Gegužės mėnesį VDU Švietimo akademija, surengė konferenciją „Ugdymo turinio transformacijos ir šiandieninė mokykla“, kurioje įžvalgomis apie šioje srityje pastebimas tendencijas ir iššūkius dalinosi UNESCO ir Lietuvos švietimo žinovės.
Reikšmingi pokyčiai bendrojo ugdymo programose vyksta ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje.
Konferenciją pradėjo ugdymo programų žinovė dr. Lili Ji iš UNESCO Tarptautinio švietimo biuro (past. su šiuo biuru VDU Švietimo akademija bendradarbiauja įgyvendindama Švietimo vadybos magistrantūros studijų programą). UNESCO žinovė įvardino tiek globaliu mastu vykstančius pokyčius, tiek regioninius ypatumus.
Pasaulinės tendencijos
perėjimas prie gebėjimais grįsto ugdymo (stiprinant kritinį mąstymą, kūrybingumą ir bendradarbiavimą);
XXI a. įgūdžių, tokių kaip skaitmeninis raštingumas, globalus pilietiškumas, socialinis ir psichinis raštingumas, lavinimas,
dėmesys įtraukumui ir lygiateisiškumui, atsižvelgiant į besimokančiųjų skirtumus ir istoriškai susiklosčiusias nelygybes;
tvarumo ir klimato kaitos temų integracija į mokomuosius dalykus (pastebėta, kad šioje srityje progresas kol kas ribotas);
didėjantis skaitmeninių įrankių ir dirbtinio proto naudojimas (pvz. kai kuriose šalyse mokyklose mokoma programavimo);
didesnis dėmesys mokytojų rolei ir jų gebėjimų stiprinimui.
Taip pat išskirtos keturios iššūkių sritys
1) balanso tarp pasaulinių standartų ir vietos aktualijų / poreikių radimas;
2) perkrautas ugdymo turinys ir su šia problema susijusių sprendimų priėmimo organizavimas (kas nusprendžia);
3) nepakankama pagalba mokytojams ir jų įgalinimas (mokytojai kaip įgyvendintojai vs. bendrakūrėjai);
4) įtrauki, teisinga ir patikima vertinimo sistema, kuri nustatytų tai, kas iš tiesų svarbu, ir kurios rezultatai būtų nukreipta į tikslingos pagalbos besimokantiesiems suteikimą.
Pabrėžta, kad ugdymo programų reformos yra tęstinis procesas. Jo sėkmę nulemia tokie faktoriai, kaip mokytojų ir platesnės švietimo bendruomenės įtraukimas, kontekstualizavimas ir atvirumas skirtingoms perspektyvoms, mokymuisi iš kitų pasaulio šalių, dėmesys besimokančiųjų gerovei, įtraukčiai ir jų paruošimui ateičiai.
Europos ir Šiaurės Amerikos tendencijos
Žinovė apibendrino, kad šiame regione dabar kreipiamasi į pagrindinius gebėjimus, vertinimo reformą, psichinės sveikatos temų integraciją, mokytojų įgalinimą ir lygiateisiškumą.
Taip pat išskyrė kelias šalis dėl jų specifinių pirmenybių – Suomijoje tai dėmesys reiškiniais (fenomenais) grįstam ugdymui, įtraukiam dizainui ir mokytojų autonomijai. Škotijoje ir Velse – mokyklų savarankiškumas sudarant ugdymo programas (pagal tam tikras bendras gaires) ir mokymosi patirčių įvairovė. O Kanada ir Šiaurės Amerika išsiskiria dėmesio skyrimu autochtonų žinioms ir pilietiškumui.
Pažymėta, kad perkrauto ugdymo turinio problema būdinga visai Europai. Lili Ji teigimu, vienoje UNESCO IBE ataskaitų išskirta, kad nacionalinėms sistemoms paraleli tarptautinio bakalaureato tvarka ir jos veiksmingumas gali pasitarnauti, kaip įkvėpimo šaltinis šios problemos sprendimams rasti.
Kitų žemynų pirmenybės
Arabų šalyse plačiai vystomas STEM švietimas, ieškoma balanso tarp modernizacijos ir kultūrinio identiteto. Siekiama stiprinti arabų kalbos išmanymą ir naudojimą, mažinti priklausomybę nuo užsienio kalbų, kuriant daugiau skaitmeninio ir kito turinio vietine kalba.
JAE ir Persijos įlankos šalys turi atskirą visose klasėse privalomą moralinio švietimo dalyką, o taip pat nuo mažens moko programavimo.
