Ateinantys 2019 metai – net trijų rinkimų ir pasirinkimų metai. Pravartu būtų turėti testą kandidatams, kuris leistų protingai išsirinkti. Gal šiuo testu galėtų tapti jų siūlymai ką daryti su Lietuvos valstybe?
Troleibuso ekrane Vilniuje galime perskaityti vieno iš kandidatų šūkį: „Stipri Lietuva – stiprioje ES“. Praeituose rinkimuose jis žadėjo sustabdyti pabėgėlių antplūdį. Parinkti aktualiją kandidatas geba. Siekti valdžios ūpo turi, bet nuovokos stokoja, nes stipri valstybė pati sprendžia kas joje gyvens, o stipri ES nurodys kiek ir ko priimti.
Galima nekreipti dėmesio į antraeilio politiko šūkius, bet kai valdančios partijos lyderis per LRT praneša, kad ateityje svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą, vertą suklusti. Ne todėl, kad įtakingas politikas nesuvokia to ką istorijos vadovėlyje skaitė ketvirtokas, ką ne kartą patvirtino Lietuvos istorija – išnykus valstybei, sunyks ir tautiškumas, – bet, todėl, kad valdanti politinė jėga tarsi nebežino kokią valstybę konstruoja. Ir šis politikas nėra vienišas. Peržvelgus daugelio partijų siūlymus aiškėja, kad jų atstovų idėjos gali būti sėkmingai įgyvendintos ne valstybėje, o teritorijoje, kad programose nuolat rašoma apie integraciją, nes rašyti apie suverenumo ribojimą kol kas „negražu“, bet tikima – išmintingos viršnacionalinės institucijos turėtų sukurti daugiau gerovės. Gal taip, gal ir ne, bet kandidatų nuomonės ar reikia nepriklausomybės ir kaip ja turėtume naudotis, turėtų būti paskelbtos.
Atsakymą į šiuos klausimus rasime pažvelgę ne į politinius tauškalus, bet į esmę – šiandieną Lietuva kaip niekad turtinga, jos BVP (bendras vidaus produktas) nuolat auga, tačiau virš penktadalio jos gyventojų atsidūrė skurdo rizikos grupėje, iš turtėjančios Lietuvos ieškant geresnio gyvenimo masiškai emigruojama. Prieštaravimas reikšmingas ir akivaizdus, nors toli gražu ne naujas. Dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais atskleistas „Easterlin paradoksas“, kurio esmė – Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito, nes nuo XX a. septinto dešimtmečio iki XXI a. pradžios šeimų skyrybų padvigubėjo, paauglių savižudybių patrigubėjo, smurtinių nusikaltimų skaičius, kaip ir kalinių skaičius išsaugo kelis kartus, žymiai gausėjo depresijų ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų kiekis.
Kandidatai dėl šio prieštaravimo mielai padejuoja, žada kažką daryti, bet esminių priežasčių aiškinti nedrįsta. Nes pamėginę tai daryti turėtų pripažinti, kad šiandieną Lietuvos, kaip ir daugelio modernių valstybių, ekonominė galia yra nusavinta. O jeigu kas nors praranda galią ir reikšmę, paprastai kas nors jas įgyja. Todėl Lietuvoje rasim banką valdantį keliolikos milijardų vertės turtą ir sumokantį porą tūkstančių eurų metinius mokesčius. Suprantama, kad tokio banko darbuotojas tampa pretendentu į Lietuvos Prezidentus.
Valstybei prarandant ekonominę reikšmę, Lietuvoje, kaip ir kitose moderniose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Todėl neįtakinga ir neturtinga Lietuvos vidurinioji klasė – mokytojai, gaisrininkai, „Maximos“ kasininkės – savo mokesčiais išlaiko valstybę ir remia vargstančius. Nors Lietuvos bendras vidaus produktas nežymiai lenkia Lenkijos ar Estijos bendrą vidaus produktą (skaičiuojant vienam gyventojui) atlyginimai Lietuvoje trečdaliu mažesni nei Estijoje ir 15 proc. mažesni nei Lenkijoje. Vidurinei klasei laikas nuo laiko numetamos kelios dešimtys eurų (kaip pavyzdžiui atsitiko įvykdžius „mokestinę reformą“ ) ir esama padėtis, kai nuolat trūksta lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, kultūrai išsaugoma. Drauge išsaugoma oligarchiją džiuginanti atgyvenusi ekonominė struktūra ir neįgali valstybė, kurios politikai pretenduojantys į aukščiausią valdžios postą net užsiminti apie naujus ekonominius sprendimus, apie laimės ekonomiką neišdrįsta.
Riboti oligarchiją, o paprasčiau sakant progresiškai apmokestinti itin didelį t. y. neskirta vartojimui, o skirta įtakai didinti turtą gali tik stipri nacionalinė valstybė, ginanti bendrus tautos interesus. Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai šiandieną gali būti tik numanomi, tačiau jie neturėtų būti išskirtinai dideli. Ekonomistas T. Pikety, rašo apie 1 proc. didesnius mokesčius turtui viršiančiam 1 milijoną eurų ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui viršijančiam 1 milijardą eurų. Jo nuomone toks mokesčių pakeitimas išspręstų šios dienos socialines problemas, leistų reikšmingai padidinti pensijas ir atlyginimus. Bet net ir toks minimalus apmokestinimas mažintų oligarchijos įtaką, o todėl valdantieji mieliau svarsto dar vieną visuotinį automobilių apmokestinimą, bet nepastebi valstybę užvaldančių koncernų.
Iš viso kas pasakyta išvada paprasta – moderniose šalyse, taigi ir Lietuvoje, visuomenės problemos ir skurdas kyla ne dėl ekonominių sunkumų, o dėl silpnų nacionalinių valstybių, dėl demokratijos stokos, piliečių nušalinimo nuo svarbiausių sprendimų priėmimo.
Žmonės nori būti laimingi ir pasiturinčiai gyventi, o esami ir būsimi kandidatai siūlo kitus tikslus. Jiems nedrąsu užsiminti, kad kontroliuoti oligarchiją ir korporacijas gali tik stipri nacionalinė valstybė, besiremianti nacionaliniu identitetu ir siekianti kurti laimingesnę visuomenę.
Daugiau laimės (mažesnius mokesčius, didesnius atlyginimus, daugiau pinigų viešiesiems reikalams) įmanoma pasiekti jau šiandieną pasirinkus modernios XXI a. visuomenės kūrimo kelią ir apmokestinus ne vartojimui, o visuomenės valdymui, skirtą didelį turtą.
Šią išvadų seką galima skaityti nuo vidurio ar pabaigos. Esmė nesikeis. Tai yra ir testas kandidatams.
Jiems tereikia atsakyti: „Už ką jie? Už XIX a. ideologines atgyvenas, už Lietuvos pajungimą viršnacionaliniams dariniams, besirūpinantiems oligarchijos, didžiųjų tarptautinių korporacijų klestėjimu ar už nacionalinę XXI a valstybę? “
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras
Puikus straipsnis pamąstymui. Dėkoju.
“ne kartą patvirtino Lietuvos istorija – išnykus valstybei, sunyks ir tautiškumas” – cituoja Navaitis kažkurį politiką.
Nežinau ką čia jis cituoja ir man nesvarbu, bet noriu paprieštarauti, kadangi esu įsitikinęs, jog tautiškumas gali išnykti tik vieną kartą. Man žodis “tautiškumas” reiškia TAUTOS GYVYBĖ. Jei mūsų valstybė šiandien egzistuoja – tai tik dėl to, kad tautiškumas niekada nemirė. Kartą numirtų – viskas, valstybei galas. Normalią valstybę sukurti gali tik tauta. Kitaip – tai ne valstybė, o tik organizacija, UABas, turtuolių valdoma mišrūnų banda, kuri net nesuvokia kaip labai jie skiriasi nuo TIKRŲ valstybių, tačiau, aplink vien tikras valstybes matydami, ir jie švenčia.. Nepriklausomybės dieną. Apsimesdami, o gal dėl savo silpnaprotystės tikrai negalėdami suvokti skirtumo: kitos šalys švenčia kaip dieną, kada tapo nepriklausomi nuo PAVERGĖJO, okupanto, o jie atsisakė savo TĖVYNEI mokėti mokesčius ir pasakė: viskas, ką mes užgrobėme, yra mūsų, ir niekam nemokėsim mokesčių už grobį, – tai yra maištininkų, PIRATŲ nepriklausomybė. Va tokia va valstybė be tautiškumo..
Čia jis ne kažkurį politiką cituoja, o kalba apie laikotarpį, kai Lietuvos valstybės buvo nebelikę ir kuo tai vos nesibaigė lietuvių tautai.
Mano pirmas sakinys parašytas nevykusiai, neapsižiūrėjau.
Bet kai valstybės buvo nelikę, tai vėliau ji buvo atkurta TIK dėl to, kad tautiškumas nebuvo miręs.
Na, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad G. Navaitis vartojo žodį “sunyksta”, o ne “miršta”. Vis dėlto, lietuvių tautiškumo “reanimacija” ir valstybės atkūrimas gali būti traktuotini kaip maži stebuklai, nes jei ne pasišventę lietuvybės žadintojai, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę.
Autorius beplūsdamas vakarus pamiršo paminėti kad Amerikoj negrus muša.
Kas liečia tautiškumą ir valstybę, iš savo patirties galiu pasakyt, kad pasiturintys žmonės sąmoningesni, labiau mylintys savo šalį ir turintys ką gina nuo užgrobikų.
Valstybė turtinga tada kai jos piliečiai turtingi. Straipsnyje remiantis niekam nežinomu veikėju, siūloma vos vienu procentėliu didinti mokesčius oligarchams. Tai reiškia, kad esama padėtis, kai komunistprivatizuotojai ir oligarchai, (kurių didžioji dalis dirbo sovietų represinėse struktūrose) lobsta, o liaudis skursta, autorių tenkina.
Norint gyventi kaip Švedijoje, mokesčių sistema irgi turi būti kaip Švedijoje.
O pasakėlėmis apie laimės ekonomiką lietuvių nepapirksi.
Tauta renkasi vakarietišką “nelaimės” ekonomiką, kur dideli uždarbiai ir stiprios socialinės garantijos
O, konpartijos fanatiko ilgai beigi smarkiai lauktos “gilemintiškos yžvalgos”, demonstruojančios tiesiog puikų susigaudymą ir visišką nepaklydimą tarp žodžių skaitant apie 1 psl. apimties tekstą. 😀
O G. Navaitis, aišku, yra rusū agentas, ne kitajp! Tyčei tiek dauk raidžiū prirašė, kad tikrus beigi didžeusius patrijotus suklaidintū, bjeuribė! 😀
Na Pick visiškai, “patiarcho” anūko gerbėjo nepažinai ;)…
Jums naktį nubudus išpiltiems prakaito balti lanzbergiukai ant karnizo nesimato???
Sugriautų kolūkių laukais balti arkliukai nelaksto???
Na jau – šito frukto tiesiog neįmanoma nepažinti. 😀
‘Pikc’, ar tau vatinukas prie odos jau priaugo? Žiemą-vasarą tas pat per tą patį…
Visada komentuoji neskaites?
‘Simonai’, iš tavo kompo dar čia rašo kažkoks ‘Rimas’ žemiau. Gal brolis?..
O kasgi yra tas valstybės nacionalumas G.Navaičio supratimu, ar tik ne vienodumas joje visame kame, bet jo dar taip neseniai siekė komunizmo kūrėjai, o kas iš to išėjo- žinome…
Kas dėl testų kandidatams į Seimą, tai tokie testai yra įvestini, kaip privalomi kandidatams į Seimą. Jie turėtų būti sudaryti ne kandidatų sūlymų pagrindu, o iš istorijos, teisės ir ekonomikos klausimų. Testų vienoki ar kitoki rezultatai – jų išlaikymas ar neišlaikymas nebūtų kliūtimi asmeniui kandidatuoti, tačiau jie būtų papildomi kandidatą charekterizuojantys duomenys jo byloje. Kaip rodo dabartinė praktika, čia ypač svarbus būtų valstybės istorijos, teisės testas.
Suprantamas klausimas kandidatams buvusiems milicininkams būtų, kraustė jie girtuokliams kišenes ar ne.
Iki istorijos, teisės ir ekonomikos pagrindų tokiems toli toli.
Šiais laikais ant bangos turtingi, bet priekvailiai rusų įtakojami prezidentai, atvirai simpatizuojantys Putinui.
Labai panašu, kad tokį kremliaus autkojį turės ir Lietuva.
Matant koks pasirinkimas… Tiesa sakant, suku galvą kaip balsuot, kad pridaryt MAŽIAU ŽALOS. O nebalsuot irgi negerai. Kol kas pasiūla ne kaži kokia. Gal Juozaitis, bet ta jo draugystė su Brazausku… Pasakyk kas tavo draugai, pasakysiu kas pats esi. Ušackas siūlo dviejų greičių Europą ir Makrono viziją… Nieko gero ta “vizija”, būtent Lietuvai ir tie greičiai tikrai nežada. Kiti trys net kalbėt neverta. Anuos reikia su aikyt nuo prezidentūros kuo toliau. O geriau drėbt iš politikuos kuo greičiau ir kuo toliau. Maldeikienė ir Šimonytė, na nutylėsiu. Tiesiog pasakysiu, jog ne, tikrai ne. Kol kas, mano akim nematau ką renka.
Nekreipk Lietuvos į pesimizmą, kremliui ir varšuvai tetarnaujantį. Kam čia tas vergo psichologijos pūtimas prieš rinkimus…
“….nes stipri valstybė sprendžia kas joje gyvens.” Apie ką čia?
Kai Tautos gyvybė senka ir valstybė silpnėja.O Karbauskis lietuvninkas.Tautininkas iš esmės.
Kodėl jis taip puolamas”????. Tai riboja jo galimybes lietuvybę stiprinti,jei net tautininkai galimai palaikymo skreginasi?
karbauskis? Rimtai? 😀 Prajuokinai, gali kokia jumoro laidą vesti.
taigi tavo mylimas kolhoznikų vadas ir sakė, kad jam valstybė nesvarbi
tamsta Jūratę-Artūrai,nebuvo sakyta,kad mylimas,niekur neskaičiau,kad buvo sakyta,kad valstybė nesvarbu.Gal nereiktų prisigalvoti ir kitiems primesti savo prisigalvojimus,Jūratę-Artūrai :):)
Koks tas Karbauskis tautininkas, jeigu lietuvybę Vilniuje drasko. Atsikvošėkim… Neįkainuojamos vertės architektūrinis istorinis paveldas – lietuvybės židiniu amžiais buvusi gal net Vytenio laikais statyta Pranciškonų bažnyčia su vienuolynu perduota Lenkijos ordinui. Juolab, kad tie pranciškonai buvo Livonijos atšakos. Sovietmečiu lietuvybės ir Tautos meilės sostinei kalve joje buvusį LEU leista kelti į Kauną ir prisijungti prolenkistiškai besireiškiančiam VDU. Nekeliamas klausimas, kad yra būtina informuoti Lenkiją, jog 1994 m. Lietuvos bendrumo su Lenkija sutarties, kuria remdamasi Lenkija kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, naujam terminui Lietuva netęs. Teisę tokiam veiksmui be jokių sąlygų, be jokių derėjimųsi Lietuva turi. Tereikia diplomatijos kanalais pasiųsti Lenkijai vieno sakinio pranešimą ir tai reikalinga įvykdyti likus metams iki jos termino pabaigos. Jos terminas baigiasi 2019 m. rudenį. Gal vieną kartą pagaliau, kaip Tauta, nesileistume mulkinami. Karbauskis, kaip ir kiti Lietuvoje save tautininkais pristatantys, pagal savo politnes pažiūras, lietuvybės nuostatas yra gryniausi smetonos laikų valdžios “towtinyki na Litwe”, kurie dėl ištikimybių Lenkijai dar iki karo pražaidė Lietuvos valstybinį suverenumą. O tas, kaip žinoma, po karo nulėmė skirtingą nuo suomių ar lenkų Tautos likimą. Tad gal nesileiskime ir vėl dar vieno “tautininko iš esmės” – Karbauskio “valstiečių” būti daromi, anot jau velionio finansisto Sikorskio, veršių tauta…
Puikus straipsnis
Tikrai vertėjo perskaityti. Tai gali būti tautinių jėgų rinkiminės programos dalis.
Labai gerai ir teisingai parašyta