G. Navaitis. Daugiau atsakomybės už valstybę – daugiau laimės

Apklausos rodo, kad didelė dalis mūsų visuomenės nepasitiki ir nėra patenkinta kone visomis Lietuvos valstybinėmis institucijomis. Tai skatina užduoti klausimą: „Ar gali būti laimingas žmogus, nusivylęs valstybe, kurioje gyvena?“.

Atsakymo į šį klausimą pabandykime paieškoti tyrimuose, kuriuose nagrinėtas ryšys tarp visuomenės laimės lygio ir piliečių dalyvavimo, jų įsitraukimo į valstybei svarbių klausimų sprendimą.

Demokratiją galima ir įkainoti 

Skiriami du pagrindiniai piliečių politinės valios realizavimo būdai – atstovaujamoji irtiesioginė demokratija. Pirmuoju atveju piliečių išrinkti atstovai – politikai – turi įstatymų leidžiamąją teisę ir kontroliuoja vykdomąją valdžią. Antruoju – piliečiai ne tik rinkimuose, bet tiesiogiai (referendumais, peticijomis, įstatymų teikimo iniciatyvomis) sprendžia politinius klausimus.

Demokratijos veikimą galima aptarti ne tik pagal sprendimų priėmimą, bet ir pagal jos poveikį visuomenės laimės lygiui. Šį poveikį apsprendžia kelios esminės aplinkybės: demokratinis politinių sprendimų priėmimas paprastai lemia jų kokybę ir skatina pilietinį aktyvumą.

Sugretinus visuomenės laimės lygio tyrimus, atliktus skirtingose šalyse, akivaizdu, kad posovietinių valstybių visuomenės laimingumo lygiu atsilieka nuo Vakarų Europos šalių.

Visuomenės laimės lygį lemia daug aplinkybių. Šveicarų mokslininkas Bruno S. Frejas (Bruno S. Frey), apžvelgdamas atliktus tyrimus, skirtus visuomenės laimės ir demokratijos sąsajoms nustatyti, teigia, kad šalys, kuriose demokratinės institucijos apima įvairias gyvenimo sritis, yra ir šalys, kuriose pasitenkinimo gyvenimu lygis yra aukščiausias.

Demokratijos veiksnys lemia pasitenkinimą nepriklausomai nuo kitų veiksnių – pavyzdžiui, žmonių išsilavinimo, šeimos padėties, sveikatos, pajamų, amžiaus ir t. t. B. S. Frey skaičiavimais, demokratinių institucijų buvimas ir veikimas savo poveikiu žmogaus laimei, vertinant pinigine išraiška, yra lygus maždaug 4000 eurų papildomų pajamų per metus. Taigi, jei šiandieną Lietuvoje būtų panaikintos visos demokratijos išraiškos – rinkimai, spaudos laisvė, pilietinės teisės ir t. t., norint, kad žmonės liktų tiek pat laimingi kiekvienam reikėtų kas mėnesį sumokėti 333 eurus. Veikiausiai atsirastų kam šie „mainai“ patiktų.

Tokie konkretūs skaičiavimai gal ir ne visada ir ne visus įtikina, tačiau tam tikrą tendenciją jie atspindi. Demokratija tarsi papildo mūsų piniginę.

Tiesioginės demokratijos nauda 

Tiesioginę demokratijos galimybę pripažįsta dauguma modernių valstybių, kurių Konstitucijose yra numatytos referendumo ir piliečių iniciatyvos priimant bei siūlant įstatymus galimybės.

Kita vertus, šiomis galimybėmis nedažnai pasinaudojama sprendžiant įprastus politinius klausimus. Kaip išimtį būtų galima įvardyti Šveicariją, kurioje didelę dalį politinių klausimų lemia ne piliečių išrinktų atstovų – politikų, o pačių žmonių nuomonė. Šioje šalyje nuo XVIII a. pradžios įvyko apie 300 referendumų esminiais valstybių sąrangos klausimais. Čia dažnai vyksta ir vietos referendumai, kuriuose sprendžiami atskirų kantonų reikalai. Tai suteikia galimybę palyginti tiesioginės demokratijos poveikį konkrečių šios šalies kantonų gyventojų laimės lygiui.

Jau minėtas B. S. Frejo, analizuodamas Šveicarijoje atliktus tyrimus, pažymi, kad laimės lygis priklauso ir nuo visuomenės galimybės dalyvauti tvarkant valstybės reikalus. Vien tai teigiamai veikia pasitenkinimą valstybės valdymu. Jis teigia, kad yra statistiškai reikšmingas ryšys tarp tiesioginę demokratiją išreiškiančių piliečių galimybių ir veiksmų gausos bei visuomenės laimės. Palyginęs kantonus, kuriuose tiesioginės demokratijos veiksmų buvo daugiau, tyrėjas konstatuoja, kad šiuose kantonuose „visiškai patenkintų gyvenimu“ žmonių yra 11 procentų daugiau, nei kantonuose, kuriuose tiesioginė demokratija taikoma rečiau. Tiesioginės demokratijos poveikio laimei finansinė išraiška – maždaug 1000 papildomų eurų per metus.

Galimybė yra, bet neišnaudojama 

Tiesioginės demokratijos naudą nulemia ne tik sprendimų, geriau atitinkančių piliečių interesus, priėmimas, bet ir gyventojų dalyvavimas politiniame procese, nuostata, kad jie gali daryti realią įtaką savo gyvenimui.

Galėtume prisiminti, kad tiesioginės demokratijos galimybė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 9 straipsnis skelbia, kad „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“.

Vis dėlto šia galimybe bent iki šiol pasinaudojama itin retai. Nuo 1991 metų mūsų šalyje įvyko vos 7 referendumai. Per tą laiką buvo dar 15 bandymų inicijuoti referendumus įvairiais klausimais, tačiau visi jie nepavyko – nepakako piliečių parašų.

Nors Lietuvoje ilgą laiką diskutuojama, tačiau vis nesiryžtama supaprastinti Referendumo įstatymo. O apie teisėjų ar kitų valstybės pareigūnų rinkimus net nediskutuojama. Valstybinė statistika mūsų šalyje vis dar išsiverčia be piliečių laimės lygio matavimų, o ką jau kalbėti apie demokratijos poveikio žmonių laimei sugretinimą su kitomis gėrybėmis – socialiniu saugumu ar materialine gerove.

Galbūt žinodami, kad nepakankamas visuomenės dalyvavimas spendžiant valstybei svarbius klausimus kiekvienam gyventojui kasmet „kainuoja“, bent kelis tūkstančių eurų, pradėtume labiau domėtis, kas yra tie laimės tyrimai ir ryžtingiau gintume savo teisę spręsti.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras