vyksta rinkimai, kuriuose dalyvauja įvairios partijos, tad įtraukiama ir formali demokratija.

Taigi, putinizmo tapatinimas su komunizmu, nacionalizmu ar konservatizmu, visų pirma, prieštarauja tiesai. Jis nėra teisingas teorijos lygiu.

Praktikos lygiu jis dar ir žalingas, nes tapatinant putinizmą su konservatizmu putinizmas įteisinamas, kaip legali vakarietiška politinė ideologija, o siejant putinizmą su nacionalizmu į vieną krūvą sumetami Ukrainos ir Baltijos šalių tautininkai, dalis Rusijos opozicijos ir jos valdantysis režimas, kuriam būtent Rytų Europos tautininkai labiausiai ir priešinasi.

Komunistinė etiketė gal ir mažiau žalinga, bet ji trukdo įžvelgti tikrąjį putinizmo ideologinį turinį.

O tas turinys yra itališkasis fašizmas su atskirais vokiškojo nacizmo elementais. Putinizmas reprezentuoja tai, su kuo tariamai labiausiai kovoja. Nei Ukrainoje, nei Baltijos valstybėse nėra fašizmo kaip bent kiek įtakingesnės ideologijos. Rusijoje – nors vežimu vežk.

Pirmiausiai V. Putino Rusijoje valstybė iškeliama virš tautos. Gali būti kumpanosis ar siauraakis, bet tik paklusk „Rusų pasaulio“ idėjai. Tai – tarsi nusirašyta iš Benito Musolinio „Fašizmo doktrinos“: ne tauta kuria valstybę, o valstybė – tautą.

Italų fašistų maršas buvo „Juodas veidelis“, kur apdainuota etiopų mergaitė, italų išvaduota iš vergovinio režimo, atvykusi į Italiją ir įstojusi į fašistų partiją. Klasikinis nacionalistas tokį maršą užjuoktų iki mirties, daugiatautei Rusijai ši vizija puikiai tiko.

Antra – Rusijoje iškeliama vado figūra: jis įkūnija valstybę. Net ne instituciškai, o personaliai. Vadas gali užimti prezidento, gali užimti premjero postą, bet visiems bus aišku, kas yra tikrasis vadas.

Parlamentinės institucijos čia skirtos tik tam, kad vykdytų vado direktyvas. Ilgalaikis V. Putino bendražygis Borisas Gryzlovas, aštuonerius metus vadovavęs šalies parlamentui, pasakė auksinę frazę: parlamentas nėra vieta diskusijoms.

Tai atitinka Hermano Gioringo žodžius Francui fon Papenui, kad Reichstagas renkasi ne tam, kad svarstytų, o kad įgyvendintų fiurerio nurodymus.

Trečia – pats V. Putinas ir jo aplinka iškelia veiksmą virš minties, galią virš idėjos. Tai tobulai atitinka tiek itališkojo fašizmo, tiek vokiškojo nacizmo sampratas.

Ketvirta – putinizmas remiasi masių egzaltacija.

Penkta – ekonomika čia nėra nacionalizuota, kaip komunizme, bet pajungta politinei valiai, kaip fašizme.

Jei nori plėtoti Rusijoje ekonomiką, turi būti lojalus režimui ar bent neutralus. Jei turi verslą ir bandai oponuoti režimui – laukia berezovskių ir chodorkovskių likimas.

Putinizmas, kaip ir ankstyvasis fašizmas, plėtoja sisteminio pliuralizmo modelį. Formaliai veikia daug partijų, dalis jų atstovaujama parlamente, nuo komunistų iki apsiskelbusių liberalais, bet esminiais klausimais – pavyzdžiui, dėl agresijos prieš kaimynines šalis – jos balsuoja vienodai.

Pastaruoju metu itališkasis fašizmas Rusijoje įgauna ir vokiškojo nacizmo bruožų. Kai kurioms tautoms užginama teisė egzistuoti. Taip neigiama ši teisė ukrainiečių tautai, kaip vokiškieji naciai šią teisę neigė žydų atveju.

Ukrainiečiai vadinami rusų tautos dalimi, o tie ukrainiečiai, kurie tam priešinasi, naikinami dvasiškai ir fiziškai.

Itališkasis fašizmas buvo autoritarinė ideologija, vokiškasis nacizmas – totalitarinė. Šiuo metu galime stebėti, kaip autoritarinis modelis, kuriame režimas apėmė tik visuomenės paklusnumą vienam vadui, paliekant gana laisvas erdves visuomenės nuomonių raiškai, Rusijoje keičiamas totalitariniu, kur net režimo pradėto karo prieš Ukrainą pavadinimas karu vietoje „karinės operacijos“ gresia sankcijomis.

Rusijos režimas, pats būdamas ekstremistinis, ekstremizmu laiko bet kokią opoziciją vieningos imperijos ideologijai. Persekiojami tiek stačiatikiai, savo tikėjimą laikantys teisingiausiu, kas natūralu bet kokiam tikėjimui, tiek tokios religinės mažumos kaip Jehovos liudytojai, atsisakantys dalyvauti kare ir politiniuose procesuose, savo politiniu lyderiu vietoje V. Putino matantys Jėzų Kristų. Persekiojamos ir musulmoniškos bendruomenės, pavyzdžiui – giulenistai, turintys savo dvasinės raidos viziją.

Rusijos karo ideologija tiesiogiai išplaukia iš fašizmo pasaulėžiūros. Pastaroji visą politiką mato kaip galios plėtrą. Iš to kyla skundai, kad Amerika ir Europa, pretenduodamos į žmogaus ir tautų teisių gynimą visame pasaulyje, ignoruoja galių pasidalijimą teritorijomis.

Daugybei rusų nuoširdžiai sunku suprasti, kodėl Vakarų pasaulis, turėdamas savas įtakos erdves, atsisako pripažinti Rusijai tas erdves, kurias ji laiko savomis.

Pagalba Rusijos puolamai Ukrainai traktuojama kaip Vakarų agresija prieš Rusiją, kuri, viso labo, siekianti suvienyti istorines Rusijos žemes.

Tai vėl primena vokiškojo nacizmo teiginius, kad Antrąjį pasaulinį karą sukėlė anglosaksai ir pasaulinė žydija. Puolamasis sukeičiamas vietomis su puolančiuoju. Ir tai – daugiau, negu klastinga propaganda.

Milijonai žmonių nuoširdžiai tiki, kad taip ir yra. Mums trukdoma imti tai, kas yra mūsų. Tai ir vadinama Vakarų fašizmu, kai tikrasis fašizmas liejasi iš Kremliaus bokštų.

Žengiant link pabaigos aptartina dar pora stereotipų. Vienas jų – kad geroji rusų tauta iš esmės skiriasi nuo siaubingo Rusijos režimo.

Iš tiesų nėra blogų tautų, kol tautoje yra nors vienas žmogus, besipriešinantis blogiui. Bet objektyvūs šaltiniai, kaip režimo persekiojamas Levados centras, pateikia duomenis, jog dauguma rusų išties palaiko režimą – maždaug tiek pat, kiek skaičiuojama rinkimuose.

Jei rinkimų rezultatai čia ir klastojami, tai vargu, ar daugiau, negu Vakarų valstybėse. Atsakas į klausimą, kas lemia atitinkamus rinkimų rezultatus, yra ne klastojimas, o propaganda.

Čia reiktų žvilgtelti į veidrodį – ar mūsų šalyse nėra to paties sisteminio pliuralizmo reiškinio, kai režimui palanki žiniasklaida pristato tik tas partijas, kurios sudaro vieną politinę sistemą, o kitos – ignoruojamos arba demonizuojamos. Kai daroma tiesioginė įtaka rinkimų rezultatams.

Antras stereotipas – kad kova vyksta tarp gerosios Europos ir baisiųjų Rytų ordų. Iš tiesų būtent Vakaruose sukurtas ir fašizmas, ir komunizmas su savo modifikacijomis.

Orda, Vakaruose reiškianti despotiją, totorių ir mongolų tautose simbolizuoja stepių laisvę. Ordų palikuonys dabar yra aktyviausi Ukrainos laisvės gynėjai, pradedant Krymo totoriais.

Tikroji kova šiandien vyksta ne tarp tautų, jų kultūrų ar istorijų. Kova vyksta tarp ideologijų. Ir jei XX amžiaus viduryje iš Vakarų pas mus slinko fašizmas, o iš Rytų – komunizmas, tai dabar vyksta atvirkščiai.

Lygiavinė komunizmo ideologija, kurioje visada rasdavosi lygūs ir lygesni, dabar eina būtent iš Vakarų, kurie komunizmą dangsto po sudžiūvusiais liberalizmo lapais. O fašizmas žengia iš Rytų.

Amžinas klausimas – ar režimai kuria tautų charakterį, ar tautų charakteris – režimus. Ar Rusija sukūrė V. Putiną, ar V. Putino režimas sukūrė dabartinę Rusiją.

Ko gero, teisingas atsakymas būtų kažkur per vidurį. Juk buvo Rusija, kuri oponavo komunistiniam režimui ir gynė Baltijos tautų laisvę. Šiandien ši Rusija – praeitis.

Bet radosi sluoksniai, kurie sukūrė paklausą putinizmui. O po to putinizmas apdorojo ir likusią rusų tautos dalį. Šiandien pasipriešinimas ten – beveik uždusintas.

Jei žiūrėsime į dabartinę Rusijos opoziciją – tiek formalią, tiek realią – ten daugiau arba mažiau klesti tie patys imperiniai stereotipai.

Komunistai, „Teisingoji Rusija“, liberalai demokratai ir kitos parlamentinės partijos palaiko Rusijos galios plėtrą aplinkinių tautų atžvilgiu. Neformalioji opozicija – nuo Aleksejaus Navalno iki prieštaringai pagarsėjusio kanalo „Dožd“ – taip pat yra imperialistinė. Ji galimai sumažintų vidinį Rusijos režimo represyvumą, bet Rusijos imperializmo idėja ten tokia pat gyva.

Tad Vakarams reiktų mažiau investuoti į tariamą ar esamą rusų opoziciją, o daugiau – į pavergtųjų tautų nacionalinius judėjimus.

Rusijos pakeisti nėra įmanoma. Ją galima tik išardyti. Kaip išardyta Sovietų Sąjunga, o iki jos – Vakarų kolonijinės imperijos.

Tai nėra lengva. Kai kuriose Rusijos pajungtose etninėse teritorijose vietinės tautos jau tapo mažumomis. Bet dar yra teritorijų, kur rusai sudaro apie pusę arba net mažumą gyventojų. Nuo šių teritorijų ir reikėtų pradėti.

Rusijos pavergtos tautos jau susibūrė į Laisvųjų tautų lygą. Pavergtų tautų rezistencija jau pasiekė institucionalizuotą lygmenį. Telieka paremti šią kovą Vakarų pasaulio lygiu. O Vidurio ir Rytų Europos tautos, geriausiai prisimenančios, ką reiškia kovoti už savo laisvę, galėtų tapti šios paramos lyderėmis.

V. Putinas klausia, kam reikalingas pasaulis, kuriame nebus Rusijos? Mūsų atsakymas – tai bus nuostabus pasaulis. Nors Rusija tikrai nėra vienintelė pasaulio problema.

Savų problemų esama ir Vakarų šalyse, problema yra ir radikalusis islamizmas, ir Kinija. Bet nors vienu blogio šaltiniu be Rusijos būtų mažiau. Tiksliau – su Rusija etnoistorinėse ribose. Be imperijos.

Tai tampa įmanoma. Afganistano karo pralaimėjimas užprogramavo Sovietų Sąjungos griūtį.

Pralaimėtas karas Ukrainoje gali sudaryti prielaidas šiuolaikinės Rusijos imperijos griūčiai. Lygiagrečiai su Rusijos pavergtų tautų judėjimais.

Parako statinė jau paruošta. Tereikia įžiebti dagtį.

Autorius yra politologas

Straipsnis parengtas pagal to paties pavadinimo knygą