
Priminimas. Kas skaitė prisimins, kas neskaitė gali surasti „Alke“ skelbtus straipsnius „XXI a. pasirinkimas: ar jau laikas kalbėti apie BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksą? (I)“ ir „XXI a. pasirinkimas: laimingas nacionalistas ar neurotiškas globalistas? (II)“
Pagrindinė jų mintis – žmonės norėtų būti laiminti. Laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti, laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė. Vadinamoji laimės ekonomika teikia aiškius atsakymus kaip kurti laimingesnę visuomenę, kur gauti išteklių finansuoti laimingesnės visuomenės projektą.
Visos ekonominės teorijos ir visi politiniai sprendimai rėmėsi ir remiasi siekimu perskirstyti turtą ir pajamas. Perskirstymo principuose vyrauja dvi nuostatos. Pirmoji –visi sumokės vienodą dalį – ir vos suduriantis galą su galu, ir uždirbęs vieną kitą milijoną skirs valstybės reikmėms, negalinčių/nesugebančių save aprūpinti naudai vienodą procentinę dalį nuo gautų pajamų. Antroji – kiekvienas mokės pagal tai kiek gavo pajamų – uždirbęs mažiau į bendrą „katilą“ atiduos mažiau nei uždirbęs daugiau t. y. mokesčio dydis augs progresiškai.
Suprantama, kad realybė sudėtingesnė nei įvardintos schemos, bet visada galima vienareikšmiškai atsakyti kur linksta mokesčių sistema.
Šiandieną kone visos modernios šalys yra įsiskolinusios, turi nesubalansuotus biudžetus, bet neturi vieningų sprendimų nei dėl valstybės skolos mažinimo ar didinimo, nei dėl geresnio visuomenės reikalų finansavimo, nei dėl gaunančių mažesnes pajamas rėmimo.
Moderniose turtingose šalyse yra alkanų ir benamių. Ar visuomenė turi tapti turtingesnė, kad išspręstų jų problemas? Sunku būtų paneigti, kad tam labiau trūksta politinės valios, o ne materialinių resursų. Po to tektų padaryti ir nuoseklią išvadą – perskirstymo sistemą būtina keisti ir keisti ne pagal praeitų amžių patirtį, ne pagal skurstančias visuomenes, kurių svarbiausias uždavinys išsiveržti iš vargo, o atsižvelgiant į modernaus pasaulio galimybes, į laimingesnės visuomenės sukūrimo tikslą.
Tokio požiūrio akivaizdžiai vengiama, nes valdantiems lengviau nuolat skųstis pinigų stygiumi nei užkliudyti įtakingas interesų grupes. Juolab jiems neparanku aptarti perskirstymą kaip visuomenės laimę didinimo ar mažinimo būdą. Jiems ir juos aptarnaujantiems „neprijaukintos“ rinkos ideologams patogiau tarsi savaime suprantamu dalyku laikyti, kad apmokestinamųjų gyvenimo lygis sumažės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nėra dėl ko ginčytis– mokantis mokesčius mažiau lėšų išleis sau. Tačiau išsamiau nagrinėjant tai kas iš pirmo žvilgsnio nekelia abejonių, išsamiau aptariant tokias nuomones bei ją atitinkančius apmokestinimo principus taps aišku, kad skurstantieji yra tą visuomenės dalis, kurios indėlis į valstybės biudžetą nėra didelis. Jiems patiems reikia rėmimo. Nekyla abejonių, kad reikšmingiausiai valstybės biudžetą turėtų papildyti turtingieji, tačiau gana dažnai jų gerovę sukuria ne didelis atlyginimas, o galimybės naudotis turtu. Todėl Lietuvoje atsiranda bankas valdantis keleto milijardų vertės turtą ir sumokantis porą tūkstančių eurų metinius mokesčius, todėl Seimo narys gali „kilniai“ atisakyti atlyginimo, sumokėti 1,5 proc. mokestį nuo kelių šimtų milijonų eurų pajamų ir pirkinėti namus Ispanijoje. Todėl pagrindinis mokesčių, kurie išlaiko valstybę mokėtoju tapo vidurinė klasė. O kaip tik jos gyvenimo lygis ir būdas daro žymiausią poveikį bendram visuomenės laimės lygiui.
Esamas turto bei pajamų apmokestinimas (tiek lygiavinis, tiek progresinis) silpnina vidurinę klasę, jos ekonominę, o drauge ir politinę įtaką. Šiuo metu net moderniose, išsivysčiusiose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Ekonomistas Tomas Piketi (Thomas Piketty) nurodo, kad viena tūkstantoji žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono) valdo kapitalus didesnius nei 10 milijonų eurų t. y. valdo 20% pasaulinio turto. Jei tokia turto perskirstymo tendencija išliks, po 30 metų ši grupė valdys 60% pasaulinio turto.
Tai faktas griaunantis ideologinį rinkos ekonomikos pagrindą – tikėjimą, kad materialinė gerovė priklauso nuo asmeninių gabumų ir darbštumo. Šiandieną nepavyktų priversti valstiečių dirbti kilmingiesiams teigiant, kad teisę į žemę, į pavaldinių darbo vaisius jiems suteikė Dievas. Bet vis dar bandoma įpiršti nuomonę, kad didelį turtą įgyjo darbštuoliai. Nors faktai liudija – materialinę gerovę vis labiau lemia socialiniai ryšiai, dalyvavimas valstybės turto privatizavime ir paveldėjimas.
Turintieji nori savo turtą apsaugoti. Aptarnaujanti pagrindinį didelio turto savininką – korporacijas – politinė valdžia, ignoruodama visuomenės interesus, tai ir daro. Todėl esama apmokestinimo sistema kliudo vidurinei klasei gausėti. Ką tai reiškia Lietuvai? „Tik“ neišvengiamą atsilikimą ir emigraciją. Antai, jei Europos šalių ekonomikos augs tokiu pat tempu kaip dabar, norėdami per dešimt metų pavyti Vokietijos atlyginimus Lietuvoje jie turėtų kilti po 20 proc. kas metai. (akivaizdžiai nerealu). Šiek tiek realesnė galimybė Vokietijos ir Lietuvos atlyginimų susilyginimo sulaukti po 50 m. Tokiam scenarijui išsipildyti atlyginimus Lietuvoje reikėtų didinti po 4,5 proc. kasmet. Analogiškų skaičiavimų galima pateikti tikrai daug. Vis jie patvirtina „užprogamuotą“ didesnės pasaulio dalies visuomenių atsilikimą, kuris kels socialines ir demografines įtampas, skatins migraciją.
XXI amžiuje pajamų paskirstymo sistema sukurta XIX a. veikia vis prasčiau. Globalizacija, technologinė kaita ir lanksčių darbo rinkų paplitimas nulėmė tai, kad vis daugiau pajamų atitenka tiems, kas valdo finansinį, fizinį arba intelektinį turtą, o realusis darbo užmokestis nustojo augti. Pažeidžiamų visuomenės narių pajamos mažėja ir tampa vis nestabilesnės.
Aptartą finansinė situacija vis dar bandoma spręsti stiprinant reguliuojantį valstybės vaidmenį arba jį mažinant, pasikliaunant rinkos veikimu arba ją kontroliuojant. Akivaizdu, kad abi šios idėjos neatitinka dabarties sąlygų, nes nei vienos jų realizavimas dar niekada nedavė ilgalaikių, tvarių rezultatų. Nurodyti reguliavimo būdai nebeveikia todėl, kad dideli šių dienų kapitalai, didelis turtas nebėra susieti su vartojimu. Jie nebetarnauja visuomenei, o tapo jos šeimininkais, tapo galios ir valdymo įrankiais.
Esminis klausimas: „Ar demokratinės valstybės neturėtų kontroliuoti galių reikšmingai lemiančių jų piliečių laimę ir gerovę?“ Jei į klausimą atsakoma „taip“, tampa aišku, kad būtini nauji socialinės nelygybės mažinimo principai ir institucijos, kurios svarbiausiu tikslu laikytų visuomenės laimės lygio kilimą. Lietuva niekada nebuvo tokia turtinga ir išsilavinusi kaip šiandieną. Ji gali didinti valstybės pajamas nedidindama, o netgi mažindama mokesčius vidurinei klasei. Tuo pat metu turėtų reikšmingai turi augti kiti mokesčiai. Jais galėtų tapti progresinis ypatingai didelio turto t. y turto neskirto vartojimui, ne namo, automobilio ar vasarnamio, o turto kuris yra visuomenės valdymo įrankis, dažniausiai korporacijų turto, apmokestinimas. Toks apmokestinimas nemažintų vartojimo, o jei korporacija negalėtų ar nenorėtų mokėti išaugusių mokesčių jį turėtų perduoti atitinkamą savo turto dalį valstybei. Šis perdavimas be kita ko taptų ir socialinės korporacijų atsakomybės garantija, išplėstų visuomenės kontrolę korporacijoms.
Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai neturėtų būti išskirtinai dideli. Antai, jau minėtas T. Pikety, rašydamas apie JAV ir vakarų Europą siūlo 1 proc. didesnius mokesčius turtui viršiančiam 1 milijoną eurų ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui viršijančiam 1 milijardą eurų.
Kas gelėtų įgyvendinti tokį apmokestinimą? Atsakymas aiškus – tik stipri nacionalinė valstybė. Todėl, kaip jau ankstesniuose straipsniuose rašyta, ji griaunama, o nacionalinis tapatumas niekinamas.
Apibendrinimas. „Alke“ skelbti trys straipsniai apie laimės ekonomiką ir jos priešus. Jie pristatė nuoseklią išvadų seką: žmonės nori būti laimingi – Lietuvos valdžia siūlo kitus tikslus ir netgi bijo pradėti matuoti laimės lygį – korporacijom, kurias ji aptarnauja, nereikia aukštesnio visuomenės laimės lygio, nereikia stiprios vidurinės klasės ir jos vertybių – korporacijoms reikia paklusnaus ir godaus vartotojo – kontroliuoti korporacijas gali tik stipri nacionalinė valstybė, besiremianti nacionaliniu identitetu ir siekianti kurti laimingesnę visuomenę – daugiau laimės (mažesnius mokesčius, didesnius atlyginimus, daugiau pinigų švietimui ir sveikatos apsaugai) įmanoma pasiekti jau šiandieną pasirinkus laimingesnės visuomenės kūrimo kelią ir apmokestinus ne vartojimui, o valdymui, skirtą didelį turtą.
Šią išvadų seką galima skaityti nuo vidurio ar pabaigos. Esmė nesikeis.
Į klausimą: „Ar Lietuva kurs savo ateitį pagal XIX a. ideologines atgyvenas ar rinksis XXI a. idėjas, eis keliu į laimę ir gerovę?“ dar neatsakyta.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
Na, komentatoriai, pradėkite girti psichologo Navaičio straipsnį!
galit ir peikti, tai “kauniečiui” dar labiau patiks
nes kiekvienas rimtas straipsnis “Alke” kelia vatnikų pyktį
Pavadinai vatniku, bet ar suvoki, ką tai reiškia? Jei žmogus turi savo nuomonę (gal ir klaidingą!), tai jis jau – vatnykas? Dar pradėk spjaudytis, liepk išlipti iš jūsų smėlio dėžės ir eiti į savo kiemą… Šitaip, ponuli, elgiasi tik proto ubagai!
Visiškai suprantama, jog apie antiekonomikos gydymą pradėjo kalbėti psichologas, o ne ekonomistai… Dabartinė antiekonomika paremta psichologiniu spaudimu visuomenei beprasmiškai vartoti, tuo pačiu beprasmiškai daug dirbti ir tik tam, jog keletas išsigimėlių gyventų beprasmiškoje prabangoje mažindami žmonijos galimybes išgyvent… Koks ekonomistas sau pajėgs pripažinti, jog visą savo nugyventą gyvenimą buvo apgaudinėjamas ir to nežinodamas apgaudinėjo kitus… Nors Nobelio premijos laureatas lietuvių kilmės, kaip jis pats prisistato, Robertas Shilleris jau mėgina pasitaisyt… Ši nuoroda “Kauniečiui” kaip pradžiamokslis:
http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/george-akerlof-robert-shiller.-laisvos-rinkos-konkurencija-lemia-apgaules-i
Aišku Navaitis šiuo klausimu pažangesnis…
Šalin ekonomiką ir ekonomistus!!! Tegyvuoja psichologija!!!
Šalin antiekonomika ir antiekonomistus… Tegyvuoja sveikas protas ir sveiki santykiai visuomenėje ;)…
Labai smalsu būtų gauti paaiškinimą, ką reiškia terminai “antiekonomika”, “sveikas protas” ir “sveiki santykiai”. Iš kokios jie srities? Iš ekonomikos, psichologijos ar psichiatrijos? Ačiū.
ekonòmiškas [↗ ekonomija], taupus; ūkiškas, apsimokantis.
ekonòmika [gr. oikonomikē (technē) — ūkininkavimas, ūkininkavimo menas]:.. Tarptautinių žodžių žodynas. Jei “ekonomikoje” reikia skatinti vartojimą tai jau antiekonomika, ekonomikoje reikia skatinti taupyti ir tai turi apsimokėt… Skatinti žmones pirkti nereikalingus daiktus, nesveiką maistą, maisto pirkti per daug, vartoti per daug, tada jau be jokio skatinimo tenka kreiptis į gydytojus, pirkti nesveikai brangius vaistus, daug dirbti, kad vėl galima būtų pirkti… Ekonomikos paskirtis turėtų būti – tenkinti visuomenės poreikius mažiausiomis sąnaudomis. Ar taip žmonija gyvena? Pelnas ekonomikoje didžiausia nesąmonė, nes tai tik rodo kiek žmonės beprasmiškai dirbo, beprasmiškai išnaudojo žemės išteklių ir tik tam, kad keletas nesveikų turtuolių taptų dar turtingesni. Jei apie 80-uosius puse pasaulio turto valdė kas dešimtas (10 proc.), tai dabar 8 žmonės turtingesni už likusius puse neturtingiausiųjų 3,6 milijardo žmonių… Tikriausiai tie aštuoni turtingiausieji dirbo daugiau ir našiau už tuos 3,6 mljrd… 2012 metais ketvirtadalį pasaulio ekonomikos jau valdė viena korporacija. 2014 metais 1 nuošimčio turtingiausiųjų gauto pelno būtų pakakę panaikinti skurdą žemėje, bet turtingiausieji tokiais niekais neužsiima, jie savo gautą pelną investavo teisingai, kad taptų dar turtingesni. Per paskutinius 50 metų darbo našumas padidėjo vidutiniškai 2,5 karto, ant kiek tai pagerino dirbančiųjų gyvenimą?… galima tęsti ir tęsti. Jei pas žmogų protas dar nėra sveikas, jis tokius dalykus priima kaip savaime suprantamus, nes to moko net aukštosiose mokyklos, tai vadinama laisvos rinkos ekonomika, nors tikrovėje tai nei rinkos, nei laisvės, nei ekonomikos seniai nebeliko – monopolinis feodalizmas geriausiu atveju. Sveiko proto žmogus sau užduodą klausimą – tai kas čia vykstą? Kodėl tai vykstą? Kam tai naudinga? Prie ko tai prives žmoniją? Kaip žmonija gyvens po 100 metų, 500 metų?.. Jei niekas nesikeis, mūsų anūkai jau sulauks kai puse pasaulio turto valdys jau tik vienas žmogus… Sveiki santykiai visuomenėje bus tada, kada didžioji dalis visuomenės ir ypač turintieji daugiau galių galvos – o kaip mano veiksmai paveiks visuomenės (bent) penkių kartų išgyvenamumą… Kai man pradėjo lysti būtent tokios mintis (apie 2000-uosius), aš irgi pradžioje pagalvojau – turbūt man čia kažkas su galva negerai, taip kad jūsų klausimai nestebina… Atidžiai perskaitykite nuorodą… Būtent per psichologiją, per sveiką protą atsekiau “ekonomikos” iškrypimus, todėl visai nenustebau, jog psichologas G. Navaitis apie tai pradėjo kalbėti vienas iš pirmųjų. Apie laimės ekonomika Lietuvoje kalba ir ekonomistas Raimundas Kuodis…
Esme – autorius suteike nacionalizmui .kuris remiasi tautine valstybe.pagrinda. reikia visus jo straipsnius perskaityti. Todel “kaunieciai” ir sujudo, nes korporacijas aptarnaujantiems liberalams nelieka jokio pamato
Kažin, kas tie “sujudę kauniečiai”? Gal, ponia Ina, pagarsintumėte? Aš, pvz., esu pensininkas ir gyvenu Vilniuje, o pasivadinau “Kauniečiu” šiaip sau, kaip sakoma, “ant durniaus”… Akivaizdu, kad kai kurių “Alko” komentatorių mąstymas yra “megztų berečių” lygio. Deja.
Pasivadinai “ant durniaus” – tinkamai pasirinkai
Ar mes kartu ganėme karves, kad mane, ponia Ina, tujinate?! Matau, kad buvau teisus: “megztų berečių” lygis…
Perskaitei – nusiųsk nuorodą kitam.
Pakeiskim lietuvių mąstymą.
visos šios idėjos – iš Trumpo
o ką siūlo korporacijas aptarnaujantys liberalai – amžiną Lietuvos atsilikimą? emigraciją? nuolankumą pinigingiems užsienio ponams?
Perskaityk visus tris Navaičio straipsnius.
Tokie straipsniai atskleidžia esmę ir praturtina vienintėlį tautinį tinklalapį. Viliuosi sulaukti dar.
Navaičio straipsniai paskatino stoti į Tautininkų Sąjungą