G. Navaitis. Kas kliudo laimingai ir turtingai gyventi? (19)

Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Pranešimas skaitytas tarptautinėje konferencijoje „ES ateitis: suverenių valstybių sąjunga“.

Pamėginkim žvelgdami į šių dienų pasaulį pradėti nuo aiškaus, nekeliančio abejonių pastebėjimo – žmonės norėtų būti laiminti. Tačiau moderniose visuomenėse net pačios laimės sąvokos vengiama. Bandoma gėrio sąvoką keisti efektyvumo, tiesos – verifikuojamais teiginiais, vietoj laimės vartoti subjektyvios gerovės ar panašias sąvokas.

Laimės siekimas turėtų būti patrauklus ir politiniai valdžiai, nes kaip patvirtino daugybė tyrimų laimingi žmonės reikšmingiau prisideda prie visuomenės gerovės, yra labiau pilietiški, kilnūs ir tolerantiški.

Prieštaravimo tarp laimės neigimo ir jos vertės esmė gana paprasta. Pripažinus laimę politikos tikslu tektų pripažinti ir tai, kad ES šalyse, Lietuvoje valdžia arba nenori rūpintis piliečių laimę arba jai prastai sekasi tai daryti. Todėl apie aukštesnį bendros nacionalinės laimės indeksą (BNL) politikai kalba gana retai, o aukštesnis BNL retai tampa politiniu tikslu.

Daug kartų kartotas ir ne vienam atrodantis protingu paaiškinimas – mažai turto, pinigų stoka kliudo kurti laimingesnę visuomenę. Toks paaiškinimas leidžia primygtinai siūlyti išvada – palaukit pakentėkit, darbuokitės už menkesnį atlyginimą, nekliudykit korporacijų verslui …, todėl nenorėkit šiandieną, bet kada nors ateityje sulauksit laimės (gal danguje).

Vėlgi reikia pažymėti, kad gausybė tyrimų ir duomenų įrodė – šie, iš pirmo žvilgsnio, įtikinamais atrodantys samprotavimai ne ką verti. Dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais atskleistas „Isterlino (R. Easterlin) paradoksas“, kurio esmė – moderniose šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito.

Be to įkyrus pilietis gali domėtis kuo skiriasi investicija ir darbo vietos sukūrimas vienoje ES šalyje nuo tokio pat veiksmo kitoje, kodėl vokiškame ir lietuviškame „Lidle“ atlyginimai skiriasi bent aštuonis kartus, nors kasos aparatas toks pat, o prekes vienodai brangios. Jis gali užduoti liberalią rinką šlovinantiems labai nepatogų klausimą: „Kiek ir ko dar reikia sukurti, kad jis (t. y. pilietis) laimingiau gyventu?“.

Vėliau jis užduos klausimą kodėl gerai žinomi, ne kartą skelbti ir išbandyti laimės ekonomikos siūlymai vis dar tarsi „negirdimi“, kodėl mažai kas daroma, kad žmonės taptų laimingesni.

Jam bus bandoma atsakyti, kad laimė neišmatuojama, kad tai besikeičianti nuotaika. Bus bandoma pašiepti laimės tikslą bei aiškinti, kad niekas nekliudo medituoti ir griaužti ropes. Netgi bus pripažįstama laimės svarbą, bet jį bus priskirta asmeninio, dvasinio gyvenimo sričiai. Tačiau ne vienas mokslinis tyrimas patvirtino – visuomenės laimės lygis gali būti išmatuotas. Dar daugiau duomenų ir faktų įrodė – laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti, o laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė, todėl veiksmai didinantys visuomenės laimės lygį neišvengiamai didina ne atskirų jos narių, ne korporacijų, o visų visuomenės narių turtingumą. Todėl ir kalbama ne tik apie laimę, bet apie laimės ekonomiką, todėl vis dažniau tos politinės jėgos, kurios siekia nacionalinės gerovės sutaria – laimė gali tapti valstybinės politikos tikslu.

Gali, bet netampa. Vietoj šio tikslo matome nuolatinius bandymus keisti, pritaikyti neretai neišsakomiems valdžios tikslams jos valdomų piliečių identitetą. Tai yra įsiūlyti bet kokius kitus tikslus tik ne laimingesnės visuomenės tikslą ar bent įpiršti suprimityvintą, dalinę laimės sampratą.

Už žodžio „identitetas“ slypi įžvalga – asmenybė suvokia save ir priskiria kuriai nors tautinei, socialinei, konfesiniai, profesiniai grupei. Identitetas apibrėžia asmenybės tapatumą su kitais žmonėmis ir skirtumus nuo jų. Identitetas jėga lemianti žmogaus elgesį.

Vienas reikšmingiausių identiteto savitumų – idealų ir vertybių pasirinkimas. Kitaip sakant pasirinkimas ką laikyti gyvenimo prasme ir laime, kokiais būdais jų siekti.

Laimę galima suprasti gana įvairiai, bet psichologo M. Seligmano nuomone, ji dažniausiai siejama su dviem išgyvenimų tipais: malonumu ir pasitenkinimu. Malonumo nereikia aiškinti. Kiekvienas žino kas tai yra, o pasitenkinimą lemia įsitraukimas, savirealizacija, gyvenimo prasmingumo suvokimas. Šiuolaikinė visuomenė siūlo daug būdų išgyventi malonumus, tačiau asmenybės poreikius prasmei, priklausomybei, bendrumui, nors ir neatmeta, bet reikšmingiau nebepalaiko.

Globalizuotame pasaulyje pagrindinėmis vertybėmis tampa individualizmas ir vartojimas, o galimybė įgyti paslaugų ir prekių, tampa būdu siekti asmeninio reikšmingumo. Šios vertybės yra ir vyraujančių ekonominių teorijų pagrindas, apibrėžia sėkmę ir laimę kaip prekių įgijimo, paslaugų gavimo rezultatą. Todėl atitinkantis reklaminius vaizdinius vartojimas tampa ne tik komfortiškesnio gyvenimo būdu, bet ir asmenybės vietą pasaulyje žyminčių simboliu.

Tradicinis identitetas susietas su profesiniais pasiekimais, šeimynine padėtimi, religiniu ar tautiniu pastovumu palaipsniui praranda savo įtaką. Globalizuota visuomenė siūlo asmenybei vertinti save ir kitus pagal daiktus, kurie turi ne tik vartotojišką, bet ir simbolinę vertę. Galimybė demonstruoti tokius simbolius patvirtina išskirtinumą, skatina lenktyniauti vartojant.

Nesunku būtų nurodyti tikrai daug žymių mąstytojų, kurie šią situaciją vertina neigiamai, įžvelgė tradicinio identiteto silpnėjime ir vartotojiško identiteto stiprėjime šiuolaikinės visuomenės problemų ištakas.

Aptariant visuomenės perspektyvas tiktų ne tik smerkti ir apgailestauti, svarbiau būtų atsakyti į klausimus: „Ar identiteto permainos vyksta savaime, tiesiog atspindi socialines ir ekonomines permainas? Ar jos skatinamos įtakingų grupių?“

Šiandieną vidurinės klasės, tautinis identitetas dar pripažįstamas vertybe, tačiau tuo pat metu nuolat neigiamas, išjuokiamas, o vietoj jo siūlomas identitetas, kuris tapatinamas su individualizmu ir siejamas su gerove bei malonumais. Nors reikia pabrėžti nei išskirtiniu individualizmu, nei stabilia gerove, nei ilgalaikiu pasitenkinimu tokį identitetą atitinkantis gyvenimo būdas nepasižymi. Netgi galima tvirtinti, kad jis remiasi neurotišku požiūriu į gyvenimą, remiasi laimės stoka. Jį atitinkanti elgesio schema gana primityvi. Aukščiausia vertybe laikomos vis didesnės pajamos, kurios turi leisti įgyti vis daugiau daiktų ir gauti daugiau paslaugų be kurių asmenybė nebus vertinama, taigi negalės gerai jaustis. Tačiau vartoti taip kaip reklaminiuose paveikslėliuose vartoja milijardieriai tik jie ir gali. Todėl visi kiti nuolat jausis kažko neturintys, nebus laimingi.

Atskiros asmenybės identitetas žymiu mastu atspindi visuomenę, kurioje ji gyvena ir veikia. Vyraujančios socialinės institucijos primeta vaidmenis, primeta vertybes ir poreikius, atitinkančius jų prigimtį. Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę, įtaką įgijo tarptautinės korporacijos.

Korporacijos buvo sukurtos bendram gėriui – sujungti daugelio žmonių finansines galimybes. Tačiau šiuo metu jos veikia ne bendram, o savam labui. Jos bando maskuoti savo esmę palaikydamos neoliberalias idėjas. Tai leidžia pastebėti, kad šios idėjos, jas atitinkantis globalistinis, neoliberalus identitetas savo esme yra korporacinis identitetas. Jis pasižymi ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, orientuojasi į vartojimą, individualizmą, konkurenciją, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais ir lemia žmogiškų ryšių – šeimos ryšių, tautos ryšių, tikinčiųjų bendruomenės ryšių – silpnėjimą. Korporacinio identiteto siekiamybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas prasmes ir reikmes, godus vartotojas. O korporacijų prigimtis, kai jų nekontroliuoja nacionalinės valstybės neišvengiamai skatina visus galimus nuostolius perkelti už korporacijos ribų. Todėl sukuria socialines, ekonomines ir ekologines problemas.

Korporacijos taip pat siekia pašalinti apribojimus didesnei žmonių ir gamtos eksploatacijai. Pagrindinė kliūtis ribojanti jų veiklą yra ne įstatymai ir institucijos, kurios gali būti paveiktos ir papirktos, o vertybės, tradicijos ir bendrų interesų samprata. Pastarųjų veiksnių priešprieša lemia ekonomikos pobūdį, jos artėjimą prie nevaržomos rinkos arba koordinuotos rinkos ir galiausiai laimės ekonomikos modelio. Pirmoji, t.y. nekontroliuojama rinka pasižyminti menkesne korporacijų kontrole, o drauge ir stipresniu korporaciniu identitetu, neoliberalių nuostatų politikoje vyravimu. Tyrimai vėlgi rodo – jai būdingas ir didesnis nelaimingų, besijaučiančių nereikalingais žmonių kiekis.

Čia ir matome kaip psichologinis laimės subjektyvumas susilieja su objektyviais gyvenimo rodikliais.

Čia matome ir esminį psichologinį veiksnį kurianti laimingos visuomenės prielaidas – tai visuomenės identitetas, visų pirma nacionalinis arba konfesinis identitetas.

Šiuolaikinėse vakarų šalyse, kaip ir Lietuvoje konfesiniam identitetui dažnai tenka antraeilis vaidmuo. Ne vienoje jų gausi visuomenės dalis, kartais ir jos dauguma, deklaruoja religinį abejingumą, o tapatinantys save su krikščioniškomis bažnyčiomis, neretai bažnyčios atskyrimą nuo valstybės suvokia kaip tikėjimo principų atskyrimą nuo kasdieninio gyvenimo.

Stipresniu oponentu korporaciniam identitetui yra nacionalinis identitetas. Tai lemia kelios priežastys. Iš jų svarbiausia jau paminėta – žmonės nori laimingai gyventi, todėl ji supranta ir jaučia prieštaravimą tarp korporacijų psichopatologiško siekimo gauti neribojamą pelną, jas aptarnaujančių neolibaralų ir savo ekologinių, darbinių, finansinių interesų. Piliečiai taip pat supranta, kad tik kino filmuose vienišas herojus, žmogus – voras ar Robinas Hudas apgina silpnesnius, o realybėje tik stipri nacionalinė valstybė gali ekonomines veiklas nukreipti visų žmonių naudai.

Nacionalinį identitetą išreiškia bendri kultūriniai stereotipai, bendro likimo suvokimas ir socialinis pasidalijimas, leidžiantis nacijai egzistuoti kaip vieningai visumai. Visi šie nacionalinio identiteto komponentai globalizuotame pasaulyje patiria spaudimą. Migracija leidžia atskiriems individams nebesieti savęs su valstybės ir nacijos perspektyvomis. Pagrindinės socialinės grupės gali prarasti savo vietą nacijos struktūroje. Pavyzdžiui, specialios investicijos gali esmingai sumažinti žemdirbių kiekį, o kitų grupių poreikiai tam tikrą laiką gali būti tenkinamai importu; migrantai gali perimti kurias nors mažai prestižines profesijas ir pan. Itin griaunančiai nacionalinį identitetą veikia nacionalinių dorovinių autoritetų nuvertinimas, jų keitimas multikultūriniais, kurie neišvengiamai sukuria ir naują nacijos esamos padėties bei jos istorinio kelio vertinimą. Čia tiktų priminti filosofo, F. Ničės mintį – niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.

Nacionalinio identiteto griovimas nėra nekenksmingas bandymas keisti jį kitokiu. Tai ir itin svarbios laimės sudedamosios dalies gyvenimo prasmės griovimas, nes save asmenybė įprasmina kartų sekoje, suvokia save kaip paveldėtoją ir būsimų kartų protėvį. Tai leidžia jai nesijausti atskirtai nuo tų, kurie ateis paskui ją, o tokia vienybė su gyvenimo tėkmę kuria tikrą prasmę ir laimę.

Nacionalinio identiteto griovimas nėra tik kažkieno prasimanytas būdas ugdyti nelaimingą, neurotišką asmenybę, tai ir būdas apriboti nacionalinių valstybių galias. O jų ribojimas griauna visų mūsų laimę, atima prasmę ir neleidžia pasiturinčiai gyventi.

Veikiausiai pastarasis teiginys „neleidžia pasiturinčiai gyventi“ kai kam pasirodys svarbesnis už kitus. Laimės ekonomikos teorijos, teorijos, kurios pabrėžia nacionalinio identiteto, nacionalinių valstybių reikšmę atsako ne tik į klausimą kaip kurti laimingesnę visuomenę, bet ir į klausimą kaip ji gali tapti turtingesne.

Moderniose turtingiausiose šalyse yra alkanų ir benamių. Ar visuomenė turi tapti turtingesnė, kad išspręstų jų problemas? Sunku būtų paneigti, kad tam labiau trūksta politinės valios, o ne materialinių resursų.

Tokio požiūrio akivaizdžiai vengiama, nes valdantiems, kurie remiasi neoliberalia ideologija, lengviau nuolat skųstis pinigų stygiumi nei užkliudyti įtakingas, interesų grupes.

Jiems ir neoliberaliems ideologams neparanku pastebėti, kad šiuo metu net, išsivysčiusiose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės t. y. nacionalinės valstybės atramos pajamos santykinai mažėja.

Ekonomistas T. Piketi (T. Piketty) nurodo, kad viena tūkstantoji žemės gyventojų dalis valdo 20% pasaulinio turto. Jei tokia turto perskirstymo tendencija išliks, po trisdešimt  metų ši grupė valdys 60% pasaulinio turto.

Turintieji nori savo turtą apsaugoti. Aptarnaujanti pagrindinį didelio turto savininką – tarptautines korporacijas, oligarchus – politinė valdžia, ignoruodama visuomenės interesus, tai ir daro saugo oligarchų turtą, o drauge kuria didesnės pasaulio dalies visuomenių atsilikimą, kuria socialines ir demografines įtampas, skatina migraciją..

Jau minėtas T. Piketi, rašydamas apie JAV ir Europą siūlo 1 proc. didesnius mokesčius turtui viršijančiam 1 milijoną eurų ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui viršijančiam 1 milijardą eurų, kuris išspręstų daugumą šiuolaikinės visuomenės problemų.

Kas galėtų įgyvendinti tokį apmokestinimą? Atsakymas aiškus – tik stipri nacionalinė valstybė. Todėl ji griaunama, o nacionalinis tapatumas niekinamas. Drauge griaunamas laimingo gyvenimo materialinis ir dvasinis pamatas, ugdoma neurotiška, vieniša asmenybė.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *