M. Kundrotas. Ar istorija žudo?

„Aš – tavo viešpats!“ – karštai tvirtina baltarusių litvinistas.

„Ne, aš – tavo viešpats!“ – tvirtai įsitikinęs atsako jo lietuviškasis atitikmuo.

Kol kas lietuvių ir baltarusių radikalų ginčai, kas ką valdė viduramžių Lietuvos valstybėje, atrodo ne ką pavojingesni nei vaikų darželio žaidimai.

Deja, karas Ukrainoje rodo, jog tokie žaidimai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ir galių santykiams, gali tapti kruvini.

Šia prasme teisus Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau), teigęs, jog daugybės žmonijos problemų šaknis – žmogaus siekis viešpatauti į save panašiems.

Iš čia kyla ir brolžudiški karai. Istorinė sąmonė gali būti įrankis, o gali būti ir prielaida kurti viešpatavimo santykius. Jei A valdė B praeityje, tai A valdžios B atžvilgiu atkūrimas mielai perkeliamas į dabartį.

Šiandien Rusija ir Ukraina kruviname kare dalijasi savo istoriją. Kas buvo Kijevo Rusia – ukrainiečių ar moskovitų valstybė? Jei žvelgsime į tautovardžius, tai Kijevo valstybės kūrėjai vadinosi rusais, rosais, rusičiais bei rusinais – visos šio vardo formos tikrai artimesnės šiandieniniams moskovitams.

O štai geografiškai Kijevo Rusios centras buvo Ukraina. Genealogiškai Kijevo rusėnai buvo ukrainiečių protėviai, o moskovitų protėviai buvo surusėję baltų, ugrofinų ir tiurkų palikuonys.

Kijevas buvo sostinė, Maskva – provincija. Vėliau padėtis susiklostė atvirkščiai. Neutrali ir objektyvi tiesa – tokia, kad ukrainiečiai ir moskovitai išsirutuliojo iš vienos tautos, bet viena jos dalis formavosi azijinės despotijos tradicijose, kita – europietiškos Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos ir kazokų respublikos atmosferoje.

Šiandien tarp šių dviejų tautų daugiau skirtumų nei panašumų.

Visgi abi šios tautos šiandien pretenduoja į tą pačią istoriją. Užuot pripažinus, kad ši istorija – bent tam tikra jos atkarpa – buvo bendra, abi pusės savinasi šią istoriją, pretenduodamos į jos monopolį.

Skirtumas tas, kad ne Ukraina pažeidė tarpusavio sutartimis nustatytą sieną, nors turėjo tokią istorinę teisę: dar XIX a. Kubanės kraštas tautiniu požiūriu buvo labiau ukrainietiškas nei rusiškas.

Sutartis sulaužė Rusija, tad moralinės tiesos pusės čia – aiškios. Ne tokios aiškios istorinės.

Lietuvoje vis labiau nuogąstaujama, kad pasitraukus dabartiniam Baltarusijos diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai, šalies tapatybę kuriančiam ant sovietinės istorijos pamato, atgysianti ir įsivyrausianti litvinistų kryptis, pasak kurios istoriniai lietuviai – tai baltarusiai, o dabartiniai lietuviai – tik buvę didžiosios Lietuvos provincialai, pasisavinę Lietuvos istoriją, Vytį ir sostinę Vilnių.

Blogiausia, ką šiuo atveju galima atsakyti, tai į radikalumą atsakyti radikalumu. Tai – tarsi gesinti gaisrą benzinu. Sąlyčio taškas šiuo atveju nėra dirbtinis, prasilenkiantis su istorine tiesa. Jis – visiškai natūralus ir objektyvus.

Tai – toks sąlyčio taškas, kuriame dabartiniai lietuviai ir baltarusiai save pripažintų vieno istorinio baltų masyvo ir bendros Lietuvos valstybės dalininkais.

Taip jau susiklostė, kad baltarusiams istoriškai svarbus Vilnius dabar – Lietuvos teritorijoje. Bet ir Baltarusija savo teritorijoje turi mums svarbų Gardiną, Krėvą, Ašmeną ir Lydą, o taip pat – vis dar lietuviškas salas Gervėčiuose, Pelesoje ir Apse. Ir baltarusiai, ir lietuviai gali turėti teritorinių pretenzijų. Bet jos gali nuvesti į dar vieną brolžudišką karą.

Ar mūsų tautoms tikrai to reikia? Ar svarbiausia pasikabinti ant sienos „ištaisytą“ žemėlapį? O gal svarbiausia užtikrinti istorinės atminties ir kultūros plėtotę, gyventojų teises ir abipusę bičiulystę abiejose sienos pusėse?

Norint galima pasiekti, kad valstybinė siena tarp mūsų šalių liktų tik simboline, kokiomis jau tapo Europos Sąjungos šalių sienos. Žinoma, tam reiktų, kad Baltarusija atsiknotų nuo Rusijos, bet tam pritartų ir dauguma litvinistų. Mūsų istorija – bendra. Jei norėsime, bendra gali tapti ir mūsų ateitis.

Panašų konfliktą praėjusio amžiaus pradžioje išgyvenome su kaimynais lenkais. Jie mylėjo istorinę Lietuvą, ką liudija tiek Adomo Mickevičiaus, tiek Juzefo Kraševskio, tiek paties Juzefo Pilsudskio tekstai, bet tiktai glaudžioje sąjungoje su Lenkija.

Atsiskyrusi Lietuva jiems reiškė šventvagystę. Mes gi norėjome būti savimi ir gyventi savarankiškai. Kilo karas. Per jo prizmę šiandien šių šalių santykius vertina tiek dalis lietuvių, tiek dalis lenkų, užmiršdami daug ilgesnę bendro gyvenimo istoriją.

O juk užtektų pasakyti, jog turėjome bendrą istoriją, bendrą valstybę, be viešpatavimo pretenzijų. Šiandien gyvename atskirose ir savarankiškose valstybėse, kuriose galime puoselėti tiek bendrą, tiek ir kiekvieni savo istorinę atmintį, kultūrą, kalbas. Šiandien lietuviui nuvažiuoti į Seinus – ne didesnė problema nei iš Kauno į Vilnių. O lenkas iš Poznanės ar Liublino gali betarpiškai mėgautis Vilniumi.

Lietuvos istorija nėra tik lietuvių istorija. Lietuviai sudarė ir tebesudaro Lietuvos valstybės pagrindą, bet šios valstybės ir jos istorijos bendrakūrėjai – ir lenkai, ir vokiečiai, ir totoriai, ir karaimai, ir ukrainiečiai, ir baltarusiai, ir žydai, ir netgi škotai.

Ne su visais dar randame bendras bendros istorijos interpretacijas – ypač su lenkais ir žydais. Gali net būti, kad kažkuria dalimi šios istorijos ir liks skirtingos. Vienų didvyriai žūtbūtinių kovų kontekste kitiems bus nusikaltėliai ir atvirkščiai.

Gal išeitis būtų tiesiog atsisakyti siekių primesti vieni kitiems savo interpretacijas? Yra atvejų, kai nusikaltėliai – aiškūs: Lupaška, Antanas Impulevičius, Nachmanas Dušanskis.

Juos balinti ar juo labiau – šlovinti – gali tik savanaudžiai, abejingi svetimam skausmui. Bet vyrauja daug sudėtingesni atvejai ir daug sudėtingesnės biografijos. Civilių, ypač – vaikų žudymas bet kokiame kare yra nusikaltimas.

Bet mūšiuose prie Širvintų ir Giedraičių, susirėmimuose tarp lietuvių batalionų ir Armijos Krajovos, tarp lietuvių ir žydų partizanų, kitaip tariant – tarp ginkluotų kovotojų, nėra tokie jau vienareikšmiai.

Mes, lietuviai, turime stiprų argumentą: gynėme savo žemę. Bet šioje žemėje šimtmečius gyveno ir lenkai, ir rusai, ir žydai. Jie šią žemę irgi laikė sava. Žydai matė pavojų hitlerinėje stovykloje, tad uoliai jungėsi į stalinistų gretas.

Dalis lietuvių rinkosi priešingai. Lenkai rėmėsi kalbos argumentu, kaip dabar – rusai, pretenduodami į Rytų Ukrainą. Mes rėmėmės istorija, kurią pripažino pats J. Pilsudskis: Vilnių pastatė lietuvių tautos genijus. Bet tas genijus pasak jo turėjo įsilieti į lenkų moderniąją tautą.

Istorija gali tapti galingu ginklu piktavalių žmonių rankose. Visgi žudo ne pati istorija. Žudo tie, kurie ja dangsto primityvius viešpatavimo tikslus.

Ieškokime sąlyčio taškų ten, kur įmanoma. Tegul kraujas teka ten, kur ir turi tekėti: žmonių gyslose. Kas nori būti suprastas, turi pats bent stengtis suprasti kitus.

„Nenusileisime nė per nago juodymą“ yra politika, vedanti į aklavietę. Turime skirti pirminės ir antrinės svarbos dalykus.

O pirminis tikslas – galimybė tautoms gyventi ir sugyventi Dievo duotoje žemėje.

Autorius yra politologas