T. Baranauskas. „Kelias” į niekur… (III)

(Taip pat skaitykite I dalį ir II dalį.)

Tęskime liūdesį ir neviltį keliančio 5 klasės Lietuvos istorijos vadovėlio „Kelias“ apžvalgą. Ketvirtoji tema įvardyta „Kovos su priešais“. Skirtingai, nei prieš tai buvusiame skyrelyje paminėti neįvardyti „priešai“, kurie žinančiam atpažįstami kaip kryžiuočiai, šie yra skandinavų vikingai ir trumpai paminėti slavai. Skyrelis pradedamas tiesiog šaltinio citata apie Apuolės užpuolimą 854 m. Kas tai per šaltinis, Autoriui neaišku, anot jo, tai parašęs kažkoks „IX amžiaus vokiečių kronikininkas“, iš tikrųjų gi – Hamburgo-Bremeno arkivyskupas šv. Rimbertas, aprašęs savo pirmtako šv. Anskaro gyvenimą…

Iškart po papasakojimo apie Apuolę, Autorius priduria: „Karingi, geri kuršių jūrininkai taip pat ne kartą plėšikavo vikingų šalyje. Legenda pasakoja, kad dabartinė Danijos valstybės vėliava nusileido iš dagaus kaip tik vikingų mūšyje su kuršiais“ (p. 18). Taip sakant, Autorius tikrai girdėjo kažkur skambant varpą, tik nesuprato, kur… Visų pirma, kuršiai plėšikavo, bet ne IX a., o XI a. – XIII a. pradžioje. Antra, legenda apie Danijos vėliavą sieja jos nusileidimą iš dangaus su XIII a. Danijos karaliaus Valdemaro II kovomis dėl šiaurinės Estijos. Su vikingais ji negali turėti nieko bendro dar ir dėl to, kad šie buvo pagonys, o Danijos vėliava yra iš kryžiaus žygių epochos – joje vaizduojamas kryžininkų vėliavoms būdingas kryžius…

Įdomu: „Ten, kur įsikurdavo ar pasirodydavo vikingai, prigijo jų vartoti svorio, tūrio matai, rašto ženklai – runos“ (p. 19). Tik pagalvokit – tik pasirodo kur nors koks barzdotas vikingas, ir, žiūrėk, runos jau prigijo… Kaip čia Autorius nepaminėjo savo šauniosios frazės – „sunku įsivaizduoti“? Nes be jos galima svarstyti, čia jis rimtai taip mano, ar tiesiog rašė pavargęs prieš miegą, jau beveik sapnuodamas?

Apie slavus tuo tarpu parašyti tik 5 trumpi sakiniai. Apie didžiulių Dniepro baltų teritorijų suslavinimą čia informacijos neieškokite. Visų pirma pareiškiama: „Didelę grėsmę baltų gentims IX–XII amžiuje kėlė ir kaimynystėje įkurtos slavų valstybės“ (p. 19). Paskui paminimos kelios nuo jų kentėjusios baltų gentys ir priduriama: „Prūsus bei jotvingius puldinėjo Lenkija.“ Atleiskite, Lenkija tai čia kas – viena iš aukščiau paminėtų „slavų valstybių“ ar kažkas kita? Mat „slavų valstybės“ vadovėlyje griežtai užšifruotos štai tokiu apibendrinančiu pavadinimu, o savo tikraisiais vardais neįvardytos. Turbūt penktokams būtų per sudėtinga pasakyti, kad tos su baltais kontaktavusios „slavų valstybės“ buvo dvi – Rusia ir Lenkija? Vietoj to jie tegu bando suprasti, kas yra tos jokiame žemėlapyje nepažymėtos „slavų valstybės“, ir kodėl dar atskirai nuo jų paminėta Lenkija? Įdomu, ar taip pateiktą „informaciją“ lengviau suprasti penktokui, ar tiesiog taip lengviau parašyti Autoriui, kuris rašo, išjungęs mąstymą?

Prie teksto pateikta ir kažkokio šaltinio ištrauka, pavadinta „Vikingų žygis į Kuršą“. Ryšium su tuo suformuluota užduotis: „Pabūk istoriku: ką apie kuršių gyvenimą sužinome iš šaltinio „Vikingų žygis į Kuršą“?“ Būdamas istoriku, pradėčiau nuo to, kad neegzistuoja joks šaltinis „Vikingų žygis į Kuršą“, o pateikta ištrauka yra iš šaltinio, kuris vadinasi „Egilio saga“. Autorius, matyt, yra įsitikinęs, kad tikrieji šaltinių pavadinimai penktokui yra per sudėtingi – jam kur kas naudingiau žinoti tuos įvardijimus, kuriuos sugalvojo vadovėlio Autorius… Tebūnie, bet „pabūti istoriku“, turint tik tokį vadovėlį, penktokui nepavyks…

Penkta tema „Senovės baltų tikėjimas“ prasideda pasamprotavimais, apie tai, kaip, „ieškodami atsakymų į rūpimus klausimus“, žmonės kūrė „savo pasaulio supratimą – pasaulėžiūrą“… Pirmasis iškilęs klausimas, beje, buvo „kodėl vasarą šilta, o žiemą šalta“… O ką, negi manot, kad primityvus pagonis savo samprotavimus galėjo pradėti nuo ko nors sudėtingesnio!?

„Baltai garbino Žemę bei dangaus kūnus…“; „Baltai tikėjo, kad pasaulį ir žmogaus gyvenimą valdo dievai bei deivės“ (p. 20). Dėl antrojo teiginio tai turbūt Autoriui reikia padėkoti, kad leido baltams garbinti šį tą daugiau, nei dangaus kūnus ir gamtos objektus. Patys dievai pristatomi vienu kitu žodžiu paveikslėlio paaiškinimuose. Dailininko nupiešto Pasaulio medžio papėdėje, „žmonių pasaulyje“, glaudžiasi ir kuklus aptvertas medelis – „Baltų šventykla“ (atkelta iš XVI a. graviūrų, vaizduojančių Romuvą), o Perkūnas ožių traukiamu vežimu važiuoja Pasaulio medžio šaka. Paaiškinime sakoma, kad jis persekioja Velnią, kuris iš tiesų tupi ant akmens po ta šaka, bet, palaukit, o ką veikia netoliese Nr. 3 pažymėtas piemuo baltais rūbais? Anot paaiškinimo tai esąs „Velinas – mirusiųjų pasaulio valdovas – prižiūri mirusiuosius“. Pasirodo, tai visai atskira būtybė, nei Perkūno persekiojamas Velnias… Tie mirusieji ganosi avių pavidalu „žmonių pasaulyje“, o požemyje – „mirusiųjų pasaulyje“ – pavaizduota vieniša „mirties deivė“ Giltinė. Ji nieko neprižiūri – mirusiųjų šiame „mirusiųjų pasaulyje“ nėra – jie gi pas Veliną ganosi „žmonių pasaulyje“… Štai kas atsitinka, kai konkuruoja du mirusiųju dievai – nukonkuravo Velinas Giltinę visiškai… Uždaryt tokį nesėkmingą mirusiųjų pasaulį belieka… Arba išnuomoti kam nors iš Dangaus dievų, pavyzdžiui, Laimai, kuri neturi ramios vietelės ten, kur Perkūnas vaikosi Velnią… Matyt, todėl į požemį ir nugrūsta verpianti likimo deivė Laima… Tikrai taip? Na, Dailininkas su Autoriumi turbūt geriau žino, nors mitologams toks baltų pasaulio vaizdinys gali pasirodyti keistokas…

Atsiverskime ir šeštąją bei paskutinę „priešistorinio“ skyriaus temą „Švenčių ratas“, kuriame trumpai pristatomos pagrindinės senovės baltų šventės. Pirmoji – „Kalėdos – trumpiausia metų diena, Kristaus gimimas“ (p. 22). Palaukit, kieno gimimas? Truputį suabejočiau, ar senovės baltai tikrai šventė Kristaus gimimą, o taip pat ir „švenčių rate“ kaip Kristaus prisikėlimo šventę aprašytas Velykas… Na, bet vadovėlio Autorius, matyt, žino geriau, kas vyko toje miglotoje epochoje, „kai dar rašto nebuvo“…

Beje, o ar žinote, kaip apskritai atsirado šventės? O buvo taip… „Stebėdami dangų, žmonės sukūrė kalendorių. Na, o koks kalendorius be švenčių!“ (p. 22). Dar neaišku? Sąvokas paaiškins žodynėlis: „Kalendorinės šventės – svarbiausius kiekvienų metų įvykius žyminčios šventės“ (p. 23).

Taip apibrėžus „svarbiausius kiekvienų metų įvykius“, istorijos rašymą galima ir užbaigti. Nes „svarbiausi įvykiai“ toliau kasmet tik kartosis ir kartosis… O dėl nesvarbių, susijusių su kokiu nors Mindaugu, Gediminu, Algirdu ar Vytautu Didžiuoju, nėra ko sukti galvos… Bet ne, Autorius tolesniame skyriuje dar parašys ir apie tai, kas ne taip svarbu… O mes tuo tarpu baikime.