T. Baranauskas. Transgenderinė „Pamoka Laisvei“ – Švietimo ministerijos pasityčiojimas iš Sausio 13-osios aukų

Sausio 13-osios rytą (9 val. 15 m.) LRT transliavo ypatingą laidą, kuri dėl savo svarbos buvo įrašyta net į valstybinę Lietuvos laisvės gynimo 25-mečio minėjimo programą, kaip „laidos „Pamoka Laisvei“ transliacija per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją Lietuvos mokykloms“. Šią laidą parengė ne bet kas, o pati Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija drauge su Ugdymo plėtotės centru, šiam darbui pasisamdžiusi UAB „TV Play“.

Iš pirmo žvilgsnio idėja graži – supažindinti mokinius su 1991-ųjų įvykiais, kurių liudininkais jie nebuvo, bet kuriuos pergyveno jų tėvai ir seneliai. Deja, viltys, kurias teikė laidos pavadinimas, sudužo jau pirmosiomis transliacijos minutėmis. Tiesą sakant, baisesnio pasityčiojimo iš Sausio 13-osios aukų nebūtų sugalvojęs ir pats A. Nevzorovas, jeigu dar laikytųsi jį 1991-aisiais išgarsinusios pozicijos.

Pirmoji mintis, kilusi įsijungus šios programos transliaciją, buvo „Ar kartais nesupainiojau kanalo?“ Mat transliacijos pradžia nežadėjo nieko bendro su Sausio 13-aja ar kokia nors laisve. Viskas prasidėjo kažkokia atsitiktine Sauliaus Urbonavičiaus-Samo traukiama ir jo besipinančio liežuvio visiškai suvelta daina, kurioje bene geriausiai girdisi „je je jei“ ir „kiemai visada dvokia, saugok saugok nešk savo kailį“.

Bet ne, tai – ne klaida. Nevykusi daina nutrūksta ir į šeštą dešimtmetį įkopęs pliktelėjęs dainininkas staiga pradeda dar keistesnį už savo dainą monologą: „Labas! Aš – Ignas. Ne, aš neišprotėjau. Mano stogas vietoj. Aš esu Ignas – septyniolikmetis moksleivis iš Vilniaus 34-os mokyklos. Šiuo metu ši mokykla vadinasi Sausio 13-osios. Igną Šimulionį jau 25-erius metus sausio 13 dieną prisimena visa Lietuva. Ignas buvo toks pat moksleivis, kaip ir jūs. Jis buvo toks laimingas ir skraidė padebesimis, kai devyniasdešimtais metais kovo 11 dieną Lietuva atgavo nepriklausomybę.“

Tiek paaiškinimų, laidos kūrėjų supratimu, pradžiai pakanka, ir sutrikusios tapatybės storas pliktelėjęs dėdulė, tai vadinęs save septyniolikmečiu Ignu, tai kalbėjęs apie Igną, kaip kitą asmenį, bet nieko aiškaus apie jį taip ir nepasakęs, toliau traukia savo pertrauktą dainą: „Mes tikim dievais, mes tikim savais, mes tikim…“

Dainą nutraukia dar didesnis akibrokštas. Ekrane pasirodo mergina: „Labas, aš esu Ignas. Man patinka muzika.“ Na ir taip toliau – pasipila visa virtinė „Ignų“ – ir vyrų ir moterų, jaunų ir nelabai, nuplikusių ir plaukuotų…

Po dvi minutes trukusio „įžanginio“ jovalo staiga, be jokio įvedimo į temą, „išaušta“ 1990 m. kovo 11-oji… Pradedami rodyti istoriniai kadrai, tris minutes balsas už kadro žeria įvairias detales, minutes, skaičius, datas, aiškina, koks kur laiškas ar telegrama pasiųsta, rodomi mitingų, filmų fragmentai…

Ir vėl – su visu tuo nieko bendra neturintis muzikinis intarpas. Šį kartą kažkokius sąmonės srautą primenančius žodžius dainuoja Gabrielius Liaudanskas-Svaras, po kelių posmų prisistatantis mums jau pažįstamu stiliumi: „Labas! Aš esu Darius. Baigęs devynias klases jisai mokėsi statybininkų mokykloje. Jis buvo toks pat moksleivis, kaip ir jūs…“, toliau – „Darius buvo mano draugas“, dar toliau – „Aš esu Darius Gerbutavičius…“ Šį kartą šis sutrikusios tapatybės dėdulė jau agituoja ir mokinius sekti savo pavyzdžiu: „Parašyk Feisbuke #AsEsuDarius“. Po to dėdulė toliau dainuoja savo sąmonės srautą, vėl pasirodo virtinė „Darių“ – ir vyrų ir moterų, jaunų ir nelabai, nuplikusių ir plaukuotų… Po to seka naujas gabalas sausos istorinės informacijos su dokumentiniais kadrais, kurioje smulkios detalės dera su fragmentišku ir nenuosekliu dėstymu, nepaaiškinant esmės ir konteksto.

Tolesnės „pamokos“ eigos pasakoti nėra prasmės, nes jos konstravimo schema keičiasi nedaug: muzika, į „Igną“ arba „Darių“ pusiau persikūnijęs dainininkas (dar sudalyvavo Maksas Melmanas bei Andrius Mamontovas), raginimas persikūnyti ir moksleiviams Feisbuke, ir visas pulkas vyrų ir moterų, vaikinų ir merginų, demonstruojančių sėkmingo persikūnijimo į „Igną“ arba „Darių“ pavyzdžius… Laikas nuo laiko rodomi sausi dokumentinės kronikos fragmentai. Iš pradžių net sunku suprasti, ar ta dokumentika paįvairina muzikinių klipų ir persikūnijimų virtinę, ar tie persikūnijimai paįvairina nuobodžiai pateiktą kino kroniką, bet antroje laidos pusėje kronikos kadrų padaugėja, atsiranda ir liudininkų pasisakymų, muzikiniai klipai išnyksta, bet persikūnijimai išlieka iki pat pabaigos… Jais ir užbaigiama „pamoka“.

Peržiūrėjus šią laidą įspūdis lieka klaikus. Istorinė jos dalis – mechaniškai sumestų faktų krūva, kurioje laidos kūrėjams taip ir nepavyko pagauti to meto dvasios. Tiesa, kai kurie dokumentiniai kadrai tiek dramatiški, kad jų prasmės „pamoką“ kūrusiems „kreatyvams“ nepavyko užmušti net tokiame jovale. Tad jeigu galima būtų iškarpyti vadinamą „meninę“ šio jovalo dalį, pačią kroniką, neturint nieko geresnio, iš bėdos dar būtų galima parodyti ir mokiniams…

Tuo tarpu „meninė“ dalis iš tiesų yra stulbinanti. Gal laidos kūrėjai finansavimą gavo iš LGBT rėmimo fondų? Tuomet būtų aišku, kodėl jie nusprendė padaryti „du viename“ – papasakoti ne tik apie kovą už Lietuvos laisvę 1990–1991 metais, bet ir pademonstruoti transgenderizmo teikiamos „laisvės“ galimybes… Moterų ir merginų su koketiškomis šypsenomis tariančių „aš esu Darius“, „aš esu Ignas“, bei skatinančių tokio persikūnijimo galimybę išmėginti „pamoką“ žiūrinčias moksleives, vaizdas tiesiog vimdo. Argi ne tokių persikūnijimų moko skandalingai pagarsėjusios skandinaviškos „genderlopų“ programos, kurias nesėkmingai bandyta tyliai prastumti į mūsų švietimo įstaigas?

Tiesa, ir 1991-aisias žuvusių moksleivių persikūnijimas į pliktelėjusius dėdules, kurie čia pat prisistato ir kaip „Ignai“ bei „Dariai“, ir kaip pasakotojai apie juos trečiu asmeniu, turėtų rodyti laisvo asmenybės „perkonstravimo“ galimybes visiems to norintiems. Lytis ir amžius – nesvarbu. Kur čia neprisiminsi 46 metų kanadiečio, septynių vaikų tėvo, kuris vieną dieną nusprendė pasiskelbti, kad yra šešiametė mergaitė… Apie tai su visu rimtumu pernai rašė pasaulinė ir Lietuvos žiniasklaida…

Tokie dalykai dar glumina, bet jau nebestebina. Stebina kitkas. Kaip šiemet, minint Sausio 13-osios 25 metų jubiliejų, kažkas pačioje Švietimo ir mokslo ministerijoje sumąstė prikišti purvinas „genderlopinių kreatyvų“ rankas prie didvyrių vardų ir su tokia pamoka įžūliai, visos Lietuvos akivaizdoje, įsibrauti į mokyklas? Ar dar liko kas nors šventa?