Etnomada, kuri tinka šiandien: apie šiuolaikinę tapatybę su dizainere D. Gudačiauskaite

Prieš metus Lietuvos nacionalinio muziejaus etnomados linija žengė pirmuosius žingsnius, o šiandien – šuoliuoja tolyn: drąsiau, naujoviškiau, bet vis dar išlaikydama tai, kas svarbiausia, – ryšį su amatu, tapatybę ir pagarbą tekstilės paveldui.

Įsibėgėjusio projekto kūrybinę komandą pernai papildė profesionali tekstilininkė, dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė. Dizainerės vaidmuo čia – padėti LNM audėjų kuriamus išskirtinius rankų darbo gaminius pateikti šiuolaikinei auditorijai dar patrauklesne ir šiuolaikiškesne forma.

Apie tai, kaip etnomada šiandien tampa ne tik aprangos dalimi, bet ir asmenine kultūrine žinute, kurią kiekvienas gali perduoti ją vilkėdamas, pasakoja D. Gudačiauskaitė.

Susižavėjimas, kuris virsta kūryba

– Esate tekstilininkė, bet kartu ir mados pasaulio atstovė, dizainerė. Kaip nutiko, kad įsiliejote į muziejaus veiklą, etnomados aksesuarų kūrimo procesą?

– Viskas prasidėjo „Baltabalta“ butike, kur vyko susitikimas tarp menininkų ir muziejų parduotuvėlių atstovų, siekiant užmegzti ryšius, pasidalinti sumanymais, galbūt net kartu kurti dovanas ar suvenyrus.

Ten sutikau Liną Ausiejienę ir Eglę Raškovskienę iš LNM Tekstilės atkūrimo dirbtuvių. Etnomados projektas tuo metu jau gyvavo, ir jos man parodė riešines, dar kelis aksesuarus.

Mane tai tiesiog pakerėjo: sumanymas, turinys, forma – viskas suskambėjo. Pajutau tokį stiprų impulsą, kad net negalėjau užmigti – galvoje pradėjo suktis vaizdai, kūrybiniai sumanymai.

Netrukus susisiekėme su LNM Etnografijos ir antropologijos skyriaus vadove Migle Lebednykaite ir sutarėme bendradarbiauti. Vėliau nuvykau pas jas – o ten mane pasitiko šilta, jauki atmosfera.

Tikra oazė skubančiame pasaulyje. Šiandien jaučiuosi visiškai įsiliejusi į šį nepaprastą, profesionalų meistrių kolektyvą. Mano vaidmuo čia – papildyti jų gilų meistriškumą šiuolaikinio dizaino sprendimais, bet kartu išlaikyti pagarbą jų pagrindiniam kūrybiniam darbui.

– Kas jums, kaip kūrėjai, tapo svarbiausia prisijungus prie šio projekto – ką norėjote sustiprinti, ką subtiliai keisti?

– Pirmiausia norėjau tiesiog įsigilinti į tai, kas jau sukurta – ne keisti, ne griauti, o suprasti esamą kryptį, nes būtent audėjų ir tekstilininkų rankomis gimsta autentiški dirbiniai, kurio estetinį pateikimą aš tik stengiuosi praturtinti.

Pamačiusi asortimentą, pajutau, kad jame jau yra graži dermė tarp etninės kultūros ir šiuolaikiškumo, bet norėjosi tai sustiprinti. Mano tikslas buvo švelniai suvienodinti kai kuriuos techninius bruožus – apdailą, furnitūrą, pamušalus – kad visas rinkinys įgautų vientisumo.

Norėjosi, kad aksesuarus būtų lengviau derinti prie šiandienos aprangos, kad tautiniai bruožai dar labiau išryškėtų šiuolaikiniame kontekste.

Nuo audimo iki improvizacijos

– Iš gamyboje atlikusių skiaučių gimsta ir išskirtiniai, netikėti sprendimai. Papasakokite apie juos daugiau.

– Kūrybiniai impulsai dažnai kyla iš pačių audėjų, taip pat tekstilininkų, o aš įsitraukiu ten, kur galiu padėti vaizdu išgryninti sumanymą ar pateikimą. Be pagrindinių gaminių – riešinių, delninių, kurias audėjos audžia nuo nulio, – kartu pradėjome plėtoti dar vieną kryptį: panaudoti likučius.

Atkuriant autentiškus audinius ar tautinius drabužius, užsiėmimuose lieka daug skiaučių – skirtingų spalvų, raštų, regionų. Tai gali būti kelnių, sijonų, prijuosčių gabaliukai.

Tiesiog žiūriu į tą lopinėlį, ir prasideda istorijos – išsiplečia laikas, erdvė, atsiranda jausmas. Ir tada bandau paversti tai mielu, artimu daiktu, kuris atras savo žmogų. Taip ir gimė kuprinių su kišenėmis, aplikacijomis, taip pat kaspinėlių sumanymas. Taip niekas nėra perkama ar naujai gaminama – viskas puošiama tuo, kas jau yra.

– Kiekvienas aksesuaras – savitas, vienintelis. Kaip manote, ar būtent ši nepakartojamumo savybė suteikia rinkiniui ypatingą vertę?

– Tai tikrai nėra masinė gamyba ar verslo planas. Tai tarsi dalis didesnio darbo, kurį audėjos dirba muziejuje, t. y. atkūrinėja autentiškus rūbus ir aksesuarus iš muziejaus fondų ar pagal išlikusią ikonografinę medžiagą, bet nori juo pasidalyti ir čia.

Visi gaminiai – rankų darbo, todėl kiekvienas skiriasi: forma, spalva, detalėmis. Jie gana universalūs, paprasti, bet kartu labai išskirtiniai. Gamybos procesas ilgas, kartais nelengvas – kartais ne viskas išeina taip, kaip norėtume, bet tame ir slypi grožis.

– Kuo Jus pačią žavi audimo procesas ir kokių savybių reikia, norint jį įvaldyti?

– Pažiūrėkime į senus laikus – moterims audimas buvo tų laikų internetas: ir meditacija, ir malda, ir bendrystė viename. Jos domėdavosi, padėdavo viena kitai užtaisyti stakles, dalindavosi raštais, mokydavosi viena iš kitos, lankydavo ir domėdavosi kaip sekasi. Dabar, kai bendrauju su audėjomis, matau – tai labai nuoširdūs, geri, ramūs žmonės.

Ramybė taip pat yra būtina audimui. O audžiant turi būti čia ir dabar, mylėti kiekvieną siūlą, – kitaip nieko nebus. Audimo procesas prasideda dar prieš pačią audimo veiklą – pasiruošimas reikalauja matematinio tikslumo: reikia suskaičiuoti siūlus, suplanuoti raštą.

Raštas – tai žinios, atmintis. Ir tik tada prasideda pats audimas, kupinas susikaupimo. Gal dėl to visi šie gaminiai ir skleidžia tokią ramybę – per žmones, kurie juos kuria.

– O ar Jums pačiai tai artima?

– Prisimenu save pirmame kurse – reikėjo austi, o man tai buvo siaubas, nes mano mintys lakstė visur, todėl taip ir nepavyko įvaldyti šio amato. Todėl dabar itin džiaugiuosi galimybe sugrįžti prie audimo – tik jau kitaip, be spaudimo, tiesiog stebint, kaip tai daro tikros savo amato meistrės.

Man žymiai ramiau ir prasmingiau būti šalia, kai matau, kaip LNM Tekstilės atkūrimo dirbtuvių audėjų – Linos Ausiejienės, Ramutės Radiūnės, Eglės Raškovskienės, Alinos Žemienės, Daivos Onos Šopienės – rankomis gimsta etnomados aksesuarai.

Dar dera paminėti ir LNM tekstilininką Mantą Televičių, kuriam ir kilo pirminis sumanymas iš juostų pagaminti riešines. Jos davė pradžią etnomados suvenyrų linijai.

Tekstilės užsiėmimuose taip pat gaminamos Etnografijos ir antropologijos skyriaus rinkiniuose saugomų tautinio drabužio dalių rekonstrukcijos. Čia kiekvienas judesys liudija ilgametę patirtį, jautrumą medžiagai ir pagarbą papročiui. Tai – tikras įkvėpimas.

Sąmoninga mada

– Kaip jūsų kūryboje susilieja grožis ir atsakomybė – ar mada, jūsų akimis, gali būti sąmoningumo platforma?

– Turiu labai nedaug daiktų ir drabužių – nešioju savo „aprangas“, o visą išraišką kuriu aksesuarais ir jų deriniais. Man svarbu ne kiekybė, o kokybė ir prasmė.

Renkantis daiktus svarbu nepasiduoti jausmui, o įvertinti jų vertę – kokią istoriją jie pasakoja, ką simbolizuoja. Etnomados aksesuaruose slypi mūsų tautinė tapatybė – tai ne šiaip grožis, bet ir žinutė.

Esu už lėtąją madą ir sąmoningą gyvenimą. Gal ir neišgelbėsime pasaulio, bet galime prisidėti, rinkdamiesi tikrus, kokybiškus, etiškai sukurtus daiktus.

– Jūs ne kartą stebėjote, kaip gimsta rankų darbo aksesuaras, kuriam reikia daugybės valandų kruopštaus darbo. Kokių nematomų žingsnių visuomenė dažnai net nesusimąsto?

– Manau, daugelį šokiruotų faktas, kiek iš tiesų tai reikalauja laiko ir pastangų. Kai kuriems gaminiams net siūlai yra dažomi rankomis, o kartais, jei tai eksponato kopija, netgi suverpiami iš linų.

Vien spalvos atitaikymas gali užtrukti ilgai – reikia daug bandymų, kol pasiekiamas rezultatas. Pavyzdžiui, norint nuausti delninės audinį, reikia daugybės metrų siūlų, tai užtrunka daugybę dienų, o po to dar tenka viską susiūti rankomis. Vis dar per mažai kalbame apie tai, ką reiškia rankų darbas. Tai yra ir priešprieša šiuolaikinei skubai, ir sąmoningo kūrimo manifestas.

– Ką šiandien reiškia tikrai išmanyti amatą – ar tai tampa ne tik meistrystės ženklu, bet ir vertybine pozicija?

– Vienu metu visi tarsi bėgome nuo amato – norėjome būti menininkais, dizaineriais, bet ne „paprastais“ amatininkais. O juk be amato viskas lieka ore: sumanymas be pagrindo.

Dabar matau, kaip tai keičiasi, ypač tarp jaunų žmonių. Jie ne tik domisi amatu, bet ir kuria, komercializuoja, paleidžia į rinką. Jie to nori.

Dėstydama Vilniaus dailės akademijoje, matau labai aiškų amatų sugrįžimą. Kai žmogus moka – jis turi įrankius, kaip sukurti daiktą, kuris kalba pats už save. Tekstilė – taip pat. Svarbu apie tai kalbėti, tai rodyti. Nes tai – didelė vertybė ir galinga jėga.

– Kaip manote, kodėl tai, nuo ko bėgome, – rankų darbas, etninė kultūra – dabar vėl žavi?

– Man atrodo, kad tiesiog viskas apsisuko ratu. Technologijos keičiasi, bet žmogaus prigimtis išlieka – mūsų bazinis DNR, pamatiniai dalykai niekur nedingsta. Ir anksčiau atrodė, kad pakaitalai, greita gamyba – tai patogumas, pažanga.

Bet dabar vis daugiau žmonių ima galvoti, kokia yra kaina. Kieno sąskaita tai vyksta? Ypač tai jaučia jauni žmonės – jie labai jautriai reaguoja į neskaidrumą, švaistymą, netikrumą. Todėl atsigręžimas į etninę kultūrą, į rankų darbą – tai ir vertybinis pasirinkimas, ir savotiška priešprieša „greitajai kultūrai“.

Kur dizainas susitinka su paveldu

– Kaip susikalba du iš pirmo žvilgsnio skirtingi pasauliai – dizaino ir amatų? Ar tai konkurencija, ar kūrybinis dialogas?

– Man labai džiugu stebėti, kaip dizainas ir amatai vis labiau artėja vienas prie kito. Tai nebėra atskiri pasauliai, tai tampa kūrybiniu dialogu, bendru mokymusi.

VDA Tekstilės meno ir dizaino katedroje mes tekstilę dėstome labai įvairiai: kaip amatą, kaip šiuolaikinį meną, kaip buitinę, funkcinę tekstilę. Tai plati, daugiasluoksnė sritis. Ir manau, kad įdomiausi rezultatai ir gimsta būtent tame, kur dizainas susitinka su amatu.

– Ar darbas su etniniu paveldu jus labiau įkvepia, ar įpareigoja? Ir kaip šis santykis keitėsi projekto eigoje?

– Negalėčiau savęs vadinti aistringa etnokultūros puoselėtoja, bet man visada buvo svarbūs autentiški, tikri dalykai. Galbūt būtent dėl to etnomados linija mane ir patraukė, – joje pajutau galimybes atliepti šiuolaikinį žmogų, bet kartu išlaikyti ryšį su šaknimis.

Tai labai daugiasluoksnis reiškinys. Į šiuos aksesuarus galima žiūrėti per istorijos prizmę, per amato meistrystę ar mokomąją vertę. O galima tiesiog žavėtis jų grožiu. Ir visi tie požiūrio kampai vienodai galioja.

Naujoviška etnokultūros kalba

– Ar įmanoma perkurti etninę estetiką taip, kad ji taptų patraukli šiuolaikiniam miestiečiui?

– Man labai norėjosi parodyti, kad etnokultūra nebūtinai reiškia šiaudinę skrybėlę ar senovišką drabužį. Galima ją pateikti naujoviškai – naudoti juodą spalvą, šiuolaikiškus užtrauktukus, aiškias formas. Kartais užtenka mažų detalių, kad viskas įgautų visiškai kitą estetiką.

Mes labai žavimės Afrikos, Azijos tekstilėmis, o savąją dažnai pamirštame. Ji mums atrodo niūri ar nemadinga, bet taip nėra. Mūsų tekstilė – labai įdomi, tik reikia ją pateikti taip, kad būtų galima pamatyti kitomis akimis.

– Ar galima sakyti, kad kiekvienas etnomados aksesuaras – tai ir stiliaus bruožas, ir asmeninė kultūrinė žinutė?

– Man labai patinka priešpriešos – kai kažkas labai naujoviško derinama su visiškai išskirtiniu rankų darbo daiktu. Turiu delmoną, kurį darė jau minėtos moterys, ir kai užsijuosiu jį ant paprasto juodo rūbo – tai tampa tikru „saldainiu“.

Ir tada užtenka, kad kas nors paklaustų: „O kas čia?“, ir prasideda pasakojimas apie tvarumą, apie rankų darbą, apie lėtą gyvenimą. Galima kalbėti ir labai konkrečiai – apie tai, kiek metrų siūlų prireikė, kaip jie buvo dažyti, kiek valandų sugaišta, kurioje dirbtuvėje visa tai vyko. Tokie aksesuarai atveria pokalbius, kurie su įprastais daiktais tiesiog neįvyksta.

– Jei reikėtų vienu sakiniu pasakyti, kodėl verta rinktis rankų darbą, ką atsakytumėte?

– Kiekviename audinyje slypi istorija. Laikas ir meilė, įausti į siūlą, man atrodo viena didžiausių vertybių – tai mūsų paveldas. Labai norėčiau, kad visi mokėtume tuo didžiuotis – palaikyti kultūrą, skleisti apie ją žinią. Aš pati nuolat galvoju, kaip tai parodyti, kaip pateikti taip, kad tai būtų ne tik priimta, bet ir vertinama. Nes tas laikas, tos rankos, kurios kuria, yra tikra vertybė.

Šūkiu „Savo kultūrą ant podiumo statome patys“ pristatomi vienetiniai rankų darbo tekstilės gaminiai, skirti šiuolaikiškiems, bet kartu ir įkvėpimo praeities paprotyje ieškantiems žmonėms, kuriems nesvetimi aukšti kokybės ir tvarumo standartai.

Visus dirbinius muziejuje veikiančiose tekstilės atkūrimo dirbtuvėse pagamino sertifikuotos tradicinių amatų meistrės. Įsigyti etnomados tekstilės gaminių galima Lietuvos nacionalinio muziejaus elektroninėje parduotuvėje ir Kazio Varnelio namų-muziejaus, Senojo arsenalo, Pilininko namo, Istorijų namų kasose.

Kalbino Živilė Stadalytė (Lietuvos nacionalinis muziejus).