Priminimas. Kas skaitė prisimins, kas neskaitė gali surasti „Alke“ skelbtą straipsnį „XXI a. pasirinkimas: ar jau laikas kalbėti apie BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksą?“ Pagrindinė jo mintis – žmonės norėtų būti laiminti. laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti, laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė. Vadinamoji laimės ekonomika teikia aiškius atsakymus kaip kurti laimingesnę visuomenę, tačiau valdantieji tam priešinasi ir siūlo menkai įtikinamus paaiškinimus, kodėl laimės dar reikia palaukti bei bando kritikuoti laimės ekonomiką. Tokia kritika vis mažiau įtikinama, todėl šiandieną matome nuolatinius bandymus keisti, pritaikyti valdžiai jos valdomų piliečių identitetą. Kas ir kodėl tai daro?
Už žodžio „identitetas“ slypi įžvalga – asmenybė suvokia save ir priskiria kuriai nors tautinei, socialinei, konfesiniai, profesiniai grupei. Identitetas apibrėžia asmenybės tapatumą su kitais žmonėmis ir skirtumus nuo jų. Užkrėstas komunistiniu identitetu, įtikėjęs, kad laimė ateis kai bus sunaikinti klasinei priešai, uoliai kankino ir žudė jam nieko blogo nepadariusius. Tapatinantis save su okupuota Tėvyne partizanas susisprogdindavo, bet neieško išsigelbėjimo išduodamas.
Identitetas galinga jėga lemianti žmogaus elgesį.
Vienas reikšmingiausių identiteto savitumų– idealų ir vertybių pasirinkimas. Kitaip sakant pasirinkimas ką laikyti gyvenimo prasme ir laime, kokiais būdais jų siekti.
Laimę galima suprasti gana įvairiai, bet psichologo M. Seligmano nuomone, ji dažniausiai siejama su dviem išgyvenimų tipais: malonumu ir pasitenkinimu. Malonumo nereikia aiškinti. Kiekvienas žino kas tai yra, o pasitenkinimą lemia įsitraukimas, savirealizacija, gyvenimo prasmingumo suvokimas. Šiuolaikinė visuomenė siūlo daug būdų išgyventi malonumus, tačiau asmenybės poreikius prasmei, priklausomybei, bendrumui, nors ir neatmeta, bet reikšmingiau nebepalaiko.
Globalizuotame pasaulyje pagrindinėmis vertybėmis tampa individualizmas ir vartojimas, o galimybė įgyti paslaugų ir prekių, būdu siekti asmeninio reikšmingumo. Šios vertybės yra ir vyraujančių ekonominių teorijų pagrindas, apibrėžia laimę kaip prekių įgijimo, paslaugų gavimo rezultatą. Todėl atitinkantis reklaminius vaizdinius vartojimas tampa ne tik komfortiškesnio gyvenimo būdu, bet ir asmenybės vietą pasaulyje žyminčių simboliu.
Tradicinis identitetas susietas su profesiniais pasiekimais, šeimynine padėtimi, religiniu ar tautiniu pastovumu palaipsniui praranda savo įtaką. Globalizuota visuomenė siūlo asmenybei vertinti save ir kitus pagal daiktus, kurie turi ne tik vartotojišką, bet ir simbolinę vertę. Galimybė demonstruoti tokius simbolius patvirtina išskirtinumą, skatina lenktyniauti vartojant.
Nesunku būtų nurodyti daug mąstytojų, kurie šią situaciją vertina neigiamai, įžvelgia tradicinio identiteto silpnėjime ir globalaus, vartotojiško identiteto stiprėjime šiuolaikinės visuomenės problemų ištakas.
Aptariant laimingesnės visuomenės galimybę svarbiau būtų atsakyti į klausimus: «Ar identiteto permainos atspindi socialines ir ekonomines permainas, ar įtakingų grupių interesus? Ar egzistuoja identiteto permainas palaikančios ir joms besipriešinančios jėgos?»
Šiandieną vidurinės klasės, tautinis identitetas pripažįstamas vertybe, tačiau tuo pat metu nuolat neigiamas, išjuokiamas, o vietoj jo siūlomas identitetas, kuris tapatinamas su individualizmu, globalizacija ir siejamas su gerove bei malonumais. Nors nei išskirtiniu individualizmu, nei stabilia gerove, nei ilgalaikiu pasitenkinimu tokį identitetą atitinkantis gyvenimo būdas nepasižymi. Netgi galima tvirtinti, kad jis remiasi laimės stoka, o jį atitinkanti elgesio schema gana primityvi. Aukščiausia vertybe laikomas finansinis sėkmingumas, skatina siekti vis didesnių pajamų, kurios turi leisti įgyti vis daugiau daiktų ir gauti daugiau paslaugų be kurių asmenybė nebus vertinama, taigi negalės gerai jaustis. Tačiau vartoti taip kaip reklaminiuose paveikslėliuose vartoja milijardieriai tik jie ir gali. Todėl visi kiti nuolat jausis kažko neturintys, nebus laimingi.
Atskiros asmenybės identitetas žymiu mastu atspindi visuomenę, kurioje ji gyvena ir veikia. Vyraujančios socialinės institucijos primeta vaidmenis, vertybes ir poreikius, atitinkančius jų prigimtį. Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę, įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis t. y. buvo prilygintos „asmenybėms“, turinčioms savitą, besiskirianti nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Pastaroji aplinkybė leidžia aptarti korporacijos „asmens“ savitumą, pažvelgti į jų galimybes kurti ir išgyventi laimę.
Korporacijos buvo sukurtos bendram gėriui – sujungti daugelio žmonių finansines galimybes – šiuo metu veikia ne bendram, o savam labui. Jos bando maskuoti savo esmę skelbdamos socialinę atsakomybę, nors akivaizdu, kad esami įstatymai ir korporacijų nuostatai tiesiogiai ar netiesiogiai draudžia jų vadovams būti socialiai atsakingiems, atsisakyti pelno dalies dėl nedidinančių pajamas projektų. Todėl korporacija, nepriklausomai nuo jos savininkų ir vadovų asmeninių savybių, veikia kaip psichopatologiškas asmuo, turintis tik vieną prasmę ir tikslą – pelną.
Šis tikslas lemia ir korporacinį identitetą, kuris pasižymi ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, vadovaujasi naudos pirmenybe bei orientuojasi į vartojimą, individualizmą, konkurenciją, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais. Jie lemia žmogiškų ryšių silpnėjimą, keičia juos priklausomybe korporacijai. Korporacinio identiteto siekiamybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas prasmes ir reikmes, godus vartotojas. Jo identitetas atitinka korporacijų poreikius. O korporacijų psichopatologinė prigimtis neišvengiamai skatina visus galimus nuostolius perkelti už korporacijos ribų ir nesivadovauti moraliniais principais. Todėl sukuria socialines, ekonomines ir ekologines problemas. Korporacijos taip pat siekia pašalinti apribojimus didesniai žmonių ir gamtos eksplotacijai.
Pagrindinė kliūtis ribojanti jų veiklą yra ne įstatymai ir institucijos, kurios gali būti paveiktos, o vertybės, tradicijos ir bendrų interesų samprata. Pastarųjų veiksnių priešprieša lemia ekonomikas pobūdį, jos artėjimą prie nevaržomos rinkos arba koordinuotos, kontroliuojamos rinkos ar galiausiai laimės ekonomikos modelio. Pirmoji, pasižyminti menkesne korporacijų kontrole, o drauge ir stipresniu korporaciniu identitetu. Jai būdingas ir didesnis nelaimingų, besijaučiančių nereikalingais žmonių kiekis.
Esminiu veiksniu ribojančia korporacijas, nustatančiu jų veiklos reguliavimą, lemiančiu pasirinkimą tarp rinkos ir laimės ekonomikos yra tos visuomenės, kurioje veikia korporacija, identitetas, visų pirma nacionalinis arba konfesinis identitetas.
Šiuolaikinėse vakarų šalyse konfesiniam identitetui dažnai tenka antraeilis vaidmuo. Ne vienoje jų gausi visuomenės dalis, kartais ir jos dauguma, deklaruoja religinį abejingumą, o tapatinantys save su krikščioniškomis bažnyčiomis, neretai bažnyčios atskyrimą nuo valstybės suvokia kaip tikėjimo principų atskyrimą nuo kasdieninio gyvenimo.
Stipresniu oponentu korporaciniam identitetui gali būti nacionalinis identitetas. Tai lemia kelios priežastys. Netgi aptarnaujantys korporacijų interesus politikai neatsisako dalinio savistovumo, nes nenori prarasti valdžios. Kita priežastis – piliečiai supranta ir jaučia prieštaravimą tarp korporacijų psichopatologiško siekimo gauti neribojamą pelną ir savo ekologinių, darbinių, finansinių interesų. Piliečiai taip pat supranta, kad tik kino filmuose vienišas herojus, žmogus – voras ar Tadas Blinda apgina silpnesnius, o realybėje tik stipri nacionalinė valstybė gali riboti korporacijų veiklą.
Nacionalinį identitetą išreiškia bendri kultūriniai stereotipai, bendro likimo suvokimas ir socialinis pasidalijimas, leidžiantis nacijai egzistuoti kaip vieningai visumai. Visi šie nacionalinio identiteto komponentai globalizuotame pasaulyje patiria spaudimą. Migracija leidžia atskiriems individams nebesieti savęs su valstybės ir nacijos perspektyvomis. Pagrindinės socialinės grupės gali prarasti savo vietą nacijos struktūroje. Pavyzdžiui, specialios investicijos gali esmingai sumažinti žemdirbių kiekį, o kitų grupių poreikiai tam tikrą laiką gali būti tenkinamai importu; migrantai gali perimti kurias nors mažai prestižinias profesijas ir pan. Itin griaunančiai nacionalinį identitetą veikia nacionalinių dorovinių autoritetų nuvertinimas, jų keitimas multikultūriniais, kurie neišvengiamai sukuria ir naują nacijos esamos padėties bei jos istorinio kelio vertinimą. O anot , Fridricho Ničės, niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.
Nacionalinio identiteto griovimas nėra nekenksmingas bandymas keisti jį kitu, globaliu, korporaciniu identitetu. Tai ir itin svarbios laimės sudedamosios dalies gyvenimo prasmės griovimas, nes save asmenybė įprasmina kartų sekoje, suvokia save kaip paveldėtoją ir būsimų kartų protėvį. Tai leidžia jai nesijausti atskirtai nuo tų, kurie ateis paskui ją, o tokia vienybė su gyvenimo tėkmę kuria tikrą prasmę.
Nacionalinio identiteto griovimas yra būdas apriboti nacionalinių valstybių galias. O jų ribojimas griauna visų mūsų laimę, atima prasmę ir neleidžia pasiturinčiai gyventi. Veikiausiai pastarasis teiginys „neleidžia pasiturinčiai gyventi“ ne vienam skaitytojui pasirodys svarbesnis už kitus. Laimės ekonomika atsako ne tik į klausimą kaip kurti laimingesnę visuomenę, bet ir į klausimą kaip ji gali tapti turtingesne. Apie tai kita kartą.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
Bus daugiau
Bene geriausias straipsnis apie modernų nacionalizmą. Puikiai atsakyta kodėl turime būti tautininkais.
Atliepdami į sovietmečio laikų išsiilgusių jausmus, gal jų nostalgiją galėtume sušvelninti, kaip ir anais laikais lozungais apkabinėdami visas viešąsias sienas?
„Niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis” (Fridrichas Ničė)
Bus dvejopa nauda:
vieni, taip ir nepramokę nei kalbėti, nei skaityti šios žemės kalba, galvos, jog vėl yra kviečiami „vperiod, k komunizmu”, pirks ir barstys gėles,
kiti, nelietuviškas pavardes trimis raidėmis rašyti siūlantieji suaugėliai gal atsipeikės?
Na, o naujoji karta augs nuo mažens įsidėjusi į galveles šią mintį.
AUTORIUI NUOŠIRDŽIAI DĖKOJU – vienu antraštės sakiniu atskleidė esmę, priežastinį kvaišalą, ko mes visi nepagavome, neperpratome, nesuformulavome nuo pat pradžių!
Būtent: globalizmas kelia neurozę. Juo apkrėstieji jaučia nuolat juos kankinantį nerimą, tačiau nekaltina savęs, užkibusių ant vyliaus kabliuko, susidėjusių su prasta kompanija, bet visomis nuodėmėmis kaltina tam nepasidavusius.
Antraštė – irgi puikus, šūkis.
Aha, man irgi tas Nyčės pasakymas krito į akis – ir iškart pagalvojau: o juk kiek pastangų dedama, kad mes IŠ TIKRŲJŲ į savo istoriją žiūrėtume svetimųjų (žydų, lenkų ir t.t.) akimis. Vadinasi, kaip ir aišku, KO iš tikrųjų tie besistengiantys (“istorikai”, “rašytojai”, “publicistai”, “apžvalgininkai”, “viešieji intelektualai” ir pan. fauna) siekia – ir kaip juos reiktų vadinti.
Kuo tikrai žaviuosi – autoriaus nuoseklumu ir minčių aiškumu. Pirmame straipsnyje parodė valdžiažmogių pasiaiškinimų absurdą, antrame atskleidė esmę. Lauksiu kitų straipsnių. Noriu sužinoti ką daryti
Atvirai pasakius, nieko nesupratau… Matyt, dviejų universitetų diplomų man dar mažai, kad suvokti gerbiamo profesoriaus mintį… Gal buvo galima kažkaip paprasčiau, suprantamiau, kad ir nelabai išsilavinęs žmogelis suprastų? Dabar man kyla tik vienas klausimas (kaip lietuviškame sovietmečio vesterne “Niekas nenorėjo mirti”): “Tai àrti ar neàrti?!” Atleiskite man, ponios ir ponai, už mano neišprusimą!
Priešui nelinkiu gyventi transhumanizmo epochoje, kai homo sapiens „tobulinamas” homo satanix linkme.
visuomet malonu išgirsti ar paskaityti gerb.profesoriaus dėstomas mintis. Šituos straipsnius turėtų perskaityti visi studentai ir tie, kurie save laiko išsilavinusiais ar bet nori tokiais būti. Linkiu sėkmės netgi Kauniečiui (gerbiamasis, atleisk, bet diplomas ir intektas, deja, yra skirtingi dalykai).
Ne, gerbiamasis, diplomas ir intelektas nėra skirtingi dalykai, o yra… labai skirtingi dalykai! Intelekto sinonimas yra protas ir joks diplomas žmogui proto neduoda ir tai yra aksioma. Ko gero, be reikalo paminėjau diplomus… Tiek jau to. Norėjau pasakyti, kad “tokio” lygio straipsniai skelbtini ne “tokio” lygio tinklapiuose. Tik tiek. Turiu savo nuomonę ir, manau, turiu teisę ją pareikšti, jei net nesu toks išmintingas kaip Tamsta. Geros dienos!
O kuo blogas Alko “lygis”? Ar atvirksciai, per geras? Tokius straipsnius reikia skelbti visur kur gaunasi, kad jie guletu pries akis. Visur ir visiem. O jeigu skelbt akademines visuomenes ratelyje, tai jie ten ir liks, o ju poveikis bus niekinis, tiksliau jo isvis nebus. O ka ir kiek supras visuomene, paprastint ar ne, tai jau ne tamstai spresti. Zmones visai nekvaili. Zinoma, toli grazu ne kiekvienas gali pasigirt minties gilumu, izvalgu tolumu ar zodzio platumu, bet tikrai, daugybe zmoniu perskaite, tikrai suprastu esme. Nereikia nuvertint zmoniu. Cia tik “nusipelne” manosi esa auksciau uz kitus, o likusius laiko vos ne purvu po kojom, kuriam nereikia nieko aiskint, o jeigu aiskint, tai tiesiog kartoja kokia nesamone tikedamiesi kad patikes. Tai suveikia trumpuoju laikotarpiu, o paskui baigiasi tuo, kad tokius veikejus, dekinga liaudis, ant stulpu karia, o anie nesupranta, uz ka ir kaip tai gavosi. Stai cia ir paaiskeja, kad tie “isminciai”, kur zvelge i visus is savo dramblio kaulo boksto aukstybiu ir buvo pagrindiniai kvailiai.
Oi, oi, oi… Tik nesprok, tamstele, iš pykčio, nes bus daug š. …
Pykcio? Kur tamsta matete pykti? Galit parodyt? Juo labiau, i klausima atsakyt gausis ka, ar nelabai? Tai buvo viso labo pastebejimas. O tamsta jau pykti izvelgiate. Nebent pats matuojat kitus pagal save, arba tiesiog demagogas esate. Bet kuriuo atveju, tai jus ne per geriausiai apibudina. O klausima as uzdaviau tiesiai, kuo blogas Alko “lygis” ir kas tas “lygis” yra, kur ji dalina, kaip matuoja ir kodel Alko sakitytojai perskaite, nedatrauks iki “LYGIO”? 🙂 Pasivarginkit atsakyt, kitaip busiu priverstas jus vadint niektauskiu ir provokatorium.
Sakoma: “Vadink mane kaip nori, nors ir puodu. Tik į pečių nekišk.” Ir aš Tamstą myliu! Gražios dienos.
jau pavogiau p. Navaičio frazę „neurotiškas globalistas” ir kai kam vietoje smeigtuko ant kėdės po uodega pakišau… Pora taiklių žodžių, ir viskas stoja į vietas, net ir tie, tautininkų eitynes lydintieji ir plonais gaidžiukais giedantys „Lietuva visiems”
Ir mylintys, ir nekenciantys autoriaus – turi pripazinti. Jis pakele lietuviska ideja i nauja lygi
Turime pripzinti – autorius pakele lietuviska ideja i aukstesni lygi.