Azijos ir Ramiojo vandenyno regione taip pat stiprinama dirbtinio proto, mokomųjų technologijų integracija, tačiau esama ir reikšmingų prieigos prie jų netolygumų.
Rytų Azijoje kiek mažinamas akademinis spaudimas (pvz. Singapūre vykdoma „Mokykis gyvenimui“ švietimo reforma, Pietų Korėjoje taikoma vieno laisvo semestro sistema – jo metu moksleiviai gali gilintis į savo interesus ir gauti įvairesnes mokymosi patirtis). Ramiojo vandenyno salose daugiau dėmesio skiriama klimato kaitos švietimui ir atsparumui.
Orientacija į klimato kaitą, nelaimių suvaldymą, o taip pat vietines kalbas, kultūrinį identitetą, protų nutekėjimo problemą, bendruomenių poreikius svarbi ir mažoms besivystančioms saloms (angl. small island developing states). Pavyzdžiui, Vanuatu saloje pasirengimo stichinėms nelaimėms ir klimato kaitos temos įtrauktos į ugdymo turinį.
Afrikoje išlieka mokyklų pasiekiamumo kaimo vietovėse ir mokytojų paruošimo problemos. Skiriamas dėmesys vietinėms žinioms, kalbų įvairovei, mokymui vietinėmis kalbomis. Siekiama labiau suderinti (tačiau ne visai suvienodinti) ugdymo turinį tarp skirtingų Afrikos šalių per bendrus kokybės standartus, skatinti regioninį mobilumą.
Lotynų Amerikoje ir Karibuose šiuo metu telkiamasi į lygių teisių užtikrinimą švietime, atsigavimą nuo COVID pandemijos pasekmių, kultūrinio identiteto puoselėjimą.
Skiriamas dėmesys afrikiečių kilmės gyventojų ir autochtonų istorijai, o taip pat pilietiškumui, taikos, demokratinio dalyvavimo temoms. Karibuose vis didesnis dėmesys skiriamas aplinkosauginiam švietimui ir diferencijuotam ugdymui.
Lietuvos švietimo žinovų įžvalgos
LR Prezidento patarėja švietimo klausimais dr. Jūratė Litvinaitė kalbėjo apie įsigalėjusį neoliberalistinį požiūrį į švietime, lemiantį jo suvokimą kaip paslaugą, o ne visuomeninį gėrį.
Vienu iš reikalingų sprendimų laiko mokytojo autonomijos įteisinimą, suteikiant teisę jam priimti tam tikrus su ugdymo procesu susijusius sprendimus.
J. Litvinaitės teigimu, „prestižas yra apie tai, ar mokytojo nuomonė svarbi, ar ji kažką lemia. Pirma problema, kurią nurodo mokytojai yra jų veiklos suvaržymas, nepagrįsti reikalavimai, kontrolė, o atlyginimo dydžio problema lieka trečioje – ketvirtoje vietoje“.
Dr. Neringa Gaubienė, kalbėdama apie dirbtinį intelektą (DI) švietime, dalyvius supažindino su Europos Sąjungos priimtu teisės aktu ir UNESCO rekomendacija, kuriais siekiama patikimo ir etiško jo naudojimo.
Pabrėžė, kad dirbtinio proto integracijos dabar yra beveik visur (Facebook, Youtube ir kt.), ir kad DI raštingumas yra teisinis reikalavimas – organizacijos turi užtikrinti, kad jų darbuotojai suprastų DI sistemas, jų rizikas ir poveikį.
Dr. Eglė Pranckūnienė teigė, kad grįžtama prie požiūrio, jog mokyklos vadovui neužtenka būti geru vadybininku, reikalingas švietimo specifikos išmanymas.
Savo pranešime atkreipė dėmesį į itin platų – mokyklų vadovų funkcijų spektrą, pristatė administracinės, adaptyvios ir įgalinančios lyderystės skirtumus, o taip pat išskyrė geruosius kelių mokyklų praktikų pavyzdžius.
Švietimo eksperčių pranešimai bei vėliau pristatyti magistro studentų tyrimai leido ugdymo turinio pokyčius Lietuvoje pamatyti iš skirtingų perspektyvų – tiek kitų pasaulio regionų, tiek neoliberalizmo bei dirbtinio intelekto įtakų kontekste, o taip pat sąryšyje su mokyklų vadovų role ir jų kompetencijomis.
Daugiau nuotraukų iš konferencijos >>>
Apžvalgą parengė Dalia Stabrauskaitė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Švietimo programų vadovė.